Sidabriniai menininkai geležiniame mieste

VIDAS POŠKUS

Mstislavas Dobužinskis, Nikolajus Gumiliovas ir Alytus

Turbūt nėra nė vienos pasaulio vietos, kuri mažesniu ar didesniu mastu nebūtų susijusi su kokios nors įžymios ar ne tokios garsios asmenybės biografija. Įžymybės sąvoka yra pretenzinga ir reliatyvi – tai, kas vienam atrodo be galo reikšminga ir įsidėmėtina, kitam gali regėtis visiškai nesvarbu. Tačiau esama tokių žmonių, apie kuriuos dėl jų veiklos bent viena ausimi yra girdėję net niekuo nesidomintys piliečiai. Geografinis taškas kartais yra labai svarbus garsumo veiksnys. Palankiausios sąlygos visuomet yra būdingos didesniais asmenų konglomeratais pasižyminčioms vietoms – pavyzdžiui, didmiesčiams. Renesanso kultūros tyrinėtojus stebina Florencijoje gyvenusių ir kūrusių menininkų gausa, impresionistai ir postimpresionistai telkėsi Paryžiuje, pokarinis Niujorkas buvo terpė, kurioje veikė abstrakčiojo ekspresionizmo išpažinėjai. Mažesnėse vietovėse turi susiformuoti ypatingos aplinkybės ir sąlygos. Labiausiai pasiseka toms vietoms, kuriose įžymybės gimsta, kurį laiką gyvena arba, kad ir kaip būtų liūdna, miršta. Kitaip tariant – jas asmenys patys veikia, sukuria savotišką atmosferą, specifinę būseną. Arba esti ir atvirkščiai – vietovės savotiškai išaugina, išugdo jose būnančius.

Alytus – iki permainingos sovietinės industrializacijos nedidelis pietų Lietuvos miestelis (kai kuriomis istorinėmis epochomis netgi prilygstantis didesniems kaimams) – ilgą laiką negalėjo pasididžiuoti nei pribloškiančiu gyventojų skaičiumi, nei jame (trumpiau ar ilgiau) gyvenančiomis, tačiau didesnėje pasaulio dalyje žinomomis asmenybėmis, nei ypatingomis, specifinėmis savybėmis, dėl kurių įvairių epochų ir kultūrų amžininkų dėmesys natūraliai, tarytum savaime būtų nukrypęs į šią prie Nemuno ir Alytupio išsidėsčiusią gyvenvietę. Taip, be jokios abejonės, gamta čia visada buvo pati nuostabiausia ir gražiausia. Bet trūko nežinomo impulso, dėl kurio garsiosios asmenybės ne tik pro čia prakeliautų, trumpai pasižavėtų nuostabiais apylinkių vaizdais, bet ir tai išliktų jų sąmonėje bei pasąmonėje, atmintyje, veiktų jų dvasines nuostatas, nuotaikas, taptų konkrečios veiklos liudininkais ir pėdsakais.

Taip jau susiklostė (ir geografinė padėtis bei istorinės sąlygos čia ne paskutinėje vietoje), kad Alytaus atveju tokiais postūmiais ne kartą yra tapę karai ir su jais susijusios įvairios veiklos formos. Pastarąjį šimtmetį viskas sukosi apie XIX amžiaus pabaigoje įsitvirtinusią Rusijos kariuomenės įgulą ir jos „įpėdinius“. Jos dėka pastebimai transformavosi miesto landšaftas. Kaimelis virto visos imperijos mastu svarbia pasienio tvirtove. Įvykis, kuriam ir buvo skirti Alytuje bei jo apylinkėse kultivuoti kariniai veiksmai, fortifikacinės pastangos – Didysis arba Pirmasis pasaulinis karas – į savo verpetą įtraukė ne vieną individą. Tokiu būdu su šia vieta susidūrė ne viena anksčiau ar vėliau pasiekto, verto ar ne visai garbingo pripažinimo sulaukusi asmenybė.

Rusijos kultūroje XX amžiaus pradžia vertinama kaip ypatingas, sidabro amžiumi tituluojamas laikotarpis. Šios epochos centras buvo Peterburgas, tačiau naujų išraiškos priemonių menininkai sėkmingai ieškodavo ne tik istorinėje praeityje, bet ir geografinėje periferijoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu net keli „sidabriniai“ menininkai lankėsi Alytuje. Su tuo metu nedidele Rusijos imperijos vakarinio pakraščio gyvenviete jie susidūrė visiškai atsitiktinai, labiau dėl objektyvių, o ne subjektyvių priežasčių. Šiuo atveju didžiausią impulsą suteikė besimilitarizuojančio Alytaus veiksnys, tai, kad, tapdamas kariniu strateginiu požiūriu svarbia vieta, jis buvo įtrauktas į kai kurių politinių aplinkybių orbitą ar net epicentrą. Visos jos susijusios su Pirmuoju pasauliniu karu. Vienos asmenybės (Mstislavas Dobužinskis) Alytuje atsidūrė ruošiantis jam, kitos (Nikolajus Gumiliovas ir kiti) – per patį žudynių apogėjų.

Kūrybinę karjerą M. Dobužinskis pradėjo netoli nuo Alytaus, taip pat Dzūkijoje – Varėnoje. Tai jis aprašė prisiminimuose, kuriuose lietuviškiems sentimentams skirta nemažai vietos:

Tėvas buvo paskirtas Dvidešimt septintosios artilerijos brigados Penktosios baterijos vadu. Į Vilnių jis atsikėlė 1888–1889 metų žiemą, o aš pasilikau Peterburge, gimnazijoje, ir kai birželį su aukle ir broliu Igoriu susiruošėme pas jį, jis su savo daliniu stovyklavo Varėnoje, netoli nuo Vilniaus. [...] Ten gyvenome kaip viloje, o stovykla skendėjo žalumoje. Oras buvo nepaprastai grynas, sakingas. Šalia tekėjo išsirangęs Varėnės upelis su vingiuotais, smėlėtais krantais. Tame nedideliame slėnyje tarp pušų augo tankūs lazdynai ir per karščius būdavo tvanku. Aš dažnai išsiruošdavau ten gaudyti vabalų savo vabzdžių kolekcijai ir maudydavausi karininkų maudykloje. Vėliau ten nupiešiau vieną pirmųjų savo „tikrų“ peizažų.¹

Varėna M. Dobužinskio atmintyje išliko kaip meniniu aspektu gana turtinga vieta:

Miestelis gyveno iš [karinės] stovyklos ir buvo labai gyvas, ant namelių puikavosi iškabos, kartais labai mielos, pavyzdžiui, siuvėjo arba kirpėjo. Kiek pamenu, tai buvo niekam nežinomų Šagalo pirmtakų darbai. Prisimenu visai prieštvaninę iškabą: apnuoginta, per alkūnę sulenkta ranka, iš kurios tiesiog fontanu teka kraujas, ir užrašas: „Čia kraują nuleidžia ir dėles deda.“ Buvo pavaizduotos ir stiklainyje besirangančios dėlės. Arba ant vienų vartų buvo smagus užrašas: „Čia parduodamas virintas pienas ir įvairūs šepečiai.“ ²

Į Varėną, o vėliau į Alytų M. Dobužinskis pateko tėvo – karininko Valerijono Dobužinskio – dėka. Bet tai nesumenkina šios vietos svarbos menininko asmenybės formavimuisi. Čia menininkas nupiešė savo pirmuosius piešinius, čia pradėjo suprasti, ko jis sieks ateityje.

Po gero dešimtmečio M. Dobužinskis atvyko į Alytų (nors galėjo lankytis ir anksčiau). Taip pat tėvo – Alytaus karinės statybų komisijos pirmininko, kareivinių statytojo V. Dobužinskio – dėka. Memuaruose M. Dobužinskis smulkiai aprašė viešnagę pas tėvą po savo vienuolikos mėnesių sūnelio Konstantino mirties (jis buvo palaidotas Vilniuje) 1901 metais:

Tėvas apsupo mano žmoną mielu dėmesiu, mes gyvenome pas jį beveik idealioje sanatorijoje. Tėvo labai didelis butas buvo viename artilerijos kareivinių karininkų flygelyje. Jos stovėjo sename, beveik neliestame pušyne, kuris tankiai augo tiesiog už langų. Oras buvo kupinas sakingo aromato, viešpatavo tyla. Tokia, kokią mes vertinome. Tėvas pats išrinko šią nuostabią vietą (vingyje, kurį formavo Nemunas) kareivinėms statyti: trejus metus jis buvo statybų komisijos pirmininku ir statybose išgyveno dvi žiemas.

Kai miške buvo statomos kareivinės, tėvas saugojo kiekvieną medį ir krūmą, tarp namų susiformavo maži sodai, o prie karininkų susirinkimų namo buvo užveistas didelis sodas, kur tėvas pastatė pavėsinių ir pasodino gėlių. Ten gyveno stirnaitė ir lapė, pagautos miške, dideliame narve tupėjo pelėda, ir aš prisiminiau, kaip vaikystėje Peterburge tėvas mūsų butą buvo pavertęs nedideliu botanikos bei zoologijos sodu, ir tik dabar ilgametės svajos išsipildė ir jis galėjo susikurti beveik dvarininkiško gyvenimo iliuziją.

Mudu su žmona dažnai važinėdavome vežimaičiu plentu arba per mišką Nemuno kryptimi arba palei laukus ir aš vėl matydavau liūdnai mielą lietuvišką peizažą: smėlėti laukai ir, kaip žalios oazės, tarp jų romantiškos kapinaitės su aukštų kryžių ir pušų šepetėliais ir pilkas rudeninis dangus su lėtai skrendančia vieniša varna.

Tas kapinaites, drožinėtus lietuviškus kryžius, miškus horizonte ir varganą Alytaus miestelį, kuriame stovėjo raudona sena medinė bažnyčia, aš žinojau ir mylėjau dar iki Miuncheno, tačiau dabar – po to, ką regėjau užsienyje, – šis kampelis man pasirodė ypač savotiškas. [...]

Praleidome pas tėvą dešimt visiškos ramybės nutviekstų dienų. Čia galėjau susikoncentruoti ir pokalbiuose su tėvu apibendrinti savo gyvenimą užsienyje.³

Tad Alytus M. Dobužinskio gyvenime sušmėžavo fragmentiškai, tačiau jo kūrybinėje biografijoje paliko gana ryškų pėdsaką. Visų pirma todėl, kad būtent šioje vietoje (jeigu pasikliautume paties menininko užrašais) po tragiškų šeimos įvykių apmąstyta užsienyje įgyta patirtis, galvota, kaip ir kur eiti toliau. Galbūt Alytus svarbus ir dėl landšafto specifikos – šiose vietose menininkas pasitikrino, kaip atrodo „tikras“ lietuviškas peizažas. Alytuje toliau formavosi patirtis, lėmusi vėlesnės lietuviškos kūrybos spalvinius, kompozicinius sprendimus. Priminsiu, kad dailininkas 1929–1939 metais gyveno ir dirbo nepriklausomoje Lietuvoje, daug piešė provincijoje (tačiau kūrinių ar duomenų, susijusių su to meto Alytumi, neteko aptikti).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nemaža M. Dobužinskio archyvo dalis (dalį jo menininkas paliko Lietuvoje 1939 metais, išvykdamas iš mūsų šalies į Vakarus, kitą dalį 1998 metais padovanojo jo sūnus Rostislavas). Šioje kolekcijoje yra eksponatų (iš viso daugiau nei šeši tūkstančiai aprašytų vienetų), kurie tiesiogiai susiję su dzūkiškuoju M. Dobužinskio gyvenimu. (Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad esama su Alytaus karinės statybų komisijos pirmininko V. Dobužinskio veikla susijusių dokumentų, laiškų.)

Archyve M. Dobužinskio meninės karjeros pradžią ženklina iškarpa iš nežinomo studentiško leidinio. Popieriaus skiautelėje atspausta grafinė reprodukcija su antrašte: Из Виленской губернiи / Рисунокъ Н. Добужинскаго („Iš Vilniaus gubernijos / N. Dobužinskio piešinys“)⁴. Autoriaus vardo raidė pieštuku (turbūt paties M. Dobužinskio) ištaisyta į M, o tame pačiame lape pieštuku dar užrašyta: Моя первая репродукция 1896 г. Помещено в студенческом сборнике („Mano pirmoji reprodukcija 1896 m. Paskelbta studentiškame rinkinyje“). Piešinyje vaizduojama upė su smėlėtu skardžiu, medžiais, keliais baltais debesėliais ir danguje skrendančio paukščio siluetu. Vaizdas artimas Merkio kraštovaizdžiui – Varėnos apylinkėms – būtent ten, kur ir prasidėjo M. Dobužinskio kaip menininko kelias. Gal tai ir yra tai, ką pats autorius pavadino „tikru peizažu“.

Kaip liudija archyvinė medžiaga, M. Dobužinskis Alytuje (pas tėvą) viešėjo ne vieną (aprašytąjį memuaruose) kartą. XX amžiaus pradžios vasaromis ir rudenimis jis aplankydavo Alytuje gyvenusį tėvą ir Tambovo gubernijoje įsikūrusią motiną (šie buvo išsiskyrę).

1901 metais, kai mirė jų sūnelis Konstantinas, Dobužinskių pora pas V. Dobužinskį atvyko liepos mėnesį ir čia išbuvo iki rugpjūčio (paskui išvyko į Peterburgą, M. Dobužinskis nesėkmingai bandė stoti į Dailės akademiją, pradėjo dirbti žymaus rusų graverio Vasilijaus Matė ofortų dirbtuvėje). M. Dobužinskio archyve saugoma keletas 1901 metais datuotų piešinių. Kai kurie jų galėjo būti sukurti Alytuje arba jo apylinkėse. Juolab kad sutampa ikonografija ir dailininko užrašuose paminėtos detalės. Vieno piešinio ovale paprastu pieštuku pavaizduotos kelios kalvelės, sodyba, bažnytėlė su kapinaitėmis ir dirvonai⁵. Kitame taip pat užfiksuotos kapinaitės, nedideli medžių guotai, tolumon nubėgančios neaukštos kalvelės, pirmame plane – lyg vandens telkinys⁶. Keblumų kelia tik tai, kad eskizai tiksliau nedatuoti, taip pat gana sąlygiški. Pirmuoju atveju galėtų būti Daugai (panašus Tomo Tišeckio projektuotos istoristinės Šv. Petro bažnyčios siluetas) arba Bukaučiškių dvaras (kairėje piešimo metu Antanui Kazlauskui priklausiusi dvarvietė, dešinėje – ankstesnio savininko Bernardo Karlavičiaus statyta koplyčia, tarp jų įsiterpusi liepų alėja), antruoju – kad ir Kaniūkų kaimo kapinaitės (arba taip pat Daugų apylinkės). Pirmąją vietą identifikuoti galėtų padėti keleriais metais vėliau sukurtas piešinys (apie jį toliau).

1902 metais M. Dobužinskis Alytuje lankėsi spalio mėnesį (jau lapkrityje jis buvo Peterburge, susipažino su dailininkų grupe „Мир искусства“ („Meno pasaulis“) ir tapo jos nariu). Tai liudija spalio 10 dieną sukurtas piešinys⁷. Jame grafitiniu pieštuku nupiešta griova su elektros stulpais ir spygliuočiais, lapuočiais medžiais. Galbūt dešinėje vaizduojamas tapybiškas geležinkelio pylimas (slėnis primena vietas prie Pirmosios ir Antrosios Dailidžių ežerėlių Alytaus miške), kuris buvo ne taip toli nuo V. Dobužinskio gyvenamos vietos Alytuje. Šį piešinį dėl jame užfiksuotų inžinerinių atributų galima pavadinti pačiu „militariškiausiu“ iš visų, sukurtų pietinėje Lietuvoje. Visgi tiek Varėnoje, tiek Alytuje dailininką (kaip ir poetiška siela apdovanotą jo tėvą) labiau domino vietinio landšafto ypatybės, o ne karinė aplinka.

1903 metų vasarą M. Dobužinskis vėl praleido Alytuje ir vėliau tradiciškai Tambove. Tai liudija nestora tų metų užrašų knygelė tamsiais kolenkoriniais viršeliais. Viršutinis viršelis dekoruotas išskutinėtu ornamentiniu kartušu, kuriame užrašyta Олита–Тамб[ов] / Лето⁸. Didelė šios knygelės dalis skirta įvairioms buitinėms smulkmenos – greita, beveik neįskaitoma rašysena užfiksuotos kai kurios finansinės išlaidos (perkant įvairias prekes, valgant užkandinėse). Tačiau esama ir eskizų. Daugelis jų labai apibendrinti, nupiešti keliomis linijomis. Kurie sukurti Alytuje, kurie – Tambove, sunku nustatyti. Su Alytumi galima susieti 1901 metų piešiniui artimą kompoziciją (sudarytą iš dviejų dalių), kurioje užrašyta Дауги (?) ir dėmesys sukoncentruotas į punktyriškai išdėliotų, skirtingais vainikais pasižyminčių lapuočių medžių eilę⁹. Alytuje arba jo apylinkėse galėjo būti nupieštas ir kitas miško peizažas, secesine dvasia, ornamentiniu pobūdžiu giminiškas M. Dobužinskio vėliau vertintai M. K. Čiurlionio dailei¹⁰.

Taigi, lankydamasis Alytuje garsus rusų dailininkas šedevrų gal ir nesukūrė, tačiau buvimas šioje vietoje (pasak paties M. Dobužinskio) lėmė jo, kaip žmogaus ir kūrėjo, pasirinktą gyvenimo kelią, o Alytus, tegul ir minimaliai, buvo nutviekstas pradedančio garsėti rusų sidabro amžiaus korifėjaus (apie kurio egzistavimą Alytuje tuo metu turbūt daug kas neturėjo nė menkiausių žinių) spindulių.

Kitas „sidabrinis“ menininkas – poetas Nikolajus Gumiliovas – Alytuje lankėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuviškas šios asmenybės laikotarpis išsamiai pristatytas N. Gumiliovo kūrybos tyrinėtojo Jevgenijaus Stepanovo studijoje Поэт на войне („Poetas kare“), publikuotoje Toronto universiteto slavų studijų elektroniniame žurnale „Toronto Slavic Quarterly“, tačiau vietiniuose kultūros tyrinėjimuose tai nėra plačiau žinomas dalykas¹¹.

Žymusis akmeistas savanoriu į kariuomenę užsirašė netrukus po to, kai Rusijos imperija paskelbė karą Vokietijai. 1914 metų rugpjūtį jis buvo paskirtas į Imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos leibgvardijos ulonų pulko 2-ąjį maršo eskadroną. 1914 metų rugpjūtį N. Gumiliovo ulonų pulkas 2-osios gvardijos divizijos (priklausiusios 1-ajai armijai) sudėtyje dalyvavo susirėmimuose Rytprūsiuose, rugsėjį dėl patirtų nuostolių atitrauktas ir dislokuotas Raseiniuose (čia menininkas ir tapo pulko nariu), vėliau Kaune.

Savo išgyvenimus nuo 1914 metų spalio iki 1915 metų rugsėjo poetas fiksavo asmeniniame dienoraštyje – „Kavaleristo užrašai“ (nedideliu laiko intervalu) buvo spausdinami liberaliame Peterburgo dienraštyje Биржевые ведомости („Biržos naujienos“)¹².

1915 metų vasario 9 dieną N. Gumiliovo dalinys atvyko į Alytų. Poetas taip aprašė šį savo karinio gyvenimo epizodą:

Visada malonu persikelti į naują frontą. Didelėse stotyse pasipildai šokolado, papirosų, knygų atsargas, spėlioji, kur atsidursi – paslaptis saugoma griežtai. Svajoji apie naujos vietos pranašumus, apie vaisius, paneles, erdvius namus, ilsiesi, vartaisi ant šiaudų erdviuose vagonuose. Išlipi, stebiesi peizažu, susipažįsti su vietinių gyventojų charakteriu – svarbiausia, ką reikia sužinoti: ar turi lašinių ir ar pardavinėja pieną – bandai prisiminti dar nežinomos kalbos žodžius. Tai tikras sportas – greičiau už kitus išmokti šnekėti lenkiškai, mažarusiškai arba lietuviškai.

Dar maloniau sugrįžti į senąjį frontą. Todėl, kad neteisingai kareiviai įsivaizduojami kaip kokie benamiai. Jie pripranta ir prie daržinės, kurioje keletą kartų pernakvojo, ir prie meilios šeimininkės, ir prie žuvusio bičiulio kapo. Mes ką tik grįžome į jau lankytas vietas ir paskendome prisiminimuose.¹³

Vasario mėnesį N. Gumiliovo pulkas dalyvavo Seinų operacijoje. Į aukštesniuosius karininkus pakeltas poetas vasario 11 dieną su bendražygiais gavo užduotį išžvalgyti Seirijų apylinkes. Tą pačią dieną Balkasodžio apylinkėse N. Gumiliovo vadovaujama keturių kareivių joja netikėtai susidūrė su vokiečių kavaleristais. Per susišaudymą vokiečiai atsitraukė be abipusių aukų ir dienoraščio autorius tai pavadino pergale, nes „vokiečių buvo keturis kartus daugiau nei mūsiškių“¹⁴.

Vasario 22 ir 23 dienų sandūroje N. Gumiliovo eskadronas buvo paskirtas į iniciatyvą bandančios perimti 2-osios divizijos avangardą. Euforijos apimtas karininkas dienoraštyje užfiksavo:

Aš visą naktį nemiegojau, tačiau emocijų antplūdis buvo toks didelis, kad jaučiausi visiškai budrus. Įsivaizduoju, kad žmonijos priešaušryje žmonės irgi buvo tokie gyvi nervai, jie daug kūrė ir mirė jauni. Sunku įsivaizduoti, kad reguliariai pietaujantis, kiekvieną naktį ramiai miegantis žmogus galėtų ką nors suteikti kultūros lobynui. Tik susilaikymas ir budėjimas, net jeigu jie pasirinkti ne laisva valia, pažadina ypatingas, iki tol miegojusias žmogaus jėgas.¹⁵

N. Gumiliovo prisipažinimu, Seinų operacijos metu pati sunkiausia buvo naktis iš vasario 25 į 26-ąją. Į rytus nuo Seinų buvęs pulkas gavo įsakymą pasiekti Kapčiamiestį:

Ši naktis buvo viena sunkiausių mano gyvenime. Valgiau duoną su sniegu. Sausa ji nelindo gerklėn. Dešimtis kartų bėgiojau palei stovintį savo eskadroną. Bet tai nešildė, tik vargino. Bandžiau šildytis prie žirgo, tačiau jo kailis buvo pilnas ledinių kristalėlių, o garas sustingdavo taip ir neišėjęs iš šnervių. Galop nustojau kovoti su šalčiu, įkišau rankas į kišenes, pakėliau apykaklę ir su buku užsispyrimu žvelgiau į juoduojančią gyvatvorę bei nugaišusį arklį, aiškiai suvokdamas, kad šąlu. [...]

Visą naktį vykom risčia. Iki aušros mums reikėjo įveikti penkiasdešimt varstų – kad galėtume apsaugoti plentų sankirtoje esantį K miestelį. Tai buvo ypatinga naktis! Žmonės užmigdavo balnuose. Nevaldomi žirgai užbėgdavo priekin, nuolat tekdavo pabusti svetimame eskadrone.

Žemai nukarusios šakos badė akis, vis numušdavo nuo galvos kepurę. Protarpiais kildavo haliucinacijos. Vieno sustojimo metu žvelgdamas į statų snieguotą šlaitą visas dešimt minučių buvau įsitikinęs, kad įjojome į kažkokį didmiestį, kad prieš mane – trijų aukštų namas su langais, balkonais ir parduotuvėmis apačioje. Keletą valandų jojome mišku. Tyloje, trikdomoje tik kanopų bildesio ir žirgų prunkštimo, girdėjosi vilkų staugimas. Kartais, jausdami vilkus, žirgai pradėdavo drebėti ir stotis ant užpakalinių kojų. Ši naktis, šis miškas, tas baltas nesibaigiantis kelias regėjosi kaip sapnas, iš kurio neįmanoma pabusti. Ir visgi keisto iškilmingumo jausmas perpildė mano sąmonę. Štai mes, tokie alkani, išsikankinę, sušalę, ką tik patyrę mūšį, jojame sutikti naujo mūšio, nes mus ragina dvasia, esanti tokia pat reali kaip ir kūnas, tačiau kur kas stipresnė už jį. Ir į arklių risčios taktą galvoje šokinėjo ritmingos eilutės:

Расцветает дух, как роза мая,

Как огонь, он разрывает тьму.

Тело, ничего не понимая,

Слепо повинуется ему.

Pražysta dvasia, kaip gegužės rožė,

Kaip ugnis ji praplėšia tamsą.

Nieko nesuprantantis kūnas

Jai aklai paklūsta.

Man regėjosi, kad jaučiu svaiginantį šios rožės aromatą, kad matau raudonus ugnies liežuvius.

Dešimtą valandą ryto atvykome į K miestelį. Užėmėme pozicijas, netrukus išsiskirstėme po trobeles.¹⁶

Iki kovo 5 dienos N. Gumiliovo pulkas blaškėsi Kapčiamiesčio, Leipalingio apylinkėse, penktą dieną prasidėjo puolimas Kalvarijos kryptimi. Kovo viduryje poetas susirgo ir buvo priverstas laikinai palikti pulką ir pietų Lietuvą (1915 metų birželio 25 dieną iš Alytaus dalinys išvyko į naują paskyrimo vietą – Voluinę).

Minėtas ketureilis iš eilėraščio „Karas“ buvo publikuotas ketvirtajame 1914 metų leidinio Отечество („Tėvynė“) numeryje¹⁷. (Eilėraštis buvo išspausdintas 1916 metų rinkinyje Колчан („Durklas“), tačiau be šių eilučių¹⁸.) Žinoma, kad pirmųjų karo metų laikotarpiu savo kovinio krikšto Vladislavove / Kudirkos Naumiestyje dvasiškai paveiktas N. Gumiliovas parašė eilėraštį Наступление („Puolimas“). (1914 metų lapkričio 1 dienos laiške bičiuliui M. Lozinskiui poetas rašė: „Viską, ką skaitei apie mūšius prie Vladislavovo ir vėlesnįjį puolimą, aš pats mačiau savo akimis ir tiesiogiai dalyvavau. [...] Galiu pasakyti, kad tai pats geriausias mano gyvenimo etapas. Tai šiek tiek primena maniškes abisiniškas eskapadas, tačiau čia mažiau lyrikos ir stipriau jaudina.“¹⁹) Ar parašė ką nors Alytuje arba jo apylinkėse, nustatyti nepavyko. Turbūt didžiausiu šio laikotarpio poeto kūriniu, be „Kavaleristo užrašų“, buvo pati jo gyvenimiška karinė epopėja. N. Gumiliovas – bravūra pasižymėjusi asmenybė – kaip poetas išsiskyrė siekiu savo paties gyvenimu įkūnyti rašomą poeziją. Daugelio eilėraščių lyriniai veikėjai – konkistadorai, riteriai, atradėjai – išreiškė jo paties idealus ir pažiūras. Tad ir Alytus bei jo apylinkės šio akmeizmo korifėjaus kūryboje įsirėžė kaip fonas nuotykių, pavojų kupiniems herojų (ir jo paties) gyvenimams.

Didžiojo karo metu Alytuje trumpam apsistoti, pro jį pravažiuoti galėjo ir daugiau iškilių ar mažiau žinomų rusų menininkų (kad ir Rytprūsių košmarus ir kontūziją pačioje karo pradžioje patyręs dailininkas Michailas Larionovas). (Beje, 1914–1915 metais M. Dobužinskis kaip dailininkas taip pat dalyvavo kariniuose veiksmuose, jo piešiniai publikuoti to meto periodikoje – tačiau jis lankėsi kituose frontuose, o iškarpos saugomos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.) Jų įspūdžiai ir išgyvenimai išnyko laiko miglose arba laukia savo atradėjų archyvuose, bibliotekose, kolekcijose.

Už pagalbą dėkoju Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojoms.

___

¹ М. В. Добужинский, Воспоминания, Москва, p. 88.
² Ibid., p. 88–89.
³ Ibid., p. 171.

⁴ LNMB RKRS, f. 30, ap. 1–993.
⁵ LNMB RKRS, f. 30, ap. 1–118, l. 1.
⁶ Ibid., l. 2.
⁷ LNMB RKRS, f. 30, ap. 1–127.
⁸ LNMB RKRS, f. 30, ap. 1–2219.
⁹ Ibid., l. 14.
¹⁰ Ibid., l. 9.
¹¹ Е. Степанов, „Поэт на войне“, Toronto Slavic Quarterly, prieiga per internetą: http://www.utoronto.ca/tsq/28/stepanov28.shtml.
12 Н. Гумилев, „Записки кавалериста“, Биржевые ведомости, prieiga per internetą: http://militera.lib.ru/db/gumilyov_ns/03.html.
¹³ Ibid.
¹⁴ Ibid.
¹⁵ Ibid.
¹⁶ Ibid.
¹⁷ Н. Гумилев, „Война“, Отечество, 1914, Nr. 4.

¹⁸ Н. Гумилев, Колчан, Петербург, 1916, p. 9–10.
¹⁹ Р. Тименчик, „Неизданные письма Гумилева“, Известия Академии наук СССР (Отделение литературы и языка), Москва, 1987, Nr. 7, p. 72.