Suklastoti teiginiai

DONATAS PAULAUSKAS

vandenyno būklė

kai manęs paklausia
kokius jausmus man sukelia
šis nuostabus paveikslas
atsakau
kad labiausiai norėčiau
palaikyti rankose
iš paveikslo ištrauktą
vandenį

išlankstytas rytas

aušrai kaziliūnaitei

skinamos gėlės
sunkiai atsiplėšia
nuo žemės
kaip raketos

kažkas pro išmetamąjį vamzdį
išmeta miestą o jį
nedrąsiai perkanda pribėgęs šuo

prausiuosi traiškydamas vandenį
nors turbūt tai jis
traiško mane

kai mąstau –
į plėšrų origamį
susilanksto mano sąmonė

per krantinės arką
į upę grįžta žuvys

ir šiek tiek baiminasi
kai apie jas pagalvoju

fašina

išdžiūsta burna
išsisemia ištisi sakiniai:
žodžiai praranda savo skystį

vis sunkiau ir sunkiau
į reikiamą figūrą išsilanksto popiežius

prezidento veido išraiška
sunkiai pakeliama

gatvėse žmones pradeda trypti
elementariausi balandžiai

net netikėtai kilusios riaušės
nebetenka savo formos
ir tampa painia biurokratija

išplaukusi įsimylėjėlių gondola grįžta
į akmenėjantį vandenį
braukdama savo pilvą

už mano peties
nuo žemės žmogus gramdo suklupusį vaiką

rašau, nes kitaip
sugniaužtų į akmenį

Francesco Clemente. Be pavadinimo (autoportretas). 1984

klausimas savo portretui

ėdrūs trupantys paveikslai jie patys save tapo
ryja viską aplinkui kaip veidrodžiai

keičia savo veidus nuo glotnaus peizažo
iki nuogo portreto

stingdo stovinčius priešais ir po truputį, trumpam
jais tampa patys

o gal visiškai priešingai
tai prieš juos stovintys žmonės tampa

šiuo kruvinu prancūzų revoliucijos peizažu
ar štai šia išpuvusių vynuogių keke

savaitė iki sprogimo

pabūk minų lauke
kai žiedas sprogdina pumpuro formą
tik po ilgos savaitės laukimo
jo skeveldros atskyla
užmušdamos viską aplink
išdraskydamos visus peizažus
praliedamos kraują

įsivaizduok dangoraižį
vienoje kontoroje
žydi mano pamerktos tulpės

apie idilę

šio vakaro dangus
skausmingai operuojamas

negailestingas chirurgas
teptuku skrodžia baltą drobės paviršių

vienu ilgu ir aštriu pjūviu
atveria giliausią žaizdą – horizontą

išverčia bjauriausius organus
praskečia kraujuojančią mėsą
atskleidžia rausvus jo vidurius

toks tobulas rugpjūčio vakaras
ir naktis
šalta kaip lavonas

vakarieniaujantys paveikslai

į mano taurę
šliūkšteli slidų
raudono vyno liežuvį
bet išpila šviesą

nors visiškai aiškiai matau
kaip prie stalo
sėdinčios moters kaklą
smaugia jį apsivijusi lapė

priešais žvelgiančio
vyro veidas primena
arčimboldo portretus:
šiek tiek bijau užkliudyti jo akį
kai skinu mėlyną vynuogę

mikelandželo dovydas
užmezga pokalbį su
kėdėje stūksančia
švelnia marmuro skeveldra