Freudas mirė, tegyvuoja psichoanalizė!

Su psichiatru, psichoanalitiku RAIMUNDU MILAŠIŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė

– Kurias asmenybes ir mokyklas psichoanalizės raidos istorijoje išskirtumėte kaip svarbiausias?

– Pradėti reikėtų nuo Sigmundo Freudo. Jis sukūrė varų mokyklą. Varos – mumyse veikiančios nesąmoningos jėgos, mūsų motyvacijos pagrindas. Dažnai varos painiojamos su instinktais, bet nėra jiems tapačios. Varos – psichologinės instinktų išraiškos. Freudas skyrė libidinę (meilės, globos, savęs atkartojimo postūmį) ir agresyviąją (konkurencijos, dominavimo, savęs sunaikinimo postūmį) varas. Jo nuomone, mūsų psichika pagrįsta malonumo principu, kurio siekiame norėdami sumažinti varų keliamą įtampą, ir realybės principu, kuris tai stabdo. Freudas įvedė garsiąsias psichoanalizės sąvokas id, ego ir superego. Superego yra „cenzorius“, stabdantis varų pasireiškimą, o ego mėgina sukurti kompromisą tarp id ir superego.

Iškart po Freudo atsiradusi mokykla vadinosi ego psichologija, kurios pagrindiniai atstovai buvo Ana Freud ir Heinzas Hartmannas. Ši mokykla rėmėsi konflikto teorija: pasak jos, ego, slopindamas id ir bandydamas „įtikti“ superego, gali sukurti įvairius simptomus, asmenybės išraišką, bruožą… Pavyzdžiui, nepatenkintas seksualinis poreikis gali būti transformuojamas į kūrybinę veiklą. Visa tai reiškia, kad ego dalyvauja vidiniame konflikte, sukurdamas tam tikrą kompromisą jam išspręsti.

Po ego psichologijos mokyklos atsirado poreikis pažiūrėti į išorinę realybę, realybę už vidinių žmogaus ribų. Tada atsirado objektų ryšių mokykla, kurios žymiausi atstovai buvo Melanie Klein, Donaldas Winnicottas, Michaelis Balintas. Šios krypties atstovai tikėjo, kad, nuolat susidurdami su išorinio pasaulio žmonėmis, kuriame tam tikras tų santykių reprezentacijas vidiniame pasaulyje, padedančias kurti ir naujus santykius. Kiekvienas santykis – pavyzdžiui, su motina vaikystėje – sukuria tam tikrą reprezentaciją, kurią vėliau naudojame santykiuose, bandydami įtvirtinti kuo labiau pažįstamą ryšį. Bet objektų ryšių mokykla nevisiškai pripažino esamojo laiko reikšmingumą – manė, kad susitikęs naujus žmones reaguoji į juos tik perkeldamas senąsias reprezentacijas.

Tą padarė vėliau atsiradusios mokyklos – prisirišimo mokykla ir santykių psichoanalizės mokykla. Pastarosios pagrindiniai atstovai yra Stephenas A. Mitchellas ir Lewisas Aronas. Šių mokyklų atstovai pripažino, kad, nors ir turėdami vidinius bendravimo modelius, susitikę naują žmogų ne perkeliame į jį senąsias reprezentacijas, bet jas pritaikome naujai situacijai. Čia kalbama nebe apie varų patenkinimą, o apie saugų ryšį ir jo kūrimą. Kitaip sakant, naudodamiesi vidiniais modeliais, atrenkame, kuris jų sukurs didžiausią saugumą su konkrečiu žmogumi. Žmogui saugumas yra svarbiausia, o lengviausiai jis pasiekiamas per santykį. Dėl to su kitais stengiamės sukurti stabilius ir prognozuojamus santykius. Santykių psichoanalizė turi terminą „vidiniai darbiniai modeliai“. Jie yra tarsi žemėlapiai. Sukurti saugumą – kelionės tikslas. O kelio, kuriuo nuvyksi į tikslą, pasirinkimas tolygus objektų ryšių reprezentacijos pasirinkimui. Tačiau kelius gali pasirinkti tik tokius, kokie yra žemėlapyje.

Taip pat reikėtų paminėti Heinzo Kohuto stebėjimų įkvėptą savasties mokyklą. Joje id, ego ir superego sujungiami į vieną darinį – savastį.

– Skirtingų psichoanalizės mokyklų idėjos yra labai įvairios. Ką jos visos turi bendra?

– Mes sutinkame su tuo, kad mus valdo pasąmonė, kurioje veikia įvairios motyvacinės mūsų psichikos jėgos.

Kitas dalykas – konfliktas. Pripažįstame, kad mūsų viduje gali egzistuoti konfliktas, tačiau šiandien jį labiau siejame su saugumu ir nesaugumu negu su id, ego ir superego sąveika.

Trečias labai svarbus dalykas – vaikystės įtaka. Visuotinai priimta, kad psichika ir vidiniai santykių su pasauliu modeliai formuojasi vaikystėje. Tačiau tai nereiškia, kad suaugę jau nebegalime nieko pakeisti. Antraip nei psichoterapija, nei psichoanalizė neturėtų jokios reikšmės.

– Kas yra perkėlimas ir kuo jis svarbus psichoanalizėje?

– Perkėlimas – tai, kas atsiranda dviejų žmonių santykyje. Freudas kalbėjo, kad į psichoanalitiką perkeliame tėvišką figūrą. Objektų ryšių mokykla teigė, kad į sutiktus žmones perkeliame savo buvusių santykių reprezentacijas. Dabar sakome, kad perkėlimas yra vidinių modelių panaudojimas santykyje su žmogumi, siekiant sukurti saugų ryšį su juo ir reaguojant į konkrečius jo stimulus.

– Psichoanalizė yra, ko gero, labiausiai iš visų psichoterapijos krypčių apipinta stereotipais. Dauguma jų susiję su Freudu ir seksualumu. Pavyzdžiui, sakoma, kad lupinėdamas butelio etiketę parodai, jog seniai neturėjai lytinių santykių. Tokie stereotipai tikriausiai iškreipia psichoanalizės vaizdą ir gali žmogų atbaidyti nuo šios psichoterapijos krypties.

– Taip, žinoma. Būna ir priešingai. Dažnai susiduriu su, pavyzdžiui, filosofais, kurie veržiasi į psichoanalizę tikėdamiesi interpretacijos pagal Freudą. Pamatę, kad kalbame ne apie seksualumą, jie labai nusivilia. Kartais savo studentams sakau: „Žmonės, atsipeikėkit! Freudas mirė!“

Daugelis psichoanalizės oponentų mus kritikuoja, manydami, kad vis dar kalbame tik apie psichoseksualumą. Sakyti, kad psichoanalizė yra seksualumas, agresija ir nieko daugiau, yra paprasčiausias neišmanymas. Nuo savo atsiradimo psichoanalizė labai keitėsi. Šiuo metu viena svarbiausių mokyklų – santykio psichoanalizė, kuri yra gerokai nutolusi nuo Freudo idėjų.

– Einant pas psichoanalitiką nereikia bijoti, kad tave redukuos į keletą paprastų komponentų?

– Tikrai ne. Mano nuomone, einant pas psichoanalitiką geriausia apskritai neturėti išankstinės nuostatos. Tokių nuostatų buvimas ir parodo, kaip veikia mūsų vidiniai modeliai. Kartais atėjęs žmogus ne bando prisitaikyti prie tos realybės, kurioje atsiduria, o siekia psichoanalitiką įstumti į savo realybę.

– Vienas iš priekaištų psichoanalizei – mokslinių įrodymų, kad ji iš tiesų veikia, nebuvimas. Į tai kartais atsakoma, kad psichoanalizė niekada ir nepretendavo būti gamtos mokslu.

– Pasąmonė yra įrodytas dalykas. Išstūmimo fenomenas – tai, kad nemalonius dalykus išstumiame į pasąmonę, – taip pat įrodytas. 2000 metų Nobelio medicinos premijos laureatas Ericas Kandelas tyrinėjo atminties biologinius mechanizmus. Jis yra pasakęs, kad neturime geresnės psichikos teorijos už psichoanalizę.

Kita vertus, sutinku, kad psichoanalizė nėra biologinis metodas. Greičiau ją galima pavadinti filosofiniu metodu. Žmogaus negalime įsprausti į rėmus, taigi tikriausiai nė viena psichologijos teorija nėra įrodyta.

– Daugumoje psichoterapijos krypčių laikomasi nuostatos, kad pokyčiai ateina per supratimą. Ar tas pats yra ir psichoanalizėje?

– Jei kalbėtume apie Freudo teoriją, turėtume atsakyti „taip“. Freudas įsivaizdavo žmogų labai paprastai. Jis manė, kad įsisąmoninęs pasąmonėje vykstančius procesus žmogus atsikrato simptomų. Vėliau buvo pastebėta, kad tai nebūtinai įvyksta.

Tai pastebiu ir bendraudamas su pacientais. Pokytis, mano nuomone, atsiranda dėl dviejų dalykų. Vienas jų yra sąmoningas supratimas. Tai – pirmas žingsnis į pasikeitimą. Sužinojęs, kokias klaidas daro, žmogus kitą sykį gali sustabdyti save. Antras dalykas – vidiniai modeliai atsiranda nesąmoningai ir keičiami yra nesąmoningai. Bendraudamas su psichoanalitiku, kad ir visko neįsisąmonindamas, žmogus pajunta, kada ir kodėl jo „atsinešti“ modeliai nesuveikia. Jis pradeda automatiškai ieškoti naujų modelių, kaip gyventi ir bendrauti su psichoanalitiku. Tada ir įvyksta pasikeitimas, kuris pradeda pasikeitimą ir kasdieniame gyvenime.

Vienas svarbiausių Freudo mokyklos dalykų yra tai, kad galime suprasti, jog visi mūsų žingsniai yra prasmingi. Tas prasmės atradimas ir yra pasikeitimo pradžia. Tam netgi nebūtina smulkiai ir konkrečiai prisiminti visų vaikystės įvykių.

– Ar visų problemų aiškinimas vaikystės išgyvenimais gali būti tiesiog pasiteisinimas, atsisakymas keistis?

– Jūs kalbate apie pasipriešinimą. Jis atsiranda tada, kai žmogus pradeda keistis. Mūsų vidinė psichinė būsena visada stengiasi išlaikyti stabilumą. Pradėjęs kurti naujus modelius žmogus jų dar nepažįsta, todėl pasąmoningai priešinasi naujovėms.

Tas pats ir su vaikystės išgyvenimais: kartais žmonės įklimpsta juose ir nejuda į priekį – tik mąsto ir mąsto. Pasikeitimas yra ne vien mąstymas, bet ir jausmas, ir patirtis. Pas mane apsilanko labai protingi, intelektualūs žmonės, bet jų pokyčiai vyksta sunkiai. Šie žmonės nenori įsileisti psichoanalitiko į savo jausminį pasaulį, pasinaudodami intelektualizacija kaip gynyba.

– Tačiau kliento pasaulis sudarytas ne tik iš santykio su psichoanalitiku: jame egzistuoja ir kiti žmonės. Taigi pasikeitimas priklauso ir nuo to, kaip aplinka priima žmogaus pokyčius?

– Tai gana opi tema. Neretai susiduriu su pacientų partnerių pasipriešinimu pasikeitimui. Mūsų psichika stengiasi išlaikyti status quo, o mūsų partnerių psichika to nori dar labiau. Paciento partneris galvoja: „Juk aš tai nesilankau pas psichoanalitiką – kodėl aš turėčiau keistis?“ Žmogui ieškant naujų bendravimo modelių partneris pradeda jo nebepažinti. Turime ne tik vidinį pasipriešinimą, bet ir išorinį.

Lankantis psichoanalizės seansuose santykiai su aplinka taip pat turi keistis. Todėl nemanome, kad gulint ligoninėje psichoanalizė gali būti labai veiksminga. Atsiskyręs nuo pasaulio žmogus neturi galimybės išbandyti naujų bendravimo modelių su savo senąja aplinka.

– Psichoanalizė išsiskiria iš kitų psichoterapijos krypčių trukme ir intensyvumu. Kodėl taip yra?

– Mes tikime, kad pasikeitimas gali įvykti tik dėl intensyvaus santykio su žmogumi. Todėl apsilankymai turi vykti tris keturis kartus per savaitę. Kartais patirti pokyčiui neužtenka ir kelerių metų.

– Kuo skiriasi psichoanalizė nuo psichoanalitinės psichoterapijos?

– Psichoanalitinė psichoterapija skirta gydyti, psichoanalizė – analizuoti. Psichoanalitinė psichoterapija koncentruojasi į simptomą, konkretų konfliktą, o psichoanalizė – į pasąmonę plačiąja prasme. Žinoma, susidūrę su simptomu psichoanalitikai imasi gydyti. Tačiau mažiau kreipiamas dėmesys į patį simptomą. Ieškoma, kas yra už jo.

– Kuri psichoanalizės mokykla yra populiariausia Lietuvoje?

– Lietuvoje neturime didelės, tvirtos psichoanalitikų bazės – esame viso labo devyniese. Yra psichoanalitinės psichoterapijos specialistų, bet tai ne tas pats, kas psichoanalizė. Iš mūsų devynių yra tokių, kurie save labiau priskirtų varų mokyklai, dalis yra objektų ryšių mokyklos atstovai… Pats save priskirčiau santykio psichoanalizės mokyklai. Žodžiu, visi esame skirtingi.

– Dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į jus?

– Apibendrintai būtų galima pasakyti – nemeilė gyvenimui. Jis pradeda atrodyti per sunkus, nelinksmas, žmonės neužmezga santykių… Jei žiūrėtume giliau, tai sakyčiau, kad dominuoja asmenybės sutrikimai, depresija, neurozės.

– Koks psichoanalizės požiūris į medikamentinį gydymą?

– Su biologiniais psichiatrais nesame priešai. Kai matau, kad žmogus ateina pas mane kentėdamas, visada rekomenduoju vaistus. Jei žmogus yra apimtas didelio skausmo, depresijos, analizuoti yra labai sunku. Pagrindinis klausimas – ar aš pats skirsiu vaistus, ar siųsiu pacientą pas kitą specialistą. Jei tas pats psichoanalitikas ir skiria vaistus, ir užsiima su pacientu analize, šis šiek tiek sutrinka. Taip įvyksta dėl to, kad duodami žmogui tabletę tarsi ruošiame jį pasyvumui: neva vartok vaistus ir lauk, kol pagerės. Psichoanalizė, priešingai, reiškia aktyvumą, darbą su savimi, tikrosios savasties ieškojimą.