Klampi lenkų proza

MARIUS PLEČKAITIS

Ignacy Karpowicz. Gestai. Romanas. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. V.: Vaga, 2011. 263 p.

Tikiuosi, nenuskambės pernelyg šovinistiškai, jei paklausiu, ar lenkai gali parašyti ką nors gero. Kažkodėl pirma knyga, šaunanti į galvą, yra „Pakeliui į Babadagą“, kuri bent jau man nepaliko ryškesnių įspaudų: pernelyg lyriška ir kaprizinga.

Ką tik vėl teko tikrinti lenkų kalbos vertėjus ir pačių tekstų autorius – skaitant „Gestus“. Ignacy Karpowiczius pristatomas kaip vienas unikaliausių ir gabiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų, 2009 m. nominuotas premijai „Nike“, pasauliečiams labiau primenančiai sportinės atributikos firmą.

Iš lenkų kalbos tekstą vertęs Kazys Uscila tikriausiai neturėjo pernelyg daug problemų: romano sintaksinė struktūra ganėtinai konservatyvi ir nekaprizinga.

„Ar aš vėl užlipau ant lenkiškojo grėblio?“ – skaitydamas „Gestus“, klausiu savęs. Nekenčiu nacionalistų, profašistų, neonacių ir taip toliau, bet kai kurių šalių rašytojus tikrai galima kategorizuoti, ir nebūtinai neutraliąja prasme. Kai kurioms šalims tiesiog trūksta polėkio, laisvės ar, atvirkščiai, sveikesnio susilaikymo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad Lietuvos literatūra yra pranašesnė nei lenkų. Jos kažkuo panašios: pančių atsikratymu (nesenu), o kartu persistengimu, postmodernizmo (taip pat laukinio kapitalizmo ekopolitikoje) pervertinimu, neįvaldymu.

„Gestai“ – gana blankus romanas apie gana blankius dalykus, kurį vis dėlto galima skaityti. Perskaitęs pirmuosius puslapius, jau norėjau knygą siųsti ramunėlių skinti. Šiaip ar taip, nemažai keliauju po Lietuvą, o traukiniuose ir autobusuose daugiau nieko nelieka, tik skaityti. Tad sukirtau ir „Gestus“. Negi vaikščiosiu pirmyn atgal nuo keleivio sėdynės iki taip reklamuojamo kavos ir kitų šleikščiųjų gėrimų aparato? Taigi I. Karpowiczius ramiai sau tauška apie jaunystę, šeimą, motinos marazmus, nugaišusį šunį, ligas ir apie visa kita, kas yra gana nyku ir nuobodu.

Nors ir naudodamas, sakytum, šiek tiek džoisišką knygos sukirpimo manierą (kiekvienam skyriui pridedamas raide G prasidedantis apibūdinimas, pvz.: „Gijos“, „Gruodis“, „Gamyba“), I. Karpowiczius nesukuria nieko kito, kaip žaisliukais perkrautos Kalėdų eglutės efektą, žavintį nebent mažuosius. Beje, kalbant apie amžių, knyga, manau, taikyta labiau senimui. Bravūriškumu ir sveikata trykštantiems žmogėnams „Gestai“ atrodys tarsi pirmalaikis depresijos skiepas, toks mažų mažiausiai abejotinas.

Išskirsiu ir keletą pozityvių knygos savybių. Pirma, autorius moka išlaikyti vientisą stilių. Sakiniai tarpusavyje nesikandžioja, o gražiai bėgioja koridoriumi kaip dvi jūrų kiaulytės, kartkartėm krimsteldamos kokį sukietėjusį trupinį. Antra, aprašomi dalykai yra gyvenimiški, patirti ar dar laukiantys savo eilės. Taigi įmanoma daryti ontologines išvadas, sprendimus ar dar ką nors, kas padėtų pakeisti esamą nelabai malonią padėtį ar apsisaugoti nuo tokios ateityje. Juk liūdni pagrūmojimai, kad ir kokie nemalonūs būtų, dažniausiai priverčia susimąstyti. Trečia, knyga neretai grįžta į jaukius prieš perestroiką buvusius laikus, iš naujo išgyvenamos perėjimo būsenos, susipina laikai ir jausenos.

Gerai būtų, jei žmogus galėtum skaityti tik tai, ką verta, kas yra geriausia iš gerų, pasak vieno tuščio posakio. Neprošal būtų ir daugiau puikių vertimų, tarkim, 100 proc. išversta antikinė literatūra, atrasti senieji Sofoklio raštai… O kol kas turime skaityti tai, kas tik gali būti kokybiška.