Raudoni žiburiai

SAITŌ MOKICHI

Kazimir Malevič. Juodas kvadratas baltame fone. Apie 1913

Vieno iškiliausių moderniosios japonų tanka poezijos kūrėjų Saitō Mokichi (1882–1953) eilėse daug liūdesio, gėlos. Be pačios poeto prigimties ir kitų aplinkybių, tam, matyt, turėjo įtakos ir skausmingi 1913 metų jo gyvenimo įvykiai: balandį jis buvo prievarta atskirtas nuo savo mylimos merginos, nes turėjo vesti giminaičio dukrą; gegužę mirė jo motina; liepą mirė mylimas mokytojas Sachio Itō, nuo kurio principų mokinys jau buvo nutolęs, bet vylėsi jam įrodyti einąs teisingu keliu, – deja, nespėjo.

Kilęs iš valstiečių, Mokichi nuo keturiolikos metų gyveno Tokijuje, giminaičio gydytojo, kuris finansavo jo mokslus, šeimoje ir patsai tapo gydytoju psichiatru (psichikos ligonis – dažnas jo eilių personažas). Jaunystėje žavėjosi Masaokos Shiki kūryba. Rašė tankas, kurias jungė į ciklus po kelias, keliolika ar net keliasdešimt. Garsiausi ciklai: „Mirštanti motina“ (59 tankos), „Ohiro“ (44 tankos), „Užrašai su ašaromis akyse“ (44 tankos). Išgarsėjo pirmąja knyga „Raudoni žiburiai“ (1913); čia skelbiamos tankos paimtos iš įvairių šios knygos ciklų.

nieko nieko
nebepakeisi
švieselė užgeso
mano delne
sutraiškytas jonvabalis

vištos
kuičiasi dulkėse
tylutėliai
prasliūkina
peilių galąstojas

markstydamasis
išlenda tas beprotis
iš po tinklo nuo moskitų
su savo
„Braškių! Aš noriu braškių!“

tas pajuodęs
jurginas
ir tasai išprotėjėlis
nueinąs besijuokdamas
į mane – nė žvilgt!

dvi kregždės
raudonais gurkliukais
tupi ant sijos
mano motina
miršta

tais Yoyogi laukais
tai nuo vienatvės
aš bėgau
bėgau kaip galvą pametęs
nuo gyvenimo savo vienatvės!

atėjau
į šituos laukus
palaidoti sielvarto savo
o kviečiai
jau parudę

tai aušra aušra
čia kalta
kad sutikau
šį vežimą
pilnutėlį prikrautą aguonų!

snaigės
iš to apniaukto dangaus –
mintyse esu
kalinys
ryjantis savo davinį

atjausdamas
žvėris
ateinančius šičia
numirti
įžengiu šian tarpeklin

ir varnai
ir aš pats taipogi
veikiausiai buvom įmigę
kai išprotėjėlis
nusižudė

fone raudonos
vakarės žaros
vienišas karstas
matomas iš toli
pačiame lauko gale

šaltas vakaras
šalta
žiovaujančiai žmogystai
kurstančiai
laidotuvių laužą

kaip vaiduokliai
tie keli kaliniai
atsiradę staiga
toj vietoj
kur sviro žiedai amarilių

koks tamsus
žibesys baklažanų
ta mergytė juos krauna
rankom abiem į krepšį
leidžiantis saulei

prisislinkdamas
prie tos išprotėjusios
kinės
jai tariau:
„Ši gėlė raudona“

į vakarą
jie pilte pasipylė
tie tarakonai
suplukau
bemušdamas juosius

ramut ramus
raudonas veidukas
tos beždžionėlės
negyvos pakabintos galva žemyn
parduotuvės šviesoj

.

Iš: Red Lights. Selected Tanka Sequences from Shakkō by Mokichi Saitō. Translated from the Japanese with an Introduction and Notes by Seishi Shinoda and Sanford Goldstein. Purdue University Press, 1989

Vertė Alfonsas Andriuškevičius