Sniego kelias
RAMŪNAS ČIČELIS
Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę. V.: Bernardinai.lt, 2011. 276 p.
Ar jūsų mieste jau iškrito pirmasis sniegas? Manajame – dar ne. Stoviu ir laukiu snaigių – būtų akivaizdu, bet, matant pirmąkart šią žiemą, vis tiek kelia nuostabą. Jokie raštiški argumentai neįtikina, kad jau rytoj bus balta. Reikia gyvo balso, kuris patvirtintų, kad bus ateitis, ne viskas prarasta – ir tada, kaip tame posakyje, prisninga. Nuo manęs visiškai nepriklauso nė kada lis, kada švies saulė, kada kris šlapdriba – atsisakau valdyti, nors pagunda didelė: sunkiai įveikiamas noras pačiam susikurti barokinį žiemos ryto šerkšną ir patvirtinti savo „visagalybę“. Deja, kol dirbtinis šerkšnas tik manyje, jo iš viso nėra. Galiu kiek noriu žadėti visiems, kad tuoj tuoj jie irgi pamatys tą grožį, bet jo nebelieka, nes ir nebuvo – vien tuščios akys, trumparegiškai nematančios gyvų sniego ornamentų, kurių nesulyginsi su jokia dėlione. Šerkšno nenusipirksiu artimiausioje degalinėje. Gyvenimo „treneris“ vis aiškina taisykles apie savęs projektavimą, vaizduotės valdymą, įtaką kitiems žmonėms – užtenka mestelėti jam į akis sniego gniūžtę. Pravirksta ašaromis, kurias senokai atprato skaičiuoti. Per ilgai jų nebuvo.
Kelias tai susiliečia su Paukščių Taku, tai vėl nutolsta nuo jo. Susiliečia dažniausiai tada, kai pastebiu snaigės kristalo ir žvaigždės panašumą. Iš viršaus žvelgia tai, kas buvo prieš milijardus metų, o nukrito tik dabar. Galiu rinktis kitą posūkį, už kurio kiemsargis nuvalė sniegą – liko plynas asfaltas ir gal dar šiek tiek ledo. Žmonės vengia šios vietos, nes bijo paslysti, todėl esu vienas, be jokių dovanų – artimųjų, sutiktųjų, išduotųjų, atleidusiųjų. Manęs, slystančio ledu, niekas negirdi, tik kažkur giliai žinau, kad kitame kieme vaikai stato sniego pilį, kuria džiaugsis ne todėl, kad ji tobula, o dėl aplinkinių dėmesio. Reikia tikėti, pilis gyvuos ne iki neklaužadų antpuolio, bet iki atodrėkio. Jokių aukštų pretenzijų į amžinumą. Tik noras būti dabar. Be hiperbolių ir kitokių įmantrių tropų. Nepersekios nė perdėtas kaltės jausmas dėl ištrypto sniego.
Ar žinote, kad krentantis sniegas turi garsą? Kartais kažkas įkyriai kartojasi ausyse. Girdėtos melodijos ir dainų žodžiai, leidžiantys išgirsti tai, kas svarbu, kas veja į didžiausią pūgą, nebijant uždusti pusnyse, nesiraukant, kai vėjas pučia tiesiai į veidą. Tokiais momentais melodija ausyse ir sniego garsai sutampa. Kažkas yra kažko aidas. Ne taip, kaip tais akimirksniais, kai ausyse tyla, o sniego gatvėje – kakofonija. Gyvenimą lemia galia jungti garsus iš pradžių į gamą, paskui – į akordą, pagaliau – ir į himną. Atėjęs iki senamiesčio gatvelės, kur akordeono virtuozas traukia prancūzišką šansoną, negaliu paaiškinti, kur tai jau girdėjau – atmintis neneša taip toli. Sniego partitūra neišskaitoma, nes ji nedalinama į taktus. Imu tikėti stebuklais, kurių paprastumas neapsakomas: vien jau tai, kad stoviu čia ir klausausi sniego ir muzikanto dueto, yra įvykių įvykis.
Kitą dieną šioje vietoje stovės jau smuikininkas, nes tądien snigs kitaip nei šiandien. Ir kelias ves atnaujinto pasaulio link: net nepastebėjau, kaip praėjo ne viena naktis, o ištisi metai su saule ir lietumi. Stovėjau čia su sniegu ir gatvės Paganini. Per tą laiką daug pasikeitė, nes nuskambėjo ir sniego requiem, ir gedulingi maršai, ir vis tiek likau gyvas ir kartu tapau naujas. Tiesa, kad sniego dar bus, buvo pažadėta jam tirpstant. Daug žmonių sakė, kad jis – jau paskutinis, netikras, nes labai efemeriškas, nereikia jo laikytis įsikibus, bet gandai buvo ne man. Laukiau, kad gyvenčiau iki kito sniego. Nesistengiau sulaikyti tų, kurie išsivaikščiojo, nenorėjau įrodyti savo laukimo. Kiekvienam jis kitoks. Bet laiškus jiems rašiau. Apie savo sniegą ir pūgas. Gal kam pravers. Bet labiausiai – man pačiam. Už sniegą negalėjau būti atsakingas, už save – privalėjau. Pradžioje vis bandžiau sustabdyti sunkvežimius, kuriais sniegas buvo išvežamas į užmiestį. Vėliau lioviausi protestavęs, nes pastebėjau, kad tokių kaip aš – ne vienas. Minia nepavirtome, nes kalbėjome, atrodo, visiems, bet žodžius skyrėme kiekvienam asmeniškai. Taip ir išgyvenau metus, vėl sninga, tik kelias, kurio pabaigoje – sniego šventovė, – jau per sieksnį trumpesnis.
