Vardai ir žodžiai

LAIMANTAS JONUŠYS

Laiko tėkmėje kintančios naujagimiams suteikiamų vardų mados – įdomus reiškinys, rimčiau pagvildenus, gal kai ką galima pasakyti ir apie visuomenės nuostatų poslinkius, nors kai kurių pasirinkimų populiarumo turbūt apskritai neįmanoma paaiškinti. Po krikščionybės reformacijos protestantų kraštuose šiek tiek sumažėjo šventųjų vardų populiarumas ir ėmė plisti Senojo Testamento vardai. Pvz., šiuo metu ir Britanijoje, ir JAV dažnai suteikiamas vardas Joshua (liet. Jozuė – tai hebrajų kalba, o aramėjiškai tai yra tas vardas, kurį mes sau adaptavome kaip Jėzų), iš ten ir Hanna(h) – nors Europoje daug seniau išplito šio vardo graikiškas ir lotyniškas variantas Anna (liet. Ona).

Beckettas kadaise stebėjosi, kad airiams sunku patikėti, jog jis ne žydas turėdamas vardą Samuel. Tačiau yra ir priešingų atvejų – anglakalbėse šalyse vardų Rachel arba Sara niekas nesieja su priklausymu žydų tautai: tai tik toks pat žydiškos kilmės vardas kaip minėtoji Ona arba Jonas, Juozas ir daug kitų.

Vardų mada kinta ne tik pas mus, nors susiduriant su europiečių vardais gali susidaryti įspūdis, kad Jonas, Pranas, Marija, Julija ir kiti krikščioniški vardai (įvairiomis kalbomis įvairiai modifikuoti) amžinai vienodai populiarūs. Pas mus buvo kitaip. Kaip tik minėti ir kai kurie kiti vardai pokario dešimtmečiais išėjo iš mados, t. y., savaime aišku, jie niekur neišnyko, bet, ypač tarp miestų inteligentų, juos nustelbė lietuviškos kilmės vardai. Ir ne tik – išplito Violetos, Ričardai ir kiti prieškariu mažiau žinomi vardai. Vėliau kaip tik tarp rafinuotesnių inteligentų, regis, prasidėjo savotiškas atoveiksmis. Savo vaiką pavadinti Jonu (tuo metu, kai dauguma Jonų buvo kaimiečiai) tapo originalu, įdomu ir net naujoviška.

Deja, statistikos apie tai internete nerandu – yra tik pastarojo dešimtmečio. O štai, tarkim, vokiškų vardų populiarumo statistiką galime skaičiuoti nuo viduramžių (http://www.beliebte-vornamen.de). Nuo viduramžių neskaičiuosime, bet, pažvelgę, tarkim, 50 metų į praeitį, tarp populiariausiųjų randame visiems žinomus ir įprastus vardus: Thomas, Andreas, Michael, Frank, Peter, Susanne, Sabine, Petra ir t. t. O pasižiūrėję į 2010 m. statistiką matome kažkokias keistenybes – pirmose vietose Mia, Hanna / Hannah, Lena, Lea / Leah; berniukų vardai šiek tiek tradiciškesni – tik ketvirtoje vietoje atsiradęs Finn / Fynn egzotiškas.

Vardų trumpėjimo mada būdinga ir Lietuvoje, ima dominuoti dviskiemeniai vardai. Apie tai rašo Daiva Sinkevičiūtė spalio mėn. „Gimtojoje kalboje“ (straipsnyje „Žvilgsnis į populiariausius pastarųjų penkerių metų vardus“). Tarp berniukų vardų 2006–2010 m. ryškiai pirmauja šie (ir tokia eilės tvarka): Matas, Lukas, Nojus. Kasmet populiarėja Dovydas, ir tai gražu tuo, kad jis toli nustūmė anksčiau buvusį madingą anglišką variantą Deividas. Toliau rikiuojasi Kajus ir Dominykas.

Tarp mergaičių pirmauja Emilija, Gabija, Kamilė, Gabrielė, Austėja, Ugnė, o pastaruoju metu ir Urtė. Straipsnio autorė nesiima tyrinėti vardų populiarumo priežasčių, išskyrus vieną prielaidą: Karinos vardo išplitimą (tiesa, ne taip jau didelį) 2007–2009 m. galėjo lemti „Lietuvos pramogų pasaulio atstovės Karinos Krysko populiarumas“. O kažin iš kur atklydo Smiltė? Nedas bus atsiradęs iš anglakalbių šalių (Edvardo trumpinys), beje, JAV nuo 1940 m. vis retėjęs – beveik iki išnykimo. Užtat moterų vardas Madison (atsiradęs iš pavardės) JAV atsidūrė tarp populiariausiųjų, nors ėmė plisti tik po 1984 m. filmo „Splash“, kurio herojė šį vardą susigalvoja Niujorke pamačiusi gatvės užrašą Madison Avenue. Duos Dievas, šitas Lietuvoje nepaplis.

Beje, ši naujųjų vardų statistika gali kai ką ir nustebinti, nors kai kurie vardai populiarūs turbūt jau ne pirmą dešimtmetį. Mat jauni tėvai paprastai gerai pažįsta savo ir vyresnių kartų vardus, o mažų vaikų vardai į viešąją erdvę patenka nedažnai, tad jeigu nedirbi vaikų darželyje ar civilinės metrikacijos skyriuje, kartais gali ir nesuvokti, kokie vėjai atpūtė mintį pavadinti vaiką tau gražiu, tau regis, nelabai dažnu (o iš tikrųjų pastaraisiais metais jau itin išpopuliarėjusiu) vardu.

Kas kita yra dažniausi visų šiandieninių Lietuvos gyventojų vardai, o jie tokie: Irena, Ona, Janina, Kristina, Lina; Jonas, Vytautas, Antanas, Tomas, Mindaugas (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1625). Pagal amžiaus grupes nesuskirstyta, bet spėčiau, kad ir vyrų, ir moterų bent pirmieji trys dažnesni tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tiesa, Jonas ir dabar populiarus; įdomu, kad sugrįžo (vieną kitą kartą praleidę) Jokūbas ir Ignas.

Tiek apie vardus, o apie (bendrinius) žodžius galima kalbėti be galo, bet geriau trumpai. Juk Palmira Mikėnaitė „Š. A.“ (XI.4) teigė: „Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką.“ Iš tikrųjų svetimų kalbų žodžių įsileidimas į savo kalbą tėra susitarimo reikalas, ir gana subjektyvus arba, taip nesakant, arbitralinis.

Toliau ji cituoja Agnę Žagrakalytę, teigiančią tašės būtinumą. Iš tikrųjų žodis rankinė šiek tiek tapo vartojamas, bet tašės vis tiek neišstūmė. Kartais imi ir pagalvoji: kodėl gi neįteisinus tokių žodžių kaip tašė, pečius, sutvėrimas ir t. t. (jie galėtų būti šalutiniai normos variantai). Arba net (baisu ir prabilti) bulka. Beje, latvių kalba bulką yra įsileidusi (bet jie daug ką įsileidę, o kai ką vadina savaip, ką mes vadiname tarptautiniais žodžiais, ir tai tik dar kartą patvirtina, kad leksika yra susitarimo reikalas). O gal ir ne, nes „bulką“ galime pavadinti banda, bet beveik nevadiname, nors tu mus užmušk! Iš vaikystės esu pasigavęs aukštaitišką šnektą ir atsimenu, koks vėliau svetimas, kažkaip net primityvus, man atrodydavo žodis batonas – tiesiog vulgarybė. Mano krašte tai būdavo vadinama pyragu. Bet „pyragais“ mes dabar vadiname saldžius kepinius.

O jau kuo visai esu įsitikinęs, tai kad žodis bomžas nereikalingas. T. y. jis visai suprantamas (ir vartotinas) kaip žargoninis žodis, bet kodėl jį, dangstydami kabutėmis arba kursyvu, bando įstumti žiniasklaidos straipsnių autoriai, man nesuprantama. Pagalvokim logiškai: „bomžas“ yra rusiškas sovietinis biurokratinis naujadaras. Tad jeigu mes nebūtumėm patyrę sovietinės okupacijos, ar dabar nežinotumėm, kaip savo kalba pavadinti valkatas?