Kaip aš apmoviau meno pasaulį

WILLIAM BOYD

Keistas jausmas stovėti pagrindinėje „Sotheby’s“ galerijoje Bondo gatvėje ir žiūrėti į nediduką tušu ir plunksna atliktą piešinį „Tiltas, Nr. 114“ su tarsi negrabiu, vaikišku autoriaus parašu – „Nat Tate“. Piešinys kabo šalia L. S. Lowry, Edwardo Burra, Bridget Riley, Beno Nicholsono, Grahamo Sutherlandso ir kitų meno šviesulių darbų, pasirengęs didžiulės „Sotheby’s“ modernaus ir pokarinio britų meno mugės aukcionui.

Vis dėlto Natas Tate’as yra išskirtinis – jis vienintelis iš daugybės čia pristatomų menininkų niekados neegzistavo. Aš jį sukūriau, 1998 metais parašydamas fikcinę jo biografiją. Aš atsakingas ir už jo kūrybos likučius – tai aš nupiešiau „Tiltą, Nr. 114“ ir jo apačioje suraičiau Nato Tate’o parašą, ir dabar, žiūrėdamas į šį darbą, jaučiu kažin kokį neįprastą pasididžiavimą ir autorinę distanciją. Tai ir mano, ir ne mano piešinys. Aš kone laukiu, kada Natas Tate’as įžengs į patalpą ir atsistos greta. Pirmą kartą per trisdešimt metų, kai rašau grožinę literatūrą, patiriu tai, kad mano sukurtas personažas yra pradėjęs gyventi savo, nuo jį išpuoselėjusios knygos nebepriklausomą gyvenimą. Malonumu, kurį jaučiu galvodamas apie laukiančią meno mugę, turiu dalytis su Natu – tai pati neįprasčiausia ir nevisiškai maloni būsena.

Nato Tate’o „afera“ prasidėjo 1998 metų balandį, per Melagių dieną, prašmatniame vakarėlyje, surengtame menininko Jeffo Koonso studijoje Manhatane. Pobūvį kėlė Davidas Bowie, švęsdamas naujos savo leidyklos „21“ gimimo dieną. Mano parašyta Nato Tate’o biografija buvo pirmasis leidyklos leidinys, ir, išskyrus vos kelis pasilinksminimo dalyvius, niekas daugiau nežinojo, kad dailininkas Tate’as yra išgalvotas. Bowie paskaitė knygos ištraukų, o anglų žurnalistas (vienas iš konspiratorių) įsisuko į susirinkusią minią, uždavinėdamas patvirtinimo reikalaujančius klausimus. Ir – žmonės nebūtų žmonės – daugelis vakaro svečių, nenorėdami pasirodyti neapsišvietę ir neišprusę, nuoširdžiai atviravo apie Natą Tate’ą, šiltai prisimindami jo gyvenimo detales, lankytas parodas, apmąstydami liūdną, pernelyg ankstyvą jo mirtį. Po savaitės turėjome visa tai pakartoti Londone, tačiau apie „pokštą“ – o tai buvo pokštas – pranešėme iš anksto, kad niekas neapsikvailintų taip kaip Niujorke.

Už šį Nato Tate'o piešinį "Tiltas, Nr. 114" "Sotheby's" meno aukcione šių metų lapkritį buvo sumokėta 7250 svarų sterlingų

Praėjus trylikai metų po to vakarėlio Jeffo Koonso studijoje Natas niekur nedingo. Apie jį buvo susukti trys dokumentiniai filmai, knyga išversta į prancūzų ir vokiečių kalbas, o vardas įtrauktas į pavykusių pokštų sąrašus. Kaskart pasaulyje išdegus kokiai naujai apgaulei, į mane kreipiamasi, kad ją pakomentuočiau. Įveskite „Google“ paieškos sistemoje „Nat Tate“ ir stebėkite, ką išvysite kompiuterio ekrane. Šis „Sotheby’s“ aukcionas pačia tikriausia prasme yra bandymas duoti šiam vaiduokliui ramybę, numarinti šią mielą frankenšteinišką būtybę ir pasižiūrėti, ar kurioziškas virtualus jo gyvenimas pagaliau gali baigtis.

Įdomiausia, kad iš pat pradžių nei aš, nei kiti pokšto sumanytojai neketinome nieko apgaudinėti. Pirminis mano tikslas buvo parodyti, koks paveikus ir įtikėtinas gali būti gryniausias pramanas, o drauge pabandyti sukurti savotišką šiuolaikinę pasakėčią apie meno pasaulį. Mat 1998-aisiais dėl Jaunųjų britų menininkų (Young British Artists) visuomenę apėmusi karštinė buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Visa kur buvo pilna Damieno Hirsto ir Tracey Emin, Sarah Lucas ir Gary Hume’o, Chapmanų, Marcuso Harvey, Chriso Ofili, Marco Quinno ir Gavino Turko. Stebint tą nesibaigiantį šišą nepaliko jausmas, kad kai kurie iš tų menininkų, graibstomų žiniasklaidos ir gaunančių už savo kūrinius rekordines sumas, tiesmukai ir gal kiek įžeidžiamai tariant, nėra „labai geri“.

Tačiau karštligė tik stiprėjo, savotiškas meno burbulas pūtėsi, tad šiame kontekste Nato Tate’o istorija turėjo būti pamokoma. Koks jausmas būti vidutinišku menininku, sulaukusiu didžiulės šlovės ir turtų? Koks jausmas, kaip knygos anotacijoje rašo Davidas Bowie, kai Dievas tau skiria būti menininku, bet tik labai eiliniu menininku? Tikra nelemtis Natui, kuris, tik susidūręs su tikrais meno genijais (tokiais kaip Pablo Picasso ar Georges’as Braque’as), suvokia savo ribotumą ir nebegali to pakelti. Natas surenka visus, kiek pajėgia rasti, savo darbus ir sudegina. Po kelių dienų, nevilties ir depresijos prislėgtas, jis iššoka iš kelto ir nusiskandina Hadsono upėje.

Išpūstas vardas meno pasaulyje – jokia naujiena. Milžiniški pinigai už pretenzingą meną mokami nuo seniausių laikų. Bėda ta, kad meno pasaulyje, kitaip nei, pavyzdžiui, literatūros, madai sukurti pakanka vos vieno turtingo mecenato. Pora turtingų kolekcininkų, ir tu jau „ant bangos“. Literatūroje parduoti vos vieną romano egzempliorių neužtenka, kad būtum apskelbtas nepakartojamu talentu. Užtat gali prakalti vieną stiklinę dėžę, vaizdo juostą ar instaliaciją ir stebėti, kaip ji keičia tavo gyvenimą.

Besidarbuojančiajam (ką aš ir darau) knygų ir kino pasaulyje, kuriame sėkmę lemia tiek kritika, tiek skaitytojų įvertinimas, taip ir maga prisiliesti prie meno pasaulio, kad pajustum skirtumą. Kraipant galvą dėl sumų, mokamų už darbus, priklausančius, Davido Hockney žodžiais, „manufaktūrizmo mokyklai“, kartais gali atrodyti, kad vertinimo kriterijai susipyko su sveiku protu, kad bet kokia kritiško vertinimo idėja išnyko kaip dūmas.

Vis dėlto vienintelis ir tikrasis bet kurios rūšies meno kūrinio teisėjas visais laikais buvo ateities kartos. Regis, sutarimas dėl tikrosios vertės galiausiai atsiranda su laiku. Todėl į šiuolaikinio meno kraštutinumus reikėtų žiūrėti išmintingai puse lūpų šypsant. „Visa tai praeis“ – tokia mantra kartotina pašėlusios įnoringų ir trumpalaikių naujovių bakchanalijos, danse absurde sūkuryje.

„Sotheby’s“ galerijoje pokarinių britų dailininkų paveikslų apsupty ši tiesa grįžta savotišku rezonansu. Šiems menininkams taip pat teko patirti emocinių pakilimų ir nuosmukių, didžiulio pripažinimo ir ūmios užmaršties akimirkų, išgyventi laikotarpius, kai buvo madingi arba išėję iš mados, priklausomi nuo nenuspėjamų rinkos, kolekcininkų ir galerijų įgeidžių. Jų tvarumą ir išlikimą iki šių dienų kaip dėmesio vertų menininkų lemia lėta ir negailestinga skonio ir visuotinio sutarimo sąveika. Nuostabus dalykas, kad prie jų – bent vienai dienai – prisidėjo visiškai išgalvotas tariamas dailininkas.

Verta paminėti, kad už Nato Tate’o „Tiltą, Nr. 114“ gautos lėšos bus skirtos garbingai Menininkų šalpos organizacijai (Artists’ General Benevolent Institution), 1814 metais J. M. W. Turnerio įkurtai padėti „sunkiai besiverčiantiems“ menininkams. Galbūt ne pro šalį prisiminti, kad šiuo metu garbinamas Turneris savo gyvenamuoju laikotarpiu taip pat buvo laikomas įžūliu ir skandalingu menininku, niekinamas ir išjuokiamas, bet jo stiprybė buvo iš tiesų nesumeluotas genialumas.

Natas Tate’as priklauso kitai menininkų kategorijai – jis narys labai mažo klubo, – bet jo trumpas pasirodymas rampos šviesoje yra tiek pat neįprastas, kiek ir sveikintinas. Norisi manyti, kad jis byloja kažin ką svarbaus apie pasaulį, kuriame atsidūrė.

„The Daily Telegraph“, 2011.XI.13

Vertė Andrius Patiomkinas