Banga

JONAS VAICEKAUSKAS

„Kas kam rūpi, tas ir ant liežuvio tupi.“ Pats pasakotojas, sustojęs ir pagalvojęs, suprastų, kad kalbos apie jo sveikatos būklę niekam neįdomios, bet sustoti jam dažniausiai labai sunku. Pirmiausia, akivaizdu, todėl, kad tų sveikatos problemų su amžiumi iš viso atsiranda. Viską, kas įgyjama metams bėgant, linkstama vertinti kaip pranašumą prieš tuos, kurie to dar nepatyrė. Rečiau pagalvojama apie praradimus – jaunystės veržlumą, vis naujus potyrius, nuotykius. Kaip pakaitalas atsiranda kapstymasis savo sveikatos problemose, kur irgi vis randama naujovių.

Bandome to išvengti telefoniniuose pokalbiuose, tiesiogiai susitikę? O kaip popieriuje?

Ką daryti, jeigu savijauta štai tokia, kokios niekada lig šiolei nebūta, bet gydytojas tuoj supranta, apie ką kalbama? Aš dar tik mėginu parinkti žodžius jai nusakyti ir netgi nustebinti, pasirodyti originalus, nelabai tikėdamasis, kad būsiu greitai suprastas, o gal ir iš viso nebūsiu, ir – še tau – pasirodo, tai eilinis, įprastas, niekuo neišsiskiriantis atvejis. Tiesa, tokiu atveju neretai mirštama. Medikams tai irgi statistinis įvykis. Kaip neįdomu, sakysit, net sirgti nesinori. Aišku, sirgti niekas nenori, tik būti išskirtiniam kartais norisi. (Kad ir aprašant tai.) Jeigu gyvenime tavęs niekad dėmesiu per daug nelepino, tai susirgęs, jeigu savijauta leidžia, gali tuo kiek pasimėgaut, bent jau tarp artimųjų. Numiręs, tą kartą, beje, vienintelį, paskutinį ir neišvengiamą, gali tikėtis atsidurti net dėmesio centre, tik mėgautis tuo reikia iš anksto. Kur tuo metu atsiduriama – niekas nepasakys, bet kūno vieta aiški, išskirtinė. Karstas padedamas tokiame nebuitiniame lygyje – aukščiau nei lova, bet žemiau nei stalas.

Paskutinių laidotuvių metu nenorom krinta į akis, kad šarvojimo salėje prieš pakylą patiestas kilimas išblukęs, nutryptas. Karste – buvusio meninės kalvystės meistro kūno likučiai po to, kai jis susisprogdino galvą, įkišęs į burną šautuvo vamzdį. Prieš savaitę čia stovėjo jo tėvo, poeto mėgėjo, karstas. Pabaigų konvejeris.

O juk naujas gyvenimas pakyla kaip tviskantis plienas – švarus ir lygus. Kaip žėrintys kardo ašmenys, smaigaliu į dangų, pasiruošę skrosti gyvenimo tirštį, likdami nesutepti, aštrūs, atveriantys ir vedantys. Vaizdiniai ir realybė.

Baltos šviesos fone ryškiai matomas nebejaunos moters profilis. Išsiskiria tik kontūrai ir jokių detalių. Šviesa atrodo kaip balto popieriaus lapas, o siluetas – kaip karpinys. Šmėstelėjo akimirką ir dingo. Liko tik užfiksuotas atmintyje toks kadras. Jeigu sustotum, buitinės detalės tuojau sunaikintų simbolio monumentalumą. Ką jis simbolizuoja? Pralėkdami mes lyg nurėžiame viršūnėlę, pasiimame ją sau, palikdami be jokio sąryšio su realiu, buvusiu kontekstu.

Taip kartais atsitinka važiuojant traukiniu ar mašina. Vaizdinys užstringa, išsigrynina ir kartais jau nebežinai – tai matyta lange ar rėmuose, kaip tas moters su kuodeliu paveikslas. Skimbtelėjo netikėtai styga, sukėlė troškimą kažko gryno ir nesutepto, ko gyvenime lyg ir nepasitaiko. Kiek gyventa, patirta, o rasti tai, žvelgiant atgal, nesiseka. Čia atrodo prasilenkta, nesustota, praleista proga. Dabar praeitį atsukus, kai smulkūs dalykai nublanksta, dingojasi, kad gal ten vis dėlto būta tokių akimirkų, tik tada jos irgi praskriejo pro šalį, mums neįstengus jų sustabdyti. Yra ir neaiški nuojauta, kad sustabdyti ir nereikia, kaip ir automobilio, pravažiuojant pro tą apšviestą langą, kur pamatome žmogų gal trumpam prisėdusį atlėgti po dienos darbų, bet tai – į bloga ar į gera – sukelia viduje kažką efemeriško ir visai nepraktiško. Juk judu genamas reikalų, kurie yra svarbūs tuo metu.

Kas gali būti svarbesnio nei veiksmai, galintys atitolinti pabaigą? Tiesiog pareiga tuo užsiimti. Tai ir važiuoju reabilituotis prie jūros.

Skirtinga ji būna, bet visada tokia tikra ir didelė. Tikrai didelė. Vaikštinėju pakrante jau ne pirmą dieną. Atrodo, užtektų gėrėtis, bet nejučia pagaunu save besistengiantį primygtinai ištardyti ją, iškamantinėti, priversti kažką atskleisti. Kiekviena banga lyg plauna apnašas nuo kažko esmingo, bet vis neįžiūrimo. Miglotai toliuose prasišviečia begalybės sąvoka. Tai ir amžinybės gija ūkuose sušmėžuotų, dermėn įsipaišytų laikinumo skliautas?

Žinia, kad prie didžiausio žinomo skaičiaus visada gali pridėti dar vieną. Ir taip be galo. Suprantama, bet…

Pakeliame kartais akis į giedrą nakties dangų ir žinome, kad matome begalinės daugybės žvaigždžių šviesą, astronomų tirtą, poetų žodžiais jaukintą. Bet kaip su kiekvieno, su mano pajautimu? Senovėje žmonės žiūrėjo ir matė ką? Kupolą, prismaigstytą daug, daug šviesuliukų. Grupavo, siejo su žemiškais mitais, istorijom, kėlė jas aukštyn. Ar galvojo – o kas už tų grupių, dar kitų? Pirmyn, atgal už mūsų? Galvojo, manau, visada galvojo, nes rūpėjo, kur ta mūsų vieta.

Reta virtinėlė pakrante vaikštinėjančių žmonių nusidriekia link tolimo iškyšulio. Atgal pažiūrėjus, irgi tas pat. Štai ir aš priekabiauju, progą turėdamas. Audrota, bangos eina su baltom keterom nuo pat horizonto. Išraiškinga šiandien jinai. Su charakteriu, sakyčiau, labai jau veiksni. Ir veikia stipriai – neabejotina. Žvilgsnis krypsta nuo kranto link akiračio ribos, bet ribos pripažinti, sustoti nenori. Štai ten, toje linijoje, pasirodo žibantis bangos šelmuo. Aišku, jis buvo ir už jos, toks pat, tik nematomas man. Žvilgsnis mėgina prasiveržti toje vietoje ir netikėtai kažkodėl labai aiškiai išskiria šią bangą, ateivę iš už horizonto. Tiesiog susifokusuoja, padidina, detalizuoja. Pasakyčiau, pritraukia, bet aš pajuntu, kad yra atvirkščiai. Ne aš, mano žvilgsnis pritraukia ją, o ji mane. Aš atsiduriu ten ir suprantu, kad tai mano mirties pavidalas. Keista. Šalta, aplinkui siaučia purslai. Tai dar ne pabaiga, tik tvirtai žinau, kad jau esu ten, toje koordinačių sankirtoje, kur tai neišvengiama visiškai ir besąlygiškai.

Susipurčius, ateina supratimas, kad tokį pajautimą galima aiškinti ir gan racionaliai – atsidūrus ten, jokių šansų išplaukti nebūtų. Tiesiog sušaltum, nusilptum ir kranto nepasiektum. Vaizdinys ir mintis aiškūs, o jausmas šiurpokas.

Nekimbu su savo reikalavimais daugiau. Vaikštau ir gyvuoju bangų mūšos ritmu – po vienos eina kita, dar kita… Prisimenu rytietiškas mintis, kad žmogaus gyvenimas panašus į pakilusią vandens paviršiuje bangelę, kuri juda savo pagrindu vis susijusi su prigimtine terpe, ketera aukštyn, o šlaitais duoda ir priima, santykiauja, liečiasi su išore. Nuslūgs ir grįš su viskuo įgytu ir prarastu.