Pasaulis pagal Barnesą

Nenauja knyga

MARIUS PLEČKAITIS

Julian Barnes. 10 ½ pasaulio istorijos skyrių. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 349 p.

Šią pasaulio įvykių tiradą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido prieš penkerius metus. Buvo parašyta viena kita recenzija. O jei apie knygą vis dar kalbame, reikėtų suprasti – veikalas paliko ryškų pėdsaką skaitytojų ir žinovų smegenėlėse.

Julianas Barnesas (g. 1946) – garsus britų rašytojas, žurnalistas, eruditas, darbštusis senųjų šaltinių tyrinėtojas… Visų jo laimėjimų ir apdovanojimų taupumo dėlei čia nevardysiu. Tepasakysiu, kad tai vienas intelektualesnių nūdienos rašytojų, ypač specializavęsis laivybos srityje. Čia jis galėtų pasivaržyti su Hermanu Melville’iu ar kokiu nors Ilgojo Džono Silverio prototipu…

„10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ – tai alternatyvi postmodernistinė įvairių istorinių epochų paradigma. Pripažintas istorinis būvis nelygioje kovoje grumiasi su ironiškuoju J. Barnesu. Knygos pradžioje autorius išmeta kozirį – įtraukiantį, šmaikštų ir kandų kirvarpos pasakojimą apie Nojaus laivo baisybes.

„Kartais Nojus ir jo sūnūs visiškai pasiduodavo isterijai. Tai nesutampa su jūsų turima įvykių versija? Jus visą laiką skatino tikėti, kad Nojus buvo išmintingas, teisus ir dievobaimingas, o aš jį apibūdinčiau kitaip – isteriškas nenaudėlis, nevaldantis potraukio alkoholiui? Šie du požiūriai nėra visai nesuderinami. Pasakysiu šitaip: Nojus buvo ne kažin koks, bet jei jūs būtumėte matę kitus! Mes nelabai nustebome sužinoję, kad Dievas nutarė pradėti iš naujo; tik niekaip nesupratome, kodėl išvis nutarė išsaugoti rūšis, kurių egzistavimas nedarė jų Kūrėjui didelės garbės“ (p. 16).

Charizmatiškas įžūlumas tekste maišosi su smagiais recidyvais, motyvais (beveik neišlipama iš vandens temos, vis susiduriama su nenaudėlėmis kirvarpomis, apeliuojama į atsidavusių tikinčiųjų protą…). Trečiajame skyriuje J. Barnesas pralenkia pats save ir papasakoja istoriją apie kirvarpas, pragraužusias vyskupo sostą ir taip privertusias vargšelį nuvirsti ir netekti proto. Bėdos Dievo padarėliams tuo nesibaigia. Jas aršūs miestelėnai, eretikų naikintojai, pasišauna ekskomunikuoti, ir tam sušaukiamas teismo posėdis… Beje, istorija daugmaž tikra, remtasi ne vienu šaltiniu. Tikriausiai J. Barnesas tuo stengiasi parodyti pavojingą žmonių nukvaišimo tendenciją, pirmiausiai prasidedančią nuo ortodoksinio tikėjimo svaigulio.

Man vienas smagiausių – antrasis skyrius. Istorija apie Hjugą Frankliną, kruizo po Viduržemio jūrą dalyvį. Sumanus, aštrialiežuvis laidų vedėjas pamažu tampa savo paties intelekto ir bravūriškumo įkaitu. Laivą užėmus teroristams, Hjugo iki tol šaltame ir racionaliame prote pradeda vykti neįtikėtini mūšiai, susistumdymai, kontempliacijos, „jie ar aš?“ tipo pasvarstymai. Sujungtos kelios siužeto linijos (1985 m. Achillės Lauro nelaimė ir Hjugo Franklino asmeninė patirtis) leidžia mėgautis šiaip jau visai neblogai pakurta įtampa. Be kita ko, autorius, naudodamas Dano Kavanagh pseudonimą, iki 1987 m. rašė detektyvines istorijas.

Kiekvienas mūsų galime konstruoti savo realybę, savo istoriją, išpainioti likimo gijas ir jas susukti į kamuoliuką katinui žaisti. Deja, masinės informacijos amžiuje tai dažnai primirštama: esame prikimšti nevertingų triukšmo signalų, apgaudinėjami stambiosios žiniasklaidos ar „Dievo atsiųstų pranašų“. Panašios į „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ knygos bando iš naujo užauginti mūsų prarastus stuburus, suabejoti „neabejotinomis“ tiesomis ir dar kartą pakilti virš debesų. Ar ten tikrai skraido belyčiai kilnūs angelai?