„Tėve, atitolink šią taurę…“

VAINIUS BAKAS

Petras Venclovas. Kartybių taurė – iki dugno. Romanas. V.: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2011. 360 p.

Habent sua fata libelli – knygos turi savo likimą, sakė Terencijus, visai kaip žmonės, ir, deja, dažnai tas likimas būna nepalankus, komplikuotas ir negailestingas. Rašytojo Petro Venclovo romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ – puikus šios citatos pavyzdys. Nesakau, kad knyga nuėjo tikrus kryžiaus kelius, tačiau kelias iki skaitytojų buvo keblokas: autorius, atsiėmęs rankraštį iš LRS leidyklos ir pagal taisykles anonimiškai pateikęs grožinės literatūros konkursui Čikagoje „Lietuvai – tūkstantis metų!“, kantriai laukė. Nors konkurso rezultatai buvo palankūs – knyga įvertinta pirmąja vieta, Lietuvos kultūros ministerija visai nesiskubino jai skirti finansavimo, LRS leidykla taip pat nepajėgė jos išleisti, ir vėl teko kantriai laukti naujų galimybių, kurias knygai ir jos autoriui suteiks likimas. Galiausiai įvairiais leidybos reikalais apsikrovę „Naujosios Romuvos“ darbuotojai pasiryžo ją išleisti į dienos šviesą. Knyga pasiekė skaitytojus. Ar tai ir būtų šios knygos istorijos laiminga pabaiga? Be abejo, ne… Galima sakyti, kad romanas savo tikrąjį gyvenimą ir pradėjo tik patekęs į skaitytojų rankas, jų sąmonės lauką, pateikdamas savų istorinių interpretacijų ir meninės išmonės. O galbūt dar reikia, kad praeitų tam tikras laikas, kol knyga sulauks visuomenėje pelnytos reakcijos ir duos reikiamą naudą…

Naudą?! „Kokios, tiesą sakant, naudos šiais laikais gali duoti knygos?“ – ironiškai ir kartu labai logiškai paklausė jos leidėjas, „Naujosios Romuvos“ redaktorius Andrius Konickis. Vėliau pats atsakė į savo provokuojantį klausimą: „Knyga išėjo, vertinga ir reikalinga knyga, ateinančioms kartoms ji, be abejo, bus dar reikalingesnė. Tai – didžiausia nauda.“ Iš tikrųjų, tuo reikia tikėti. Juk praėjus beveik šešiasdešimt metų po skaudžiųjų Lietuvos partizanų kovų už laisvę, jau nepriklausomai, kitokiai (galbūt net kitai) tautinei sąmonei vis dar sunku objektyviai vertinti, kas vyko 1945–1953 m. rezistenciniu laikotarpiu. Tikriausiai vienas klastingiausių totalitarizmo bruožų, išlikusių ir dabartinių žmonių sąmonėje, – visiškas vertybių sumaišymas. Juk kalbant apie partizaninį laikotarpį ir dabar didžioji tautos dalis sunkiai gali atskirti grūdus nuo pelų: istoriniuose, politiniuose ir sociokultūriniuose laukuose vis dar nėra sąmoningai atskiriama partizanų ir klastingųjų NKVD užverbuotų stribų veikla. Netgi kyla diskusijų, kas buvo partizanai – Lietuvos herojai ar į miškus pasitraukę banditai? Nuolatos keliami netylantys, nevienareikšmiški klausimai: kas buvo aukos, o kas – budeliai?

Tautinės sąmonės autorefleksijai trukdo įvairūs spektakliai, kuriuose blogis atlieka pagrindinius vaidmenis, o gėrio veidas tampa per daug baisus, kad į jį galėtum žiūrėti nenuleidęs akių, kaip R. M. Rilkės frazėje – „baisūs visi angelai“. Kitaip tariant, lietuviškoje pasąmonėje glūdinčios sovietmečio baimės užgožia ir stengiasi nutildyti skaidrų sąmonės balsą, todėl, mano manymu, kiekvienas bandymas iš naujo kalbėti apie šią gilią Lietuvos žaizdą bent per sprindį pastūmėja tautinės sąmonės refleksijas link nešališkesnio, objektyvesnio, kiek aiškesnio žvilgsnio į Lietuvos laisvės kovas. Būtent šiuo aspektu knyga tikrai yra naudinga Lietuvai ir ypač jaunosioms jos kartoms, kurioms atveriama nauja galimybė pasinerti į tautinę praeitį ir perskaičius ją savaip interpretuoti.

Žinoma, rašytojo P. Venclovo romano „Kartybių taurė – iki dugno“ negalima pavadinti objektyvia istorine, dokumentine medžiaga (nors jame ir labai ryškūs to meto žmonių bendravimo ypatumai, buities detalės, aplinka, leksika), tačiau čia istoriškumo plotmė glaudžiai siejasi su rašytojo vaizduote. Šiuos mano žodžius patvirtintų ir paties rašytojo mintys, romano rašymo eigos komentarai, išdėstyti viename interviu: „Romaną rašiau apie trejus metus. Vieneri metai buvo skirti medžiagos kaupimui, susipažinimui su dokumentais, liudytojų pasakojimais, prisiminimais, įvairių autorių dokumentinės ir grožinės literatūros skaitymui, istorikų darbų studijavimui, pokario realijų ir buities detalių rankiojimui, formos, struktūros, kompozicijos apmąstymui. Porą metų teko pasėdėti prie rašomojo stalo: juk ne vien tik rašai, bet ir taisai, braukai, trumpini, redaguoji, dėlioji, komponuoji, vienus personažus paryškini, kitus stumteli į antrąjį planą ir pan.“

Taigi galima teigti, kad dokumentinė ir istorinė plotmė romane yra neatsiejamai susilydžiusi su autoriaus vaizduotės žaismu, poetiniu stiliumi, tačiau pati teksto tėkmė skaitant išryškėja visu savo natūralumu ir kai kuriose situacijose net imi abejoti – tai autoriaus vaizduotės padarinys, išgalvotas įvykis ar tikro įvykio aprašymas. Manau, tai vienas pagrindinių komplimentų autoriaus stiliaus įtaigai nusakyti. Be to, juk istorijos ir reikia mokytis ne vien iš faktų bei datų – kiekvienas istorinis romanas praplečia skaitytojo suvokimo matmenį, t. y. istorinė aplinka, jos detalės, situacijos labai realiai išnyra iš praeities, istorija atgyja vaizduotėje ir gali prabilti joje.

Įdomiai ir pagrįstai atrodo knygos kompozicinė struktūra: romaną sudaro 13 skyrių-giesmių (pirmasis knygos pavadinimo variantas ir buvo „Tamsėjančios giesmės“), romano veikėjų taip pat yra trylika ir šis skaičius veikia kaip tiesioginė ir sąmoningai pasirinkta aliuzija į Bibliją, Jėzų ir 12 apaštalų, kurių vardais autorius „pakrikštija“ partizanus. Tiesa, nė vienas iš jų nenori būti Judu – pražūties sūnumi, išdaviku, bet vėliau juo vis dėlto tampa į tolesnę romano tėkmę įsiliejęs Edvardas Biluckis.

Romano autoriaus žingsnis – suteikti veikėjams apaštalų vardus – primena Sauliaus Šaltenio apysaką „Duokiškis“, kurioje veikė partizanas, vadinamas Kristumi, tačiau P. Venclovo romane aliuzijos į Bibliją įgauna giliąją, metafizinę prasmę, o minėtame „Duokiškyje“ atlieka daugiau paviršinį, provokuojantį, ironiją ir groteską sukuriantį vaidmenį – juk „Duokiškio“ parašymo laiku, dar sovietmety, Kristaus figūra ir negalėjo būti kitaip reflektuojama.

„Kartybių taurėje“ skęstantys apaštalų-partizanų gyvenimai – tai pasakojimai apie pareigą žmonių, nujaučiančių savo pasmerktumą ir mirtį ir siekiančių išsigelbėjimo ne sau, bet tautai. Autorius, pasitelkęs biblines aliuzijas, kuria žmogiškus, paprastus ir nesakralizuotus apaštalus ir parodo, kad vienintelis kelias į tautos išsigelbėjimą yra sąmoningas aukojimasis pareigai ir pašaukimui. Ta pareiga – Tėvynė, o apaštalų kelias į Laisvę yra sudėtingas ir kupinas pagundų, ką ir kalbėti apie neišvengiamą, laisvai pasirenkamą galutinį tokio kelio tašką – mirtį. Mirties artumas nuolat alsuoja partizanams į pakaušį. Šį gyvybės trapumą leidžia pajusti pati romano kompozicija, struktūros ir turinio vienovė: kiekvienoje iš trylikos giesmių žūsta po vieną iš partizanų, kiekviena giesmė – naujas netekties skyrius, viena iš trylikos maestro P. Venclovo „Requiem laisvės pranašams“ dalių.

Kiekvieno partizano mirtis, kaip ir jo gyvenimas, – individuali, vis kitokia, nujaučiama, tačiau vis dėlto užklumpanti netikėtai: vieni miršta per aplaidumą (pirmąjį partizaną Andrių nušauna miegantį, nes jį turėjęs saugoti bičiulis Matas išsirengia aplankyti mamos ir išsiprausti pirtyje), kiti – nuo priešų kulkų, trečiųjų mirtis bene skaudžiausia – nuo bendražygio rankos (Edvardas Biluckis netiesiogiai pakrikštijamas Judu, kai, pasinaudodamas susišaudymu su enkavėdistais, iš nugaros nušauna savo „konkurentą kovoje dėl meilės Danguolei“, bendražygį Paulių). Kai kuriuos partizanus mirtis pasiglemžia, rodos, dėl smulkių dalykų – tarkime, bandant įkelti Lietuvos vėliavą į seną liepą ir netyčia susprogdinus granatą. Bene daugiausiai skaudžių išbandymų tenka partizanui buvusiam klierikui Simonui, kuris pakliūva į nežmoniškai žiaurių tardytojų rankas, niekšingai išduotas vienišos kaimo moters, auginančios mažamečius vaikus. Skaitant susidaro įspūdis, kad tokiai žiauriai kankinimų situacijai rašytojas Simono personažą pasirenka neatsitiktinai, juk jis studijavęs kunigų seminarijoje ir net nežmoniškų kančių akimirkomis sugeba giliausiai jausti metafizinį stiprybės šaltinį – Dievo artumą. Būtent šis buvimas arti Dievo leidžia jam iškęsti nežmoniškus skausmus ir kantriai sulaukti mirties: „Šiaip ne taip, remdamasis į sieną, Simonas atsistojo ir vargais negalais užnarpliojo mazgą. Bet kai užsidėjo ant kaklo kilpą, išvydo rūstų tikro ar įsivaizduoto Dievo veidą: „Savižudybė – didelė nuodėmė! Nedrįsk! Tavo siela pasiklys begalybėje ir niekada neras tako į dangų.“ – „Viešpatie, patark, ką man daryti?“ – sušvepleno Simonas. „Jeigu esi krikščionis, turi ištverti viską. Prisimink mano sūnų Jėzų Kristų. Mirties negalima skubinti.“ Su Kristaus vardu lūpose kalinys atsigodo ir nusitraukė kilpą nuo kaklo. Jeigu tokia mano lemtis, sušnibždėjo, kentėsiu iki galo… Atleisk man, Viešpatie, už silpnumą… Juk esu tik žmogus. Klystantis, burnojantis prieš Tave, nesuprantantis Tavo planų ir logikos. Dangaus Karaliau, ar vis dar esu žmogus, o gal tik mėsos ir kaulų kratinys? Leisk man ištverti iki pabaigos, iškentėti visas kančias, kad būtų paniekinta šėtono puikybė…“ (p. 316–317)

Balansuodami ant ribinės gyvenimo ir mirties linijos, kenčiančio žmogaus ir tautos likimą bei santykius su Dievu kiekvienas iš partizanų reflektuoja savaip. Juk vienas esminių egzistencinių dalykų – noras paaiškinti, kodėl susiklosto viena ar kita situacija, kaip gyvenime pasireiškia „nusižengimo ir bausmės“, „veiksmo ir atpildo“ logika, ar iš tikrųjų šiame pasaulyje veikia atgalinis ryšys – „už gera atlyginama geru, už bloga – blogu“. Apie šiuos dalykus mąsto partizanai, apie tai tūnodami tamsiame ir drėgname bažnyčios rūsyje atvirai ir karštai diskutuoja likęs gyvas partizanų vadas Mykolas Paliūnas ir buvęs studentas Lukas. Mykolo teigimu, „Naujajame Testamente parašyta, jog Dievas yra tarsi saulė, šviečianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja ant visų. Taip ir mūsų kančios bei kraujas, mūsų mirtys bei sopuliai yra aukojami visiems Lietuvos žmonėms, netgi tiems, kurie nekenčia mūsų, kurie keikia ir išduoda, kad, atėjus valandai, išsižadėtų savo žodžių ir meile nuskaidrintų savo sielas“ (p. 325). Būtent šis romano personažas – fiziškai (ir dvasiškai) išsekęs kovotojų vadas – fatališkai priima savo pralaimėjimą, kurį karčiais žodžiais bando nusakyti karštakraujam studentui Lukui: „Suprask, Lukai, yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti, atšaukti, užkalbėti. Tarkim, visi žinome, kad anksčiau ar vėliau turėsime mirti. Toks gamtos dėsnis. Maištaujame, nesutinkame, prieštaraujame, piktinamės, neigiame jį. Bet ar kas nuo to pasikeičia? Galiausiai vis tiek privalome susitaikyti su ta mintimi, prisijaukinti ją, padaryti neskausmingą. Kad ir kokia absurdiška ji mums atrodytų. Galime rėkti, keiktis, kumščiais daužyti sieną, melstis, maldauti arba koneveikti Dievą ir gamtą, kaltinti visą pasaulį ir spjaudyti ant jo, atsisakyti galvoti apie tai, pamiršti, įtikinti save ir kitus, kad taip nėra ir negali būti, tačiau viskas lieka, kaip buvę. Kaip ir mūsų pralaimėjimas“ (p. 329). Tačiau jo žodžiuose taip pat atsiranda ir vilties, nukreiptos į pačią tautą, kuri yra suvokiama ne kaip žmogus ar konkretus asmuo, bet kaip atsinaujinantis, nedalomas, metafizinis šaltinis: „Šiuo metu mūsų tauta pralaimėjo. Bet tauta – ne žmogus. Ji išlieka, ji turi vilties atgimti, kaip pavasarį iš naujo sudygsta žolė, kaip nulaužtas medelis, leidžiantis metūgius iš šaknų, iš gilumos, kurioje pasislepia, apmiršta, bet išsaugo gyvybę, kad, atėjus laikui, vėl galėtų sulapoti, suvešėti ir galop galingai suošti. Tautai duotas laikas – nepalyginti ilgesnis. Tauta turi laiko ir metafizinių galių atgimti, transformuotis, pamiršti ir paneigti pralaimėjimus. Mes negalime tapatintis su tauta, nes esame tik nedidelė, vienkartinė jos dalelė. Todėl negalime teigti, kad pralaimime ar laimime visiems laikams“ (p. 330). Šiuose Mykolo Paliūno žodžiuose atsiskleidžia tvirtas tikėjimas tautos gyvybe ar sąmone, kurios šaknys glūdi kur kas gilesnėje istorinėje dirvoje, negu gali pasiekti tam tikrą laikotarpį gyvenantys žmonės. Šiuo požiūriu netgi sunkūs okupacijos metai ima atrodyti kaip viena stipri vėtra, kuri negali išrauti tautos medžio su visomis šaknimis. Šaknys esti kur kas giliau ir juodųjų duobkasių kastuvų briaunos jų nepasiekia.

Buvęs studentas Lukas tiki „metafiziniu blogiu“ ir nenori nuleisti ginklų, jis siekia keršyti savo priešams, vadovaudamasis Senojo Testamento principu „Akis už akį, dantis už dantį“. Luko personažas galiausiai tampa keršto – kaip nesibaigiančio, blogį gimdančio rato – vykdytoju, antžmogiu, dėl savo principinės idėjos pražudančiu patį žmogiškumą. Pasitelkdamas Hamurabio įstatymus, Lukas mirtimi atkeršija išdavikei moteriai ir jos vaikams už Simono mirtį.

P. Venclovo romane tarp partizanų plėtojantis pokalbiams apie Dievą išryškėja ir asmeninio Dievo figūra, aprėpianti ne tik visumą, bet ir tokią smulkią visatos dalelę kaip konkretus žmogus – pavyzdžiui, jau minėtu Simono atveju, kai Dievas sunkią valandą prabyla tiesiogiai į jį, tačiau kitų akimis matomas Dievas pasirodo ir kaip būtybė, žvelgianti į pasaulį tarsi į skruzdėlyną ir neskirianti skruzdžių, kurios yra geros, o kurios – blogos. Žmonės jam pernelyg maži ir smulkūs. Romane keliami Dievo tylėjimo klausimai: „Kodėl Dievas abejingai žiūri į mūsų kančias… Kodėl jis nemato kraujo, kuris nekaltai liejamas… Kodėl nepajudina nė piršto, kad sutramdytų ir nubaustų bloguosius, kad atkurtų teisybę“, tačiau čia pat tarsi pasakoma svarbiausia krikščioniškoji žmogaus, kaip autonomiškos, egzistencinės būtybės, esmė – pasirinkimo laisvė. Čia galime prisiminti ir I. Kanto filosofinius pamąstymus, kad, jeigu žmogus už gerą darbą sulauktų gero atlygio, o už blogą – bausmės, apskritai išnyktų individualus, laisvai pasirenkamas, moralus žmogiškumo kriterijus, mat žmogus elgtųsi gerai tik norėdamas atpildo, o nuo nuodėmės jį sulaikytų tik bausmės baimė. Galbūt skeptiškai į altruizmą žvelgiantys žmonės ir priešintųsi šiam teiginiui, tačiau reikia pripažinti, kad buvo (mano manymu, ir tebėra) tokių, kurie save aukojo dėl Lietuvos laisvės, visiškai nesiekdami sau naudos.

Žinoma, šalia bendro tikslo – kovos už laisvę – kiekvienas iš partizanų turi ir savo asmeninių siekių, ambicijų, kurios juos skaldo tarpusavyje. P. Venclovui pavyko sukurti ryškius charakterius, asmenybes, kurios yra ne bejausmės herojiškumo mašinos, o ambicingi žmonės, valdomi visų žmogiškųjų, gamtiškųjų dalykų. Net ir partizanų būrio vadas Mykolas Paliūnas, ligi tol visus mokęs atsižadėti savęs ir savo troškimų, elgtis šaltai ir apgalvotai, nesusivaldo, kai bėda paliečia jį patį. Sužinojęs, kad aukštas NKVD pareigūnas išprievartavo jo sužadėtinę, ryžtasi kraujo kerštui, rizikuodamas savo būrio draugų gyvybėmis. O juk krikščionybės požiūriu vienintelė galima auka esi tu pats ir nieko kito, išskyrus save, negali aukoti…

Taip pat įdomu, kad šalia rimtų partizanų siekių ir plačių užmojų vaizduojami ir „graudžiai ironiški“ partizanų žygiai į šokius, kai jie ima bauginti besilinksminantį jaunimą, tarkuodami subines. O ką gi daugiau buvo galima padaryti, kai baigėsi pirmųjų partizaninio judėjimo metų atviros kovos ir partizanų beliko saujelė? Tokie iš pažiūros ironiški „subinių tarkavimai“ lieka vienintelė galimybė parodyti, kad apskritai dar yra miško brolių ir, kol kiti linksminasi šokiuose, jie vis dar sėdi ir alksta priplėkusiuose bunkeriuose.

Meniniu požiūriu man pasirodė labai įdomus romano autoriaus žingsnis šalia lietuviškųjų partizaninio gyvenimo realijų įterpti prancūzų poetų A. Rimbaud ir O. Milašiaus poezijos ištraukų, kurios kančios situacijai suteikia poetinio žavesio, jautrumo, būties trapumo jausmą, įvairiausiomis spalvomis prisodrina metafizinį aplinkos ir laiko niūrumą, tarsi būtų išaušusi dies irae.

Įpynus prancūzų romantizmo poetikos, netgi į mirties vaizdą pažiūrima tarsi kitomis, ne žmogaus, bet poetiško „angelo“ akimis: „Matas jau norėjo šūktelėti draugui, tačiau kažkas jį sulaikė. Jeigu jis būtų skaitęs Artiūro Rembo poeziją, būtų supratęs, kad mato vaizdą, panašų į prancūzų poeto aprašytą 1870 metais eilėraštyje Miegantis klonyje: gėlėta pieva, drugeliai, kamanės dūzgimas, danguje baltas debesis, jaunuolis miega, jo lūpos lyg sergančio vaiko pravertos, veidas ramus ir išblyškęs, kojos ištiestos tarp melsvuojančių dobilų, regis, nuo šviesos srauto ir saulės spindulių virpčioja blakstienos; tačiau atrodo, lyg būtų jis nuo šalčio sužvarbęs, kvapų neužuodžia ir negirdi virš miško aimanuojančio vanago, nes jo krūtinėje dvi kruvinos dėmės…“ (p. 26–27).

Niūrus ir tarsi visai beviltiškas atrodo ir kūrinio finalas, kai žūsta paskutinis, tryliktasis, partizanas – karštakraujis, kerštingasis Lukas. Romano pabaigoje kalbama apie viską užliejančią metafizinę tamsą, kuriai paklūsta „dangus ir žemė, medžiai ir oras, paukščiai ir žmonės“, t. y. visi dangiškieji ir žemiškieji elementai, tačiau „karas tęsėsi toliau“, karas po karo. Vadinasi, ir tamsoje dar liko žiburėlis šviesos, kuris grumiasi iki paskutinio vilties spindulio. Vadinasi, dar liko tų, kurie priešinasi tamsai, nors ir nežinodami, nenujausdami, kada ji pasibaigs, dar liko tų, kurie nematydami tamsoje apgraibomis ieško šviesos dagčio, o juk „palaiminti, kurie tiki nematę“.