Prarasto rojaus atspindžiai

MIGLĖ MORKŪNAITĖ

Vilniaus galerijoje AV17 kaip projektas, įeinantis į „Mados infekcijos“ programą, buvo atidaryta Estijoje gyvenančio ir kuriančio menininko Tanelio Veenrės juvelyrikos dirbinių paroda „Prarastas rojus“. Joje buvo galima išvysti apie tris dešimtis darbų, sukurtų derinant tiek tradicines, tiek inovatyvias medžiagas, tokias kaip plūdės, elnio kojos ar kosmoso dulkės. Taip jau sutapo, kad ypatingą ir daugelio mistiška laikomą dieną (2011-11-11) atidaryta paroda taip pat spinduliavo mistika ir buvo kupina slėpiningų ženklų.

Tanel Veenre. Prieš saulėlydį

Parodos autorius – jaunosios kartos estų juvelyras, gerai žinomas savo šalyje ir savo kūrybą pristatęs ir kituose pasaulio kraštuose. Taip pat jis yra mados fotografas, rašytojas, kritikas ir pedagogas. Išskirtinis pasaulio suvokimas, paremtas asmeniniais prisiminimais, leidžia jam kurti originalius darbus, kurie pasižymi individualiu braižu ir yra lengvai atpažįstami. Kartą susidūrę su šio menininko kūryba, nesunkiai atpažinsite jo darbus.

Skaitydamas paskaitą apie Estijos juvelyriką, T. Veenre teigė, kad estų kūrėjai linkę į poetizavimą, organiškumą ir metafiziką. Visomis šiomis savybėmis pasižymėjo ir paties parodos autoriaus koncepcija, paremta senomis estų juvelyrikos mokyklos tradicijomis, darančiomis įtaką ir šalių kaimynių kūrėjams. Kaip teigia menotyrininkė Rūta Pileckaitė, estų juvelyrikos mokykla paklojo tvirtus pamatus ir lietuvių juvelyrikai, nes Estijoje šios srities studijas baigė daugelis žymių lietuvių juvelyrikos kūrėjų, tarp kurių Birutė Stulgaitė, Sigitas Virpilaitis, Vytautas Matulionis ir kt., iki šiol aktyviai kuriantys konceptualius dirbinius.

Pažintis su T. Veenrės kūryba prasidėjo vos įžengus į vieną iš galerijos salių. Patalpos viduryje stovinčios butaforinės durys – tarsi simbolis, už kurio plyti visiškai naujas ir neregėtas pasaulis, kupinas netradicinių formų. Jos atsivėrė visu savo grožiu juodos sienos fone, kuris lyg nakties skraistė padėjo sustiprinti paslapties įspūdį. Čia išdėstyti juvelyrikos kūriniai bylojo apie išskirtinę, itin poetišką ir menišką estų kūrėjo pasaulėjautą.

Gana lengvai atpažįstamos, bet smarkiai transformuotos juvelyrikos dirbinių formos kelia asociacijų su nežemišku pasauliu. Čia vengiama konkrečių geometrinių formų, simetrijos. Kompozicijos atrodo atsitiktinės, tarsi natūraliai susidariusios gamtoje ir netikėtai susijungusios į keistus, itin originalius derinius. Spalvų deriniai taip pat kelia siurrealumo įspūdį: spalvos nėra kontrastingos, vienas atspalvis paslaptingai pereina į kitą, tarsi alsuotų dangiška dvasia. Kai kurie dirbiniai sukonstruoti iš paprasčiausių buities elementų, pavyzdžiui, plūdžių, ir suteikus švelnius atspalvius primena angelų figūras ar jūros gelmėse glūdinčius koralus. Taip pat naudojama ir tradicinė medžiaga – medis. Taigi trys stichijos – dangus, žemė ir vanduo – lyg po didžiulio chaoso susijungia ir tai padeda sustiprinti sustojusio laiko įspūdį.

Jau iš parodos pavadinimo „Prarastas rojus“ buvo galima spręsti, kad kalbama apie tai, kas yra negrįžtamai prarasta ar dingę. Ir iš tiesų kai kurie kūriniai atrodė tarsi kitos civilizacijos liekanos. Autorius sąmoningai kuria tokį sunaikinto ir dalimis išnyrančio pasaulio vaizdinį, kurio įspūdį sustiprinti padeda kūriniai, primenantys nuolaužas, tam tikrus daiktų fragmentus, susijungiančius į netikėčiausias kompozicijas ir besitransformuojančius naujoje erdvėje. Visa tai byloja apie to pasaulio dvasią, jame vyravusį grožį ir harmoniją. Parodoje atsiskleidė išnykusio pasaulio idėja, nes kūriniai atrodė lyg atsitiktinai aptikti archeologiniai radiniai, o ne juvelyrikos dirbiniai, sukurti specialiai ekspozicijai.

Antroji parodos dalis eksponuota galerijos rūsyje esančioje salėje, kur juvelyrikos dirbiniai išdėlioti ant aukštų pjedestalų. Įdomu, kad eksponatai nebuvo uždengti stikliniais gaubtais, kaip įprasta tokiose parodose. Taigi, nebuvo atskirties tarp žiūrovų ir eksponatų: lankytojai galėjo juos iš labai arti apžiūrėti, net paliesti. O tai padaryti šie darbai traukte traukia dėl faktūros ir netradicinių medžiagų. Tai padeda pajusti ryšį su kūriniu, kas yra svarbu žmogui, kuriam papuošalas nėra tik aksesuaras, padedantis išsiskirti ar gražiai atrodyti. Tai kūrinys asmenybei, ieškančiai tam tikro priekūnio, artimo ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Prie intymios parodos atmosferos prisidėjo ir unikali kamerinė galerijos AV17 erdvė. Dirbiniai, kuriuose akivaizdžios sąsajos su muzikiniu pasauliu, – paties menininko dvasios išraiška, nes, kaip pats teigia, jis užaugo šeimoje, mylinčioje muziką. Tai ryšku ir šioje parodoje, kur taikytas sinestezijos principas, kai juvelyriniai dirbiniai susipina su muzikiniais motyvais, panaudojamais tiesiogiai. Pavyzdžiui, fleita, violončelės ar smuiko dalys virsta konceptualiomis sagėmis, kurios, rodos, čia pat ims ir suskambės.

T. Veenrės darbai, nors ir išreiškia tam tikrą idėją bei menininko pasaulėžiūrą ir yra gana masyvių formų, nėra praradę taikomosios funkcijos, kas neretai pasitaiko šiuolaikinėje konceptualiojoje juvelyrikoje. Pagal funkciją jo darbus galima suskirstyti tradiciškai – į antkakles, sages, auskarus. Toks meninis sprendimas, kai dera papuošalo paskirtis su prasme, glūdinčia kitokioje, nuo tradicinės gerokai nutolusioje formoje, nors ir nėra naujas šiandieninėje juvelyrikoje, tačiau pateiktas labai įdomiai ir patraukliai. Estų menininko darbuose, bylojančiuose apie tobulą, kadaise egzistavusį pasaulį, slypi žinutė ir apie jame viešpatavusias tam tikras gyvybės formas. Itin dažnas suakmenėjusių jūrų arkliukų motyvas, stikle lyg gintare sustingę vabzdžiai – visa tai mums pažįstamos gyvybės formos, besisiejančios su vandens pasauliu. T. Veenre – žymaus prancūzų juvelyro René Lalique’o, gyvenusio XIX–XX amžiuje, kuriam artima art nouveau stilistika, sekėjas. Tačiau prancūzas savo dirbiniuose augalinius ir gyvūninius motyvus vaizduodavo realistiškai, stilizuodamas. O T. Veenre, priešingai, laužo, jungia įvairias medžiagas, kurios prigimtinėmis savybėmis, atrodo, vargiai gali derėti. Tačiau čia viskas įmanoma, tereikia pasiduoti savo vaizduotei, kuri gali perkelti į kitą dimensiją.