DOMINYKAS NORKŪNAS. Eilės
Viskas užrašoma
nesuteptų vyrių girgždėjime,
stiklo briaunose
ar sutrūkusio grindinio
plokštėse…
Viskas užrašoma –
kiekviena pradžia,
kiekvienas (m)irimas
ir genuose užkoduoti
liūdesiai…
O šalti bažnyčių
požemiai
skaito naktimis –
ritmingai alsuodami
amžių vėsumu –
šį keistą metraštį
iš gyvenimų
nuotrupų.
Pro miegus girdžiu,
kaip gretimam kambary
vaikšto mano prosenis.
Po žeme kažkas miega –
vis girdžiu slopų alsulį,
šnabždamus (sapnuojant) senovinius žodžius
iš dar tolimiausių protėvių užmiršto
žodyno,
dusliai girgždančius po
viržynais apaugusiais
žvirgždais…
Jie ne mirę
(būtų pernelyg paprasta).
Kartais jie pasirodo,
regiu juos –
atokaitos virpesius,
tyliai pradingstančius
į vakarą mirštantį…
————————————
Po to,
ramiai apžiūrėję
savo dar prieš laiko pradžią
sutvarkytą vienintelį buvimą,
vėlei užsirausia po
išdžiūvusiom viržių šaknim.
Užsnūsta.
Pasergėjimai rašančiam draugui
1. Prieš pradedant rašyti,
būtina yra
uždaryti kambario duris ir,
jei yra tokia galimybė,
užrakinti jas arba
užremti kokiu nors
masyviu baldu –
taip apsisaugoma nuo
įkyrių smalsuolių
ir išsiblaškymo.
2. Šviesos patartina nejungti –
nebent mažą stalinę lempelę
ar užsidegti žvakę,
mat pernelyg smarki šviesa
gali demaskuoti
neleistinas mintis.
3. Rašyti tik juodu
rašalu,
mat juoda spalva,
pati būdama paslaptinga,
bus nepakeičiamas
tavo pagalbininkas
pasiekti atskleidimą
To, kas negali būti
sužinota.
P. S.
Ir jokiu būdu neišmesti
juodraščių,
nes jie – tavo paties ištakos.
Aštuonetas
Aštuonetas yra tobulas skaičius, apvalių linijų,
akylai saugąs savo vidų.
Tai –
ne penketas su savo neišvaizdžiu antino snapu
ir ne dvejetas
gležnu gulbės kaklu,
ir juo labiau ne trejetas –
perskeltas aštuoneto giminaitis.
Tad visai nenuostabu,
kodėl paverstas aštuonetas tituluojamas begalybės vardu.
Tai,
kas tobula,
podraug ir amžina.
Aštuonetas mums kažkuo primena amžinybę.
Fernando Pessoa atminimui
Menas turi byloti tikrovę
tokią, kokia jinai yra,
jei menas ima byloti tikrovę tokią,
kokia jinai turėtų būti,
jis virsta melu.
Nes tikrovė
– tokia, kokia jinai turėtų būti –
yra išmonė,
vadinasi, melas.
Medis, pavyzdžiui,
byloja save – ir tik save! –
tokį, koks jis yra,
niekas nenuginčys, kad
medis ir yra būtent
toks, koks yra.
Kalbant latviškai
Latvių poetui Knutui Skujeniekui, pareiškusiam,
kad iš visų užsienio kalbų jam sunkiausia - latvių
Lėtai. Kantriai.
Tvirtai žinant, kad anksčiau ar vėliau tau pavyks.
