Būdravimas uždarame rate

NERINGA BUTNORIŪTĖ

Ilzė Butkutė. Karavanų lopšinės. Eilėraščiai.
V.: Tyto alba, 2011. 63 p.

Pažintis su Ilzės Butkutės kūryba įvyko dar pavasarį, per gegužę vykstančią poezijos šventę. Tada įsiminė autorės balsu skaitomas tekstas ir nuostaba atsiimant prizą „už klasikinės eilėdaros reabilitaciją ir pirmąją poezijos knygą, iš karto tapusią reiškiniu“. Sąmonė atrenka, kad kažkur kultūrinėje spaudoje ne kartą būta I. Butkutės tekstų atskiruolių. Kai jie jau surinkti ir išleisti, kyla noras patikrinti, kas yra šis „reiškiniu“ pavadintas poetinis darinys.

Pastaruoju metu knygos giriamos už teksto ir vizualumo dermę. Netgi teigiama, kad apie knygą galima spręsti iš jos viršelio. Tačiau „Naujų vardų“ serija stilistiškai pernelyg suniveliuoja knygas tarsi daugiatomį skaitinį, neišsiskiria ir žanrai. Jauniesiems telieka bandyti patraukti auditoriją savo balsu. Džiugu, kad ne vienam iš jų pavyko atsiskleisti. I. Butkutė „Karavanų lopšinėmis“ tai irgi geba.

Poetės tekstai užkoduoti knygos pavadinime. Nors jie suskirstyti į skyrius „Moterys“, „Ginklai“, „Ekspedicijos“, „Miestai“ ir „Cirkas“, galima atpažinti kalbėjimo rimtį, per laikus keliaujančio karnavališko buvimo pavidalus. Poezija migruoja savame lauke, kūriniai tematiškai vienas kitam neprieštarauja, susipina – stebina pirmosios knygos vientisumas, o galbūt teisingas požiūris, kad į leidinį sudėti viso kūrybinio darbo nebūtina.

Viename interviu I. Butkutė prisipažįsta kitų poezijos neskaitanti, nepritampanti prie lietuvių poetų visumos. Tai lyg jos spaudoje skelbiamas credo, šalia kurio išvysti nuotrauką – joje poetė stovi prie motociklo, kad tarsi nesitikėtum fotografo pagauto svajingo žvilgsnio, nukreipto tolin. Autorė nesiima rašyti apie kūrybą, niekam eilių neskiria, taip pat neatkuria autobiografijos. Pasaulį ji perteikia stebėtojos žvilgsniu (vieni charakteringiausių eilėraščių „Supimas“, „Plunksnos ant juodo drabužio“, „Regresinė hipnozė“). Ir, tiesa, šiems stebėjimams poetės kalbėjimo būdas ir rimai, išlavinta vidinė klausa parankūs: sakiniai, pakartojimai ritmingai priglunda vienas prie kito. Tad imi į rankas knygą ir jautiesi, lyg liptum įvijais laiptais į bokštą – truputį sukasi galva, bet nori lipti, apčiuopdamas tai sienas, tai turėklus, stabtelėdamas įkvėpti oro ar pasigrožėti, turėdamas tikslą – atmintyje išliekantį vaizdą, jausmą. Ir tokį gauni, nes poezija pateikia ne desperatiškus, o suvaldytus kinematografiškus pasakojimus.

Be to, poeziją papildo ir vientisumo įspūdį kuria dar vienas aspektas – lytėjimas. Artimo. Daikto. Bet visi tie prisilietimai rankomis ar žvilgsniu nėra savininkiški, dažniau – ieškantys („Tai rankos kaip nuodėmės dar tebeieško nakvynės“ (p. 10), „Braukai per šlapią odą – pirštų kelias / į vakarus raktikauliais / Ranka hieroglifais parašo, čia nėra / nei kranto, nei krypties“ (p. 43). Ir tai, regis, poetei padeda atsiskleisti.

Apskritai „Karavanų lopšines“ norisi pavadinti „nakvišos tekstais“. Paradoksalu, kad I. Butkutė dažnai viešumoje skaityti pasirenka „Dresūrą“, būtent tą tekstą, kuriame nakties nėra. Tačiau šio paros meto momentai knygoje akivaizdžiausi, juos autorė atskleidžia kaip atskirą nutrūkstančią tamsiai mėlyno laiko giją, kurioje juslės aštresnės. Būdravimas, laiko slenksčiai nepriklauso nuo eilėraščio subjektų, kurie „išnešioti per tamsą į rytą“. I. Butkutė įprasmina pažinimą ir nesvarbu, kada tai vyko: mitiniais, Viešpaties ir kalavijų laikais ar šiandien. Pats tamsiojo paros laiko suvokimas išlieka gana skaudus, netikėtas, tarsi atplėšiantis nuo vienos realybės ir perkeliantis į kitą: „nepyk, jau prašvito, nes tai nuo manęs nepriklausė“ (p. 10), „švinta, ir nuolat prašvinta, ir lieka tik tuodu – / o jie – jau ne mes“ (p. 18). Nakties momentai čia nėra vienaprasmiai, dažnai pasikartojantys sapnas (beje, neįvaizdintas), nemiga-miegas (ir miego arterija) skamba skirtinguose kontekstuose. Ypač netikėtai tarp visų kūrinių įsipina eilėraštis „Išjungtas“, kurio fragmentą norisi pacituoti:

(p. 32)

Skaitant eilėraščius, regis, į tave nesikreipia konkretus asmuo. Tačiau autorė gan akivaizdžiai atskleidžia moters savastį: „Aš moteris – praviras langas, / po benkartą skersvėjį nuogą / kas naktį vis pasakų tyliai / sode“ (p. 16). Juose pasirodo aistringos, tvirtos arba pakančiai tylinčios, susitaikančios, atstumtos moters pavidalai. Vis dėlto ryškiausiai išnyra ta, kuri yra mylinti, ir taria: „Tu vėjo įsidėk, ir jo suvelto / rudens, nusukusio akis lyg judas, – / jis toks kaip aš: mokėtų – nepamiltų“ (p. 37). I. Butkutės eilėraščių emocijos subtilios, detalės nešokiruoja, besibaiminantys vien tik dominuojančio „mergaitiško, buitinio sentimentalumo“ pliūpsnio gali būti ramūs.

Knygoje kartojasi klajonių po atskiras, dažnai senovines erdves, dykynes motyvai, tačiau nekyla noras abejoti – ši poezija ateina iš neįvardinto miesto. Dulkėtų gatvių vaizdiniai atgaivinami ne tik skyriuje „Miestas“, jo šaltą, ankstyvąjį (nakties ir praeities) veidą galima apčiuopti esant šalia, per šimtmečių užgrūdintą klajoklišką, kovingą minių ir individo prigimtį, kuri moko žmogų stiprybės („išdrįsk įskilti – niekad nesuduši“ (p. 52), leidžia prisiimti nebūtinai vien tik cirko Juokdario vaidmenį. I. Butkutė žvelgia į tai, kas miestams suteikia gyvybės – tai gyvenimų procesijos: žmonės, mes, gaivališkas judesys, spalvingos mugės, kol viskas nespėja sutapti su fosilija ar „[a]trodo [...] tik plunksnos ant juodo drabužio. / Nubrauksi ranka – ir nelieka šokėjų nei fleitų“ (p. 44). Apskritai skaitant būtent toks subtilus miesto pulsas ir laik(inum)o jutimas yra išliekantis ir drauge išskiriantis I. Butkutės žodžius iš kitų.

Ar „Karavanų lopšines“ ryžčiausi vadinti reiškiniu? Turbūt ne. Gal jos labiau primena žaidimą: skaitytojas tampa dalyviu, pakeleiviu, kuriam pakuždėta, kad „keliauti – tai vėluoti / į tas vietas, kurios tavęs nežino“ (p. 52). Iš pat pradžių atkreipi dėmesį, kad I. Butkutė atveria tikrai savitą, įdomų poetinį pasaulį ir daro tai tvirtai (juk eilėraščiai, pasak autorės, jai jau ateina susigulėję galvoje). Tačiau netikėtai supranti, kad skaitydamas vientisą knygą pradedi eiti ratu ir jau nežinai, kuo dar poetė nustebins, ar neįsiverš monotonija lyg besikartojantys angelai, venos ir žemėlapiai. Nepaisant to, skaitydamas jauti, kad grakštų, nepernelyg asmenišką I. Butkutės žodį imi jaukintis, o jis kaip pagaunamas vertingas žvėris – vieną rytą atmintyje atsiveja einant aptrupėjusio miesto gatve.