Beržas
RŪTA JAKUTYTĖ
Tomis dienomis buvo labai žvarbu, o oras toks sausas, kad veltui laukėme ko nors iškrintant iš neįžvelgiamai blankaus viršaus. Jau pradėjo gelti rankas, jei jų nesugrūsdavai į kišenes ar neapmaudavai pirštinėm – šis laikas įdomus tuo, kad grįžęs namo ant tų pirštinių galėdavai pajusti dar neišsivadėjusį praėjusios žiemos kvapą ar pamatyti baltuojant cukraus pudrą, nubyrėjusią nuo gatvėje suvalgytos bandelės, nes prie pirštinių dar nepripratęs visad kaip nors apsidergi. Tačiau, nepaisant tų purvinų pirštinių, dienos nebuvo nei kuo nors labai ypatingos, nei vertos tikro rašytojo rankos. Greičiau paliktos kaip maitos gabalas po miestą šniukštinėjantiems, siauriausiose gatvelėse zujantiems diletantams, kurie stengiasi rasti bent kokią dingstį rašyti, grįžti namo, pelnytai pasistatyti puodelį kavos ir peleninę ant rašomojo stalo ir ko nors priskrebenti. Bet tarp jų pasitaikydavo ir kita diletantų kategorija – jie eidavo ir savo stikliniais žvilgsniais niekindavo aplinką, tarsi įsitikinę, jog nieko įdomaus čia ir negali atsitikti, o iš tiesų bijodami, kad juos netikėtai užklups nuotykis ir teks sėsti ką nors parašyti.
Taigi tąkart buvo nepaprastai žvarbu, o nuo vėjo aš taip nemaloniai susiraukęs, tarsi man būtų kokie šešiasdešimt penkeri. Gatvės tuštut tuštutėlės, tačiau nuojautos, kad tuojau pat nutiks kas nors neįtikėtino, nebuvo nė iš tolo, ir aš net visai mėgavausi tokia šalta realybe, kuri kiek atitraukia nuo knygų. Taigi vaikščiojau gėrėdamasis vis naujai atrandamomis gatvėmis, naujais posūkiais, kuriais, žinau, jau esu ne kartą ėjęs, bet niekada neatkreipdavau dėmesio.
Įsukęs į siauresnę gatvelę, labai nustebau, kai šiame apleistame rajone išvydau daugybę žmonių, užvertusių galvas į priešais esančio senos statybos dviaukščio stogą. Atrodo, įvyko kas nors svarbaus, pamaniau ir paskubomis numyniau pasižiūrėti iš arčiau. Prisiartinęs pamačiau, kad ant stogo nugara į mane tupi žmogus, tik iš pradžių gerai nesupratau, ką jis ten veikia. Paklausiau vieno netoliese stovinčio senuko su kailine kepure, kurios ausys juokingai mataravo vėjyje, tačiau šis neatsakė, net nežvilgtelėjo mano pusėn, nes buvo pernelyg susikaupęs. Visi – vaikai, jaunos šeimos ir senukai, net pamiršę pasiremti savo lazdelėmis, – stovėjo apmirę, lyg būtų sprendžiamas svarbiausias jų gyvenimo klausimas.
Taurima Bunkutė. Dvynukai. 2011
Nuo stogo sklido kažkoks garsas, lyg tyli aimana, lyg stenėjimas. Paėjęs truputį į kairę, pastebėjau, kad vyras, tupintis ant stogo krašto, abiem rankomis iš visų jėgų už plonyčio kamieno traukė į save jauną, nors jau gerokai išstypusį beržą, tačiau šis vis nenorėjo pasiduoti. Kartais vyras liaudavosi, nusišluostydavo ranka veidą, pagniaužydavo suskirdusias rankas ir vėl pradėdavo. Atrodė, kad žmonės žiūri nepatikliai, piktai, tačiau negalėjai tvirtai pasakyti.
Staiga iš už gatvės kampo išniro ruda mokykline uniforma vilkinčios mergaitės siluetas, ji artinosi minios link skubėdama, tačiau nebėgdama, nukreipusi įdėmų žvilgsnį į rankoje nešamą puodelį. Tai buvo baltas porcelianinis puodukas su raudonais taškučiais, iš kylančio garo galėjai spėti, kad tai arbata, nes kavai jau buvo per vėlus metas. Mergaitė mitriai prasiyrė pro minią, atkišusi į priekį puoduką kaip priežastį brautis, ir pradėjo drąsiai, tačiau atsargiai ir iš lėto lipti kopėčiomis. Nors kartais atrodydavo, kad mergaitė tuoj tuoj nukris, niekas jos nesustabdė. Kai pasiekė viršų, nekantriai kelis kartus timptelėjo vyriškiui už kelnių klešnės ir pagarbiai padavė puodelį. Tada paskubomis nulipo žemyn ir įsimaišė į minią, o vyras keliais gurkšniais išmaukė arbatą ir toliau tęsė darbą.
Jau temo, man darėsi vis šalčiau ir šalčiau, todėl plojau, pūčiau sau į delnus karštą orą ir juokingai strikinėjau nuo vienos kojos ant kitos, bet niekas į mane nekreipė dėmesio, todėl man buvo visai nesvarbu. Nesupratau, kodėl niekas iš minios nejuda, net nesidairo aplinkui – jie turėtų būti tikrai sustingę iš šalčio. Pakraupau, kai nuleidau akis žemyn ir pamačiau, kad mano užkalbintas senelis su kailine kepure stovi tik su atviromis šlepetėmis, užmaunamomis per didįjį pirštą, net be kojinių. Kiek tolėliau stovinti pusamžė moteris garbanotais plaukais drebėjo net be striukės, tik su lengvu treninginiu švarkeliu. Vienoje rankoje ji laikė pusiau nuluptą svogūną, kitoje – virtuvinį peilį, todėl supratau, kad greičiausiai bus taip staiga iš namų išbėgusi, kad net daiktų iš rankų nespėjusi paleisti.
Net nepastebėjau, kas atsitiko, kai visi staiga lyg ir atgijo, pasigirdo džiaugsmo, keli ir pasipiktinimo šūksniai, visi pradėjo spiestis aplink kopėčias. Pagaliau nuslūgo nerimas, susijaudinimas ir net nudžiugau, nes ir aš ne juokais buvau sunerimęs. Tada pamačiau, kad vyriškis su jau išrautu beržu po pažastimi pergalinga mina lipa žemyn, linksmai linkčiodamas miniai, tarsi atsakydamas į gerbėjų plojimus, nors negalėjai pasakyti, kad ši suirutė būtų panaši į didvyrio sutikimą. Pajutęs žmonių pagyvėjimą vieno senuko šuo staiga puolė prie kopėčių ir pradėjo loti, piktai urgzti ant beržo rovėjo, neleisdamas jam toliau eiti. Šiaip ne taip ir man pavyko prasibrauti į priekį, nors jutau, kad daugeliui šitas įvykis kur kas svarbesnis ir negražiai darau, jog šitaip skinuosi kelią per minią. Moterys tapšnojo nuo kopėčių nušokusiam vyrui per petį, sakė kažkokius nereikšmingus žodžius, per šurmulį pagavau tik kelias neaiškias nuotrupas. Vaikai zujo aplinkui, siekdami nulaužti bent po šakelę išrauto beržo, tačiau jį laikantis vyras įnirtingai gynėsi, vis ranka piktai užsimodamas ar žodžiu pagrasindamas mažiesiems nelįsti.
Pirmai šurmulio bangai nuslūgus, penki senyvi vyrai, stovintys paskutinėje eilėje, vis dar akmeniniais veidais pradėjo pamažu artintis prie beržo rovėjo. Bruzdesys kaipmat aptilo, kai kurie net pasitraukė nuo jų per kelis metrus. Vyriškis su beržu po pažastimi, atrodo, irgi šiek tiek sumišo – iš pradžių bandė paslaugiai šypsotis, tačiau išvydęs griežtus senolių veidus kaipmat surimtėjo ir nurijo seiles, tvirčiau prispausdamas prie savęs apdraskytą beržą. Vienas iš vyrų priėjo prie pat jo, ištiesė ranką ir energingai, tačiau neskaudžiai patampė kelis kartus jam už nosies. Stojo nepatogi tyla, beržo rovėjas stovėjo sustingusiu veidu ir klausiamai išpūstomis akimis, niekas nesitikėjo tokio keisto poelgio. Tada visi penki apsisuko ir nieko taip ir nepasakę nuėjo. Aplinkiniai, irgi pasijutę nesmagiai, pamažu išsiskirstė į abi gatvės puses.
Niekaip nesupratau, kas čia įvyko, atsitokėjau tik tada, kai pamačiau, kad mudu su medžio rovėju likome dviese stovėti gatvėje. Deja, pamatęs mane, jis staiga metėsi į priekį ir žaibiškai nulėkė per kiemus, ore mosikuodamas gležnomis dar likusiomis šakomis. Jau gerokai nutolęs nuo įvykio vietos šuo lengvai išsilaisvino nuo pavadžio ir, vos neišvertęs šeimininko iš kojų, žaibiškai nulėkė įkandin beržo. Gaila, kad nespėjau nieko pasiteirauti, kas čia ką tik įvyko, todėl įsidrąsinau ir šiaip ne taip prisivijau vieną senučiukę, kuri, mano laimei, dėl savo senumo taip greitai kaip kiti negalėjo nueiti.
Ačiū Dievui, senutė bent pastebėjo mane, nors atsisukusi nepatikliai nužvelgė nuo galvos iki kojų, lyg būčiau kėsinęsis kaip nors ją įžeisti. Kai kuo mandagiausiai paprašiau papasakoti, kas čia nutiko, ji pakreipė galvą į stogą, kur ką tik augo beržas, ir prabilo lyg man, lyg sau:
– Argi jūs nežinote, jaunuoli? Taigi šis medis visos gatvės gyventojams ramybės tiek laiko nedavė. Kai tik pradėjo augti, pamanėme, koks juokas, užaugs medis ant stogo. Tačiau nieko nedarėm, galvojom, ateis žiema, sušals jaunas augalas ir nereikės nė vargintis. Bet taip neatsitiko, lyg kokia piktžolė jis augo ir augo, ir mes nieko negalėjome padaryti. O kokia gėda, ar įsivaizduojate, prieš žmones, jog tokie apsileidę gyvename, kad net gamta mums jau ant galvos lipti pradėjo. Jau tiek laiko man sarmata pasakyti, kur gyvenu, nes visi žino šitą gatvę – kai tik praeina pro šalį koks svetimas, iš karto liežuvį į darbą paleidžia. Paskui pradėjo juokauti, kad mūsų gatvelei nė pavadinimo nebereikia, nes ji tokia nežymi, tokia nuošali, kad niekas ir taip neranda šios vietos vien tik pagal adresą, net paštininkas, mūsų senas paštininkas anksčiau pasiklysdavo. O kai pamini beržą ant stogo, iš karto visi pradeda juoktis, bet jokių neaiškumų daugiau nekyla. Jau kalbos ėmė sklisti iš aplinkinių gatvių, neva čia mūsų simbolis, ir net apsileidėliais vadinti pradėjo. Todėl negalime eiti į svetimas parduotuves šitam rajone, nes negyvai galima užraudonuoti, įsivaizduokite, koks kuriozas. Jau buvom pripratę prie šitų patyčių ir net vaizdavomės pamėgę tą beržą, bet neseniai atsikraustė naujas gyventojas ir viską aukštyn kojom apvertė. Nepratęs buvo, jaunas šitas vyriškis ir, pirmus kartus draugų išjuoktas, kad pasiuto, tai tol ramybės nedavė, kol mūsų seniūną taip nukamavo, jog per tas kelias dienas, atrodo, dar dešimča metų paseno. Žmogus jautrus, ligotas, o ir šiaip taikus senolis, tai net neatsiklausęs gyventojų išdavė leidimą medį pašalinti, bet su sąlyga, kad nepjaustys. Tai kas belieka, šiandien tas vyras pats beržą išrauti turėjo, įsivaizduojat, savom rankom. Mes nė vienas netikėjom, kad jam pavyks, tai visi susirinkom iš jo pasijuokti. Bet kad toks atkaklus, porą valandų kankinosi, ir sutemo jau, o kad nepasiduoda, tai nepasiduoda. Tai net sustingo visa gatvė, kas gi čia dabar bus. Šiaip gerai, mes be to beržo kaip ir normalūs gyventojai, niekas nieko mums nebegali prikišti, bet keista pažiūrėti dabar į tokį nuogą namo stogą, net nepatogu, kažkaip negera darosi. Greitai, greitai žmogus prie visko pripranti, nors jauni ir džiūgauja kaip patrakę, juk matėm, kaip bjauriai tie vaikiūkščiai lapus nudraskė, va dabar visa gatvė lapais nužerta, ir jokios tvarkos nėra, ir mūsų gatvės vėl niekas neras, kaipgi čia dabar bus.
Tai pasakiusi, senutė baimingai nužvelgė mane, turbūt supratusi, kad per daug nepažįstamam žmogui išsikalbėjo apie tokius svarbius dalykus, ir nukėblino iš visų jėgų tolyn, nors ir išklypusiom kojom, lazda pasiremdama. Kas keli žingsniai vis į mane atsisukdavo pažiūrėti, ar dar stoviu, kol galiausiai visai dingo už posūkio.
Susikišau rankas į kišenes, nes pastebėjau, kad kažkur turbūt būsiu pametęs pirštines, gūžtelėjau pečiais ir nuėjau namo.
