Iš mirusiųjų dienų
SIGITAS GEDA
2008 metai
Vartotojų pragaištis
Gyvenimo formulė „Dirbk, pirk, mirk!“ varo į neviltį turtuolius, kadangi nemirtingumo nenusipirksi.
– O meilę? – klausiu dantis rakinėjantį Giedrių.
– Meilę jau galima, ji degradavo. Gali pirkti metams, dvejiems, trejiems… Kol pirkinys pasens ar susidėvės.
Rugsėjo 25, ketvirtadienis
Tai šv. Mikalojaus…
Dienos. Kaip sako Selemonas Paltanavičius, apie Molėtus grybų „nors dalgiu pjauk“. Ar šienauk. Ankstyvos šalnos, ilgas lauksmas. Ko?
Žmogus tam lauksmui nori duoti vardą. Kaip nori, taip vadink. Baigtis, lemtis ar laimė.
Pasikartojimas
Pasirodo, dar senosios Venecijos gyventojams andai buvo užduotas klausimas:
– Kaip jūs nebijot gyvent?
Duobės įvaizdis
Vėl atgijo – prieš rinkimus.
– Pripažinkime, kad esam gilioj duobėj…
Atsimenu, kad tas pats buvo kalbama prieš 18, 16, 15 metų… Premjero Šleževičiaus laikais neva „atsitrenkėm į dugną“… Tik neaišku, ar atšokom kaip kamuoliai, ar, pramušę dugną, nusileidom į „antrąjį ratą“.
Kaip Dantės kūriny.
Ar buvome per tuos porą dešimtmečių išlindę.
– Laikas rinkėjams atsipeikėti ir pagalvoti, ar jie renka galva ar kita kūno dalimi, – postringauja Romas (…).
Galop politikai suprato, kad nėra… valstybinio ūkio. Viskas parduota užsieniečiams. Pelnas to, kas gaminama čia, atitenka svetimiems. Trumpai tariant, pradinė „Strazdo“ situacija: „Viskas išvežta, išvogta…“
Mūsų krašte taip amžiais.
Paprastas džiaugsmas
Pranas, kuris iš profesijos yra elektrikas, patapo Vinco Kudirkos namo sargu. Aš ten nesu buvęs, mačiau tik per televiziją. Viskas apleista, bet Prano akys tik spinduliuoja… Pagaliau!
Pagalvojau, kad daugelis mūsų esame jau negrįžtamai praradę tą džiaugsmą. Jis – kaži kur už horizonto, mūsų jaunų dienų sutemose.
Žemės druska yra tie kantrieji.
A. Baranausko „Pasikalbėjimas giesminyko…“
Skaičiau šį kūrinį iš naujo laukdamas savo gydytojos.
Pirmiausia man užkliuvo anksčiau neįsidėmėtas žodis „nigdie“ – niekad… Aukštaičių rytiečių. Ar esama kokio ryšio su lot. nihil?
Paskui poeto skepsis dėl „senobės“.
Buvo, ties, žiniuoniai, pilni datyrimo, Bet pasakom neteisingom svietą pripenėjo: Dievulius prasmanė, ažumiršę Dievą: Sutvertojaus nepažinę, garbino jo darbus…
Regis, vyskupas čia viską supainioja. Matematikas vis dėlto jis buvo geresnis. Arba lingvistas. Nei teologas.
Į visus klausimus, jo galva, atsako Bažnyčia. Vien savo buvimu.
Taigi apie pažinimą ir mokslą nėr kalbos. Antra vertus, visi poetai pilni prieštarų. Jiems žmonės atleidžia vien jau dėl dainų „gražumo“!
Calamuni
Dar kartą pakvietė mane į vakarą. Savanorių pr. 1, „Carskoje Selo“. Mano galva, ten nieko nėr… 21 val. vakare, sekmadienį…
– Tai ateisite?
– Nežinau.
– Ten bus labai daug įžymybių.
Ir ėmė vardint. Sustojo ties Osama bin Ladenu…
– Ačiū. Aš neieškau įžymybių šiam pasauly. Danguj paieškosiu…
(Pauzė, tyla anapus.)
Apie geras formuluotes
Kęstutis Č.:
– Didžiausia blogybė ne tai, kad pas mus kažkas pasipelnė, bet tai, kad teisė kaipo tokia apskritai neegzistuoja. Mus valdo oligarchai, kurie nieko nesukuria, o žmonių apiplėšinėjimas nusidriekęs „į priekį“. Seime turi būti pakeista l. daug įstatymų, kurie projektuoja oligarchinę valstybėlę.
Kai kas mano, kad oligarchai yra stambaus masto verslininkai. Toli gražu, jie tik manipuliuoja iš biudžeto ar iš svetur atplaukiančiais milijonais.
Tiesiogine žodžio prasme tai yra verslo parazitai.
Dabar šalis yra tokioj stadijoj, kai ką nors gali pakeisti tik vieningos sąžiningų Seimo narių pastangos (R. O. nuomone – jėga…).
Lietuvių kinas ir… rinkimai
Du dešimtmečius godota sukurti filmą apie Žalgirį, tuotarp išėjo tik apie Paksą. Už milijoną litų.
Panašiai vienam Vytautui einant į prezidentus buvo „išversti“ kelių bažnyčių požemiai. Ieškota Vytauto Didžiojo karsto! Kokia būtų sensacija! Talkininkavo ekstrasensė Bessmertnaja, apie kurią dabar visi tyli. Kaip ir apie garsiąją Lolišvili…
Nesuprantamas kraštas – Sicilianija! (Vėl Cz. Miłoszo vaizdinija!)
Rugsėjo 26, penktadienis
Scenelė – Grūto parkui
Choras:
Ačiū Stalinui už laimę! Vade mylimas, brangus…
Vienas pilietis (pajacas):
Jau nuplyšo mano kelnės Ir nukrito lopai.
Staline, brangus tėveli, Kodėl neužlopai?..
Kas yra Vernihora
Pasirodo, buvo toks kazokų klajūnas, kuris išpranašavo visus tris Žečpospolitos padalijimus.
Mirė kažkuriam beprotnamy.
Negi tokį pakęs – lenkai, gudai, lietuviai, ukrainai?
Galingas senis ilga, žila barzda.
Beje, Tarasas Ševčenka irgi turėjo panašių bruožų (esu vertęs jo poemą „Marija“, religinį kūrinį, iš kurio aišku, kad Ševčenka buvo skaitęs net šv. Tomo apokrifą…).
Kobzariai – mūsų vaidilų atitikmenys.
Iš rudens dvieilių
Ar gali viltis mano blausios akys Apčiuopti kontūrus skrajojančios plaštakės?
Duoneliautojai
Prieš gerą savaitę – po teismo posėdžio – toks nususęs žurnalistėlis baudžiauninko balsu (kiša diktofoną po nosim):
– Ko prašėte teisėjų?
– Nieko.
Advokatas:
– Kadangi jis nieko nepadarė, tai nieko ir neprašė.
Iš akmens amžiaus
Svilksnis – aukštaičių. Kitur – palaidynė, o mūsų krašte – mina. Vieno sodžiaus paaugliai eidavo „kariauti“ prieš kito sodžiaus.
Dvi virvės, per vidurį odos gabalas. Ten dedamas akmuo. Pagal Liną, „plokščias ir švarplotas“. Paėmus už abiejų galų, akmuo suspaustas vidury, sukamas aplink galvą ir – sviedžiamas… Lekia kaukdamas. Jei pataikys į smilkinį, tai „vienu mažiau“…
Mafija
Jos veikla remiasi principu apšmeižti asmenybę. Nužudyti ne taip baisu, kaip apšmeižti. Tada gali daryti ką nori. Mūsų krašte, kaip ir Rusijoj, įsigali šitas italų mafiozų veikimo modelis (D. K.).
Tautos gyvenimą lemia padorių žmonių veikimo galia. Netgi feodaliniai laikai turėjo garbės ir padorumo kodeksą.
Kilnus elgesys buvo privalomas. Dabar tos sąvokos išplautos.
Viešosios erdvės siaubas.
Kurmis –
susigūžęs po žemėm… Jeigu jis galėtų kalbėti, tai galbūt pasakytų:
– Tai kas, kad esama šviesos, bet visas mano gyvenimas buvo pasmerktas šioje tamsoje.
Žodžių žaismės
Nuogąstauti… Nuogas – tavo nuogas tautietis.
Rugsėjo 28, sekmadienis
Ekspromtai
O žaibai geltonija, O birželio audra, O paskambinti mirusiems Jokio šanso nėra.
Augo proskynoj rudmėsis Ir veidai kalinių… Aš atsiminiau judesį Iš Uralo kalnų.
Lietuvių literatūrologija
Bobelė guli paslika ir baladoja bile ką…
Iš mažųjų džiaugsmų
„Vaga“ išleidžia mano „dienoraščių ir tyrinėjimų“ knygą – „Vasarė ajero šneka“. Gal 800 puslapių. Spaustuvė l. dejavo:
– Kad labai stora knyga!
Man patiko redaktoriaus replika:
– Žinote, kad man patinka storos knygos ir storos moterys…
Tie prajuko ir… bus pristatymas leidyklos knygyne.
Ar čia paskutinė mano „laisvų dienų“ knyga?
Tautų „patrumpinimas“
Ir vėl perskaičiau (buvau skaitęs prieš 10 metų!), kad vienas emigravęs čekas kėlė klausimą:
– Kam reikalinga čekų tauta?
Tai, regis, buvo po 1968 metų – Prahos sukilimo nevilties, užgriuvusios kraštą. Kodėl (dabar pamaniau) jam niekas tada neatsakė:
– Tik ne tam, kad ją pasiglemžtų Rusija.
Galima klausti:
– O kam reikalinga Rusija, Anglija, JAV?
Žmonės yra klausę, kam reikalingos netgi blusos ir glindos… Ir atsakymų yra gerų buvę! Man atrodo, kad čia sakralumo problema. Gal ir… požiūrio, netgi ūpo, nuotaikos…
– Niekas nereikalinga!
– Viskas reikalinga!
Vieni žmonės, beje, nori vis daugiau, kitiems – nieko nereikia. Arba labai mažai.
Atskirai imant, jei yra Dievas, tai jam tas pats – anglai, čekai, rusai… Netgi išrinktoji tauta – tiktai žemėje išrinktoji.
