Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Melas

Keliauti yra sunku ir lengva dėl tų pačių priežasčių. Pirmiausia tai tikros nepriklausomybės iliuzija, kylanti iš neegzistavimo toje plotmėje, kurioje egzistuoji. Iš esmės esi Tomas Sojeris, atėjęs pasižiūrėti savo paties laidotuvių. Kuriam laikui pranyksti, lieka tik žinučių vaiduoklis ir spektrinis žinojimas, kad toks yra. O štai kur esi ir kam esi – kitas klausimas. Būties vieta labai greitai keičiasi, o jei keliauji autostopu ir mankštini savo spontaniškumą – ji keičiasi net tau pačiam iki galo neįsisąmonintu būdu, ką jau kalbėti apie likusius stabilioje būtyje. Skraidai ir strykčioji kaip kiniško biliardo kamuoliukas, lyg mažas vaikas užlendi už užuolaidos ir krykštauji, girdėdamas neva nustebusius pažįstamų balsus.

Užlindęs už tos užuolaidos, turi laiko pagalvoti ir taip lengvai atsakai į klausimą „kam“ – nagi sau. Keliui, vairuotojams, degalinių tarnautojams, kuprinei ir priimantiems pernakvoti, susirinkusiems baruose ir aikštėse. Bet labiausiai – sau, nes ilgalaikės pažinties ir tikrojo rūpesčio ryšius nusimetei tik iškėlęs nykštį. Esi tikras, kad tų ryšių pasiilgsi ir kad ryšiai pasiilgs tavęs, bet ilgesio neleidžia pajusti nuolatinis judėjimas, kasimasis į priekį – galva ir širdis užsiėmusios visai kitais dalykais. Kas aš toks? Ogi kuo panorėsiu, tuo ir būsiu: turiu visas galimybes meluoti ir apsimetinėti, pasiversti pačiu nuobodžiausiu apskaitininku ir žaviu bohemišku viliokliu. Kai sutiktieji apie tave žino labai nedaug, tai atsispindi apmūsijusiame veidrodyje, ir pats apie save imi žinoti vis mažiau ir mažiau.

Savasties homunkulas slepiasi giliai ir gudriai, smarkiai apsunkindamas kelionę. Pasirodo atsitiktinai, tau primindamas, o kitiems parodydamas įpročius, baimes, jausmus ir visuomenės mozaikos detales. O kritiniais momentais – tiesiog veržte veržiasi per visas poras ir šnerves, šiltu oru košiasi pro sukąstus dantis. Vadinti keliavimą bėgimu nuo savęs aš atsisakau: savasties terminas niekada nebuvo nei aiškus, nei baigtinis, todėl nevaidinkit, kad suprantat, atsipiskit su savo stabilumo nulemtomis teorijomis, pasenusiomis tendencijomis ir leiskite man išsiaiškinti pačiam! Objektyvumas keliautojui ir taip kerta per skaudžiai: jis ne tik nujaučia tūnantį pačios sunkiausios kelionės dalies – grįžimo – tigrą, bet ir tiesiog fiziškai junta, kaip jo žinios, jausmai, laisvė ir laimė yra pernelyg paviršutiniški, o gal net asocialūs. Pažinti žmogų, miestą, kelio ruožą, kad ir kokius mažus asmenybės sudėtingumu ar gyventojų skaičiumi, kad ir koks išsilavinęs, komunikabilus, pajautus būtum, trunka ne dieną, ne savaitę, ne mėnesį – tai trunka metus, dešimtis metų. Artėdamas prie tikslo, kartu nuo jo ir tolsti – pajauta kitam žmogui, miestui, keliui ir oranžinei šviesai negali būti atskirta nuo pajautos pačiam sau ir savianalizės.

Natūraliai kils klausimas: o kam tuomet iš viso keliauti? Kam vaikiškai ieškoti autentikos ir kito, jei tai vis tiek bus paviršutiniška, negilu, truks per trumpai? Kam lakstyti ir strikinėti, kam atsiduoti likimui, užuot likus ir stropiai kūrus geresnį pasaulį čia? Na, pirmiausia – tai nėra iki galo laisvas mano pasirinkimas, kaip kad girtuoklis ne visai renkasi gerti, ir tik (likimo) draugai gali suprasti, kai sakau, kad man „reikia“. Keliaujama, kaip ir gyvenama, kaip ir geriama, dėl momentų ir įžvalgų, nežinomais keliais ir neatrastomis dalelėmis surenkančių kibirus, kanistrus, cisternas istorijos, loginių išvadų, jausmų, laisvės, įspūdžių, komunikacijos, katarsio [...] ir vienu momentu išpilančių tau ant krūtinės akumuliatoriaus rūgštį. Ir tai anaiptol nėra per reta, ir tai anaiptol nereiškia, kad „reikia išmokti džiaugtis mažais dalykais“, ne, šie subjektyvumo pliūpsniai, aplankantys ir ramybėje, ir šėlsme, yra vieni didžiausių įmanomų patyrimų. Atitinkamai keliaudamas jų gali patirti tiek, kad smegenys per ausis išvarvės – ir gerai, bent jau bus aišku, kodėl grįžęs nesugaudai drugeliais išskridusių jausmų ir minčių, kodėl nesinori atsakyti į įkyrų „nu, pasakok!“, o jei ir nu, pasakoji (!) – arba nesupranta, arba tau pačiam atrodo kažkaip lieva, ne taip, kaip buvo, ne iki galo.

Rašyti apie kelionę – jei tik tai neapsiriboja stenograma ir midijų kaina restorane – yra labai sunku ir labai lengva. Tik kvailys iš rašymo apie kelionę tikėsis tikrovės arba objektyvumo: tokiems belieka pasiūlyt nuvažiuoti ten patiems. Kiekvienas, rašantis apie keliones, meluoja: ne iš piktos valios, o dėl patirties subjektyvumo, atminties selektyvumo, žodžių trūkumo, atsitiktinumo. Tai – ne rašymas apie vietą, o rašymas apie kelionę. Taigi – ir apie save, ir apie kitus. Tai, ką jums galiu perteikti, anaiptol nėra visomis spektro spalvomis spindintis paveikslas; panašiau į stipraus vėjo po platų lauką žarstomus konfeti: kitados jie buvo paveikslas, turėjo vientisumą ir objektyvumą, o dabar jau, pasak vieno Odesos dainiaus, vsio, pizdec, proščiai, planeta*.

Į Ukrainą autostopu važiavau lapkričio mėnesį. Prie 3988 km kelio atsistojau per Vėlines, per Liubliną, Lvovą, Kijevą nukeliavau iki Odesos, o grįžau per neegzistuojančią Padniestrės Respubliką, Moldovą, Rumuniją – kartais buvo šalta, bet buvo smagu. Kai grįžau, tie, kurie nebuvo dvidešimčiai dienų šiek tiek mirę ir žiūrėjo LNK, man pasakojo apie šykštų pirmąjį sniegą ir „Snoro“ nacionalizavimą. Lyg netikęs meilužis neatsakingai iš anksto atsiprašau, kad bersiu šiuos melo konfeti, kad gražiai jums meluosiu apie šią teisybę. Bent jau stengsiuosi – ir gražiai, ir meluoti, ir apie teisybę. Skaitytojas šiuo atveju turi būti ypač drąsus arba kvailas, kad susiviliotų: nujaučiu, o keliaudamas ir patyriau, kad tokių esama nemažai.

Senažmogiai ir naujažmogiai

Liublinas serga provincijos liga. Devintas miestas Lenkijoje, didžiausias į rytus nuo Vyslos, studentų miestas – bet devintas, bet į rytus, bet didžiausias universitetas – katalikiškas. Provincijos liga – tai kai tie, kurie galėtų keisti vietą, ją palieka arba, likę joje, užsidarę vegetuoja, o vieta pritraukia nedaug keičiančiųjų iš kitų vietų. Taip sukasi užburtas ratas, bet tai nėra iki galo blogai: rato viduje išsaugoma istorija ir autentika, o, ratui pasileidus nuokalnėn, išcentrinė jėga išmeta tokių perlų iš pačios gelmės – didmiesčiuose nerastum. Liublino senamiestis vis dar yra iš tikrųjų senas: turistai daugiausiai vaikšto pagrindinėmis, plačiosiomis jo gatvėmis, palikdami šalutines labai gražioje nešvaroje tikriesiems senojo miesto gyventojams. Ilgi mediniai balkonai, prisabačinti prie pilko akmens, jungia kaimynų butus. Iš vieno išeina sena lenkė ir įnirtingai, visa konservatoriaus jėga daužo seną kilimą, žemyn byra Kristaus stigmų dulkės. Iš kito buto išeina žilas lenkas prasagstytais marškiniais ir niekinamo patriarcho judesiais užsirūko ne cigaretę, o papirosą.

Kaip būna senamiestis ir naujamiestis, taip būna senažmogiai ir naujažmogiai. Liublino senažmogių veidai natūraliai papilkėję, kaip akmenys pastatų, prieš kurių šimtmečiais skaičiuojamą stabilumą jie bejėgiai. Kaip šuo supanašėja su šeimininku, taip senažmogiai tampa architektūros dalimi. Senažmogis gali būti ir jaunas – štai prie senamiesčio vartų erdvėlaikyje plūduriuojantys Liublino pankai dvelkia 1993-iųjų rūsiais: „Metallica“, „Punks Not Dead“ ir… „Roxette“? Laikai keičiasi, ir naujažmogiai kaip mongolų ordos plūsta senamiesčio link: jie madingi ir spalvingi, jie su konversais ir klausosi noizo. Jei ne laisvės ir meilės idealai, senažmogiai – iš veidų, iš povyzos matau – mielai piltų ant naujažmogių įkaitintą aliejų ir ridentų sunkius akmenis.

Niūroki, bet predeterministiškai išlaisvinantys klausimai kyla Liubline. Kodėl tiek daug kalbų turi du žodžius neilgam egzistavimui nusakyti – „jaunas“ ir „naujas“ (lietuvių kalboje jie dar ir panašūs į šaradinius vienas kito atspindžius, lyg susikabinę dvyniai), o ilgai egzistencijai – tik vieną „senas“? Ar sendami, lėtėdami ir reikalaudami vis didesnio komforto sudaiktėsime, tapsime iš pradžių architektūros dalimi, o paskui – organiniu nuriedėjusio užburto rato pėdsaku?

Kasia

Trupinėlis po trupinėlio, ir Kasia ima nuoširdžiai nekęsti ir savo tėvų, ir Liublino, ir ligšiolinio savo gyvenimo, kuris privertė ją visa tai mylėti ir pavertė visa ko pirmūne. Aš manau, kad parkai skatina nusikalsti gyvenimu. Mano nuomone, didžiulis, senas, geltonas parkas prie Liublino katalikiškojo universiteto pagrindinių rūmų yra skirtas tam, kad pasikviestum draugų, iš širdies prisiliuobtum, dainuotum, kad mylėtumeis po tilteliais ir užsiimtum oraliniu seksu už estrados. Kasia čia nebuvo jau trejus metus. Sėdėjimui parke ir spontaniškumui vis neatsirasdavo vietos darbo kalendoriuje: studijos, pirmininkavimas miesto jaunimo tarybai, choras, šokiai, jaunimo televizijos laidos vedimas, beveik planiniai ginčai su tėvais. Kasios tėvas, žinomas Liublino politikas, nori, kad ji baigtų verslo psichologijos studijas ir taptų politike. „Verslo psichologija – tai čia kaip apipisti, kad pirktų?“ – klausiu aš. Kasia nusuka klausimą: ji nori pabėgti į Ameriką ir tapti dainininke.

A, kiek enigmos ir paslėpto gaivalo turi tokios klasės pirmūnės! Kasia išaugo trijuose šimtuose kvadratinių metrų komforto juodmedžio grindimis. Vienturtės kambarys trečiame pilaitės aukšte du kartus didesnis nei tas Saulėtekyje, kuriame su dviem draugais traiškėme tarakonus, – o ji dar turi ir atskirą vonią bei virtuvę. Man darosi baisu vien galvoti, kaip toks gyvenimas gali sužaloti jauną žmogų, tuo labiau – paklusti, „būti gražią ir tvarkingą“, „nesiožiuoti“ auklėjamą mergaitę.

Bet, atrodo, tam tikri daigai aiškiai kalasi pro juodmedžio grindis ir alyvuogių pusryčiams jau nebegana. Nors ir kraipydama galvą, Kasia sutinka papietauti mišraine, batonu ir alumi centrinėje miesto aikštėje. „Plac Litewski – o!“ – sakau aš apie tokį vardą ir apie juodą obeliską su aukso bareljefu, kuris mini žymiąją uniją. Viduryje aikštės joja maršalas Piłsudskis. Kasia pasakoja man ir metalistui Pawełui apie tai, kaip gerti ir atsipalaiduoti ji gali Poznanėje: ten gyvena seneliai. Liubline ji negali. Nusivedusi mus į miesto tarybos posėdžių salę, tiesiog pražysta valdingu seksualumu – ji čia būna viršiausia, ji gali išjungti kalbėtojo mikrofoną ir sakyti: „Posėdis pradėtas!“ Kavinėje „Alternatiwa“, kurioje alternatyva prasideda ir baigiasi pavadinimu, ji geria trečią bokalą alaus ir įsimylėjusiu žvilgsniu stebi protingas mielybes šnekantį draugą iš Poznanės. „Jam manęs reikia tik tada, kai jam manęs reikia, man jo reikia, tik kai man jo reikia“, – racionaliai reziumuoja ji. Tai tik jos lygiai nupudruotas veidas atrodo bejausmis, bandau paaiškinti Kasiai. Kasia pasimetė tarp senažmogių ir naujažmogių, tarp savo tėvų Liublino ir savęs.

Kad ir kaip žaviai riedėtų užburtieji ratai, kad ir kokios enigmos slėptųsi po stora lyg pilki akmenys liubliniečių oda, likti čia būtų kančia. Ir Plac Litewski, ir parkai, ir pankai kvepia praeitimi – kvepia stipriai, svaiginančiai, o visgi praeitimi, patirtimi, tartimi, patarimais, pratimais… Pabandome viską praskaidrinti: kai vidurnaktį nebelieka ką veikti, prigulu pailsėti gėlyne, o Kasia fotografuoja. Ryte, pamatysite, aš važiuosiu į Ukrainą.

Pabėgėlis ir načialnikai

„Maniau, zemliakas“, – sako man ukrainietis, kuris vairuoja golfuką lietuviškais numeriais. „Aš irgi maniau, kad zemliakas“, – sakau jam aš, autostopininkas, kuris vietoj ženklo laikė kreidelėmis nuspalvintą Ukrainos vėliavą. Nuo Liublino Ukrainos link peizažas ima dykumėti: mažiau kaimų, degalinių, pakelės užeigų, medžių. Kelias ima ukrainėti: pagausėja duobių, ne tokie aiškūs ženklai, vairuotojai drąsiai atidaro neoficialią papildomą juostą dviejų juostų kelyje. Saldžiai neramiai jaučiu, kaip artėja paslaptis – kažkas labiau laukinio, mažiau civilizuoto, pigesnio, labiau korumpuoto, kažkas žavesnio mano gaivalo išsiilgusiame, lietuviško rudens nuvargintame pasaulėvaizdy.

„O, brolyti, kai aš pirmąkart pamačiau Lenkiją, man pasirodė tokie Vakarai, toks rojus, kad iš karto supratau – Ukrainoj man gyvenimo nėr, – pasakoja tas paprastas čiūvas, devynerius metus Švedijoje pabėgėlio statusu gyvenantis chocholas. – Man tada buvo apie devyniolika, ir viskas, ką buvau matęs – tai gimtasis Černigovas ir jo apylinkės. Iš karto susitvarkėm dokumentus ir su draugeliu – į Berlyną. Ten nepriėmė taip šiltai, kaip tikėjomės, pasėdėjom šiek tiek kalėjime… Ei, bet tai kalėjimai Vokietijoj – su mūsiškiais nepalyginsi, susiradom draugų, pramokom kalbą – ir į Švediją.

Tik atplaukėm į Švediją – ir tiesiai į Geteborgo pabėgėlių centrą. Atvirai pasakysiu – nieko neapgavau. Prašė užrašyt savo pavardę, aš ir užrašiau. Kirilica užrašiau teisingai, o lotyniškai porą raidžių sukeičiau vietom, bet ar man, paprastam Černigovo mužikui, žinot, kaip mano pavardė angliškai rašoma? Klausia manęs, kur gimei, aš atvirai ir sakau, nemeluoju: Tarybų Sąjungoj. Kokios dabartinės šalies teritorijoj, kokiam mieste? Sakau, gimiau Saratove, Ukrainoj. Ar maža man, sutrikusiam žmogeliui iš Tarybų Sąjungos, gali susivaidenti? Toks stresas buvo, nei tėvo, nei mamos vardų pavardžių neprisiminiau. Paskui, va neseniai, kai prisireikė namo parvažiuot, prisiminiau. Visko gyvenime būna, bet aš tau atvirai sakau – nieko neapgavau.“

Dabar, po devynerių metų, jis grįžta į Tėvynę: reikia parduoti Lietuvoje pirktą automobilį, pasiimti paliktą pitbulį, su tėvu išgerti degtinės – mamai geriau nesakyti, jos silpna širdis, gali ir neatlaikyti, sužinojusi, kad jis ne Ukrainoje, ne tolimame Lvove tuos devynerius metus buvo. „Pabūsiu, aplankysiu ir atgal: ten, Švedijoj, žmona, dvi dukros, pašalpa, nelegalus darbas, nemokamas darželis vaikams ir pigūs produktai už maisto talonus…“ Bėda tik, kad čia nebe Šengeno zona, o Lenkijos ir Ukrainos siena veikia senuoju načialnikų principu. Kuo didesnė kepurė ir pilvas – tuo didesnis načialnikas, o į visus načialnikus reikia kreiptis „komandir“ ir sumesti jiems cigaretėms, ypač jei neaiškus esi ne tik pats, bet ir tavo lietuviško mėlyno golfuko dokumentai.

Kol mano geradarys aiškinasi su načialniku komandiriumi žalia kepure, paso puslapius papuošęs eurų banknotu, o aš sėdžiu ant bordiūro su visa manta, načialniko načialnikas stovi kiek atokiau sukryžiavęs rankas. Supernačialniko kepurė – raudonos ir mėlynos spalvos, didelė, prabangiu juodu snapeliu, pilvas – išsipūtęs, bet vyriškai nenudribęs, tokiu tik jaunas pinigų ištroškusias mergeles naktimis spausti. Ukrainietiškas Tonio Soprano variantas. Jei staiga dingtų gebėjimas logiškai mąstyti, pačiu kūnu, gyvulišku instinktu jaustum link šio herojaus vibruojančias korupcijos bangas, prieš akis atsivertų raudonos ir mėlynos spalvos kepure papuošta mitybos piramidė, be kontrargumentų suprastum, kad visi kyšiai pirmiausiai turi pereiti per jo stebuklingas apvalančias rankas, kad būtų padauginti kaip žuvis ir vynas, ir pamaitinta būtų alkstanti liaudis… Ir šis, ir žaliakepuris linksta manojo vairuotojo pusėn, bet viską sušika muitininkas – drąsu tokiam, kuris visai kepurės nenešioja! „Nepraleisiu, netvarkingi jūsų dokumentai, automobilis neišregistruotas“, – žemiausioji grandis parodo ordino vertą atsidavimą tvarkai. „Nepraleisiu, ir viskas. Nieko nežinau, važiuokit atgal“, – net į kalbas nesileidžia. Dramą atsainiai stebiu valandą, pusantros: vairuotojas eina nuo vieno načialniko prie kito, kiša jiems į rankas dokumentus ir pinigus, šypsosi ir beviltiškai ginčijasi, bet šie bejėgiai: tiesa bekepurio pusėje, ir dabar jau nebe fasonas būtų mus praleisti. Galiausiai atsidūstame, paspaudžiame rankas ir draugiškai išsiskiriame. Pasieniečiai man suranda tėvą ir sūnų rusvame mersedese – jie mane paveš iki Kovelio miesto, o susikrimtęs geradarys gaus važiuoti atgal, į Lenkiją, ir išbandyti kitus būdus pamatyti savąjį pitbulį.

Pasiklydėliai

Stepių aš dar niekad nemačiau ir nesu joms pasiruošęs. Pažįstu porą žmonių, kurie paniškai bijo didelių atvirų erdvių: niekuomet jų nesupratau, iki šiol. Net ganyklos Kauno rajone, kur leisdavau vasaras ir, tetai bemelžiant karves, raudoni horizontai saldrūgščiai spausdavo vaikišką širdį, net jos toli gražu neprilygsta Ukrainai. Esu tikras, kad mano tėvai, galėję laisvai keliauti po Tarybų Sąjungą, kurios didžiąją dalį sudarė būtent tokios dykvietės, buvo kur kas labiau prie to pratę. O aš, matot, jau urbanizuotas, jau pratęs prie žmonių ir tikintis jų pagalba sunkią akimirką: štai kur mano reliatyvusis šiltnamis.

Kelyje iš Kovelio į Lvovą mes tik dviese: aš ir vairuotojas, pardavinėjantis šildymo katilus, dvidešimt kelerių metų vaikinukas, stereotipinis ukrainietis, toks, apie kurį tėvai ir pasakojo: geros širdies, nereikalingais dalykais neužterštos galvos ir paprastų rūpesčių. Darbas, doleriai, žmona, cigaretės, „Audi 80“. Apskritai mes nesame dviese, iš priekio atvažiuoja mašinos, kaimeliuose geria žmonės, miestuose iš darbų grįžta darbininkai, bet kai taip temsta, o mes važiuojame Prasčiausiu Pasaulio Keliu – t. y. kai asfaltas dar yra, bet jo geriau nebūtų… Pro šalį tyliai prasėlina akmenukų mozaikomis puoštos pilko betono autobusų stotelės, tik dar sutirštinančios slogaus zombiško pakelės kaimo smogą; vienur kitur didžiuliais juodais vaiduokliais stūkso veikiančios anglių šachtos: jų juk irgi niekad gyvenime nemačiau; miestelyje – karinis dalinys, jų kepurės ne tik didelės, bet ir gauruotos; sustojame išgerti kavos parduotuvėje, kurios beveik nematyti per plytų likučius ir kitas šiukšles: ar čia dar ir žmonių esama? Žiūriu pro langą, fone groja banalybės liūdesiu varvantis rusiškas „popsas“, o ten – neaprėpiami, neįsivaizduojami violetiniai juodžemio toliai, tokie, per kuriuos eitum ir eitum, ir eitum, ir eitum, dienų dienas, ir nieko nieko neprieitum, tada jaučiuosi ne tik ne dviese, jaučiuosi labai ypatingai vienas; įmanyčiau – vairuotoją iš tos vienatvės apkabinčiau. Lvovas, į kurį važiuojame pragariškai ilgai, galiausiai smogia tokia koncentruota jėga, visus tramvajus, žibintus, taksistų cigarečių žiburius ir reklamas surinkęs į vieną židinio tašką – iš karto pasijuntu lyg Las Vegase.

Bus daugiau

___

* Viskas, pizdec, sudiev, planeta.