Mazochistų džiaugsmui, literatūrinių davatkų liūdesiui

JUSTINA PETRULIONYTĖ

Tomas Šinkariukas. Kaip vaikai. Romanas.
K.: Kitos knygos, 2011. 192 p.

Sako, literatūros kritikas nuolat konkuruoja su autoriumi.

Dar niekas nesakė, kad aš – literatūros kritikė, bet, pavyzdžiui, kad kritiška – ne kartą girdėjau. Todėl būsiu drąsi ir kaip tas Kerouacas išvemsiu savo įspūdžius apie Tomo Šinkariuko romaną „Kaip vaikai“. Iš anksto prisipažinsiu, tai skamba truputį šinkariukiškai. Bet, manau, tik pasiduodama jam, tam šinkariukiškumui (bet jokiu būdu ne autoriui), galiu bent pamėginti suprasti šią knygą.

Ilgai galvojau. Dėliodama klaustukus teksto paraštėse, tikėdamasi, kad ilgainiui jų ims mažėti arba bent jau jie virs šauktukais. Atseit žaviuosi / šlykščiuosi, pasižymiu geras / blogas mintis, atseit dalyvauju skaitymo / teksto supratimo procese. Bet – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip ir tų klaustukų nesumažėjo. Nors knygos pradžioje cituojamas filosofas Ludwigas Wittgensteinas lyg ir galėtų tapti savotišku autoriaus pasiteisinimu prieš tuos klaustukus: „tačiau yra kas neišreiškiama. Tai rodo save, tai yra mistiška.“ Skaitydamas romaną įsitikinsi, kad mistikos jame esti, ir ne tik. Apatiniame viršelyje šmėkščioja tokie epitetai kaip „avangardas“, „apokaliptinė būties metafizika“, „komiškas absurdas“, „siurrealistinis siaubas“ – tokie įvardijimai lyg turėtų suformuoti tam tikrą lūkesčių horizontą ir (turbūt) nebestebinti.

O mano lūkesčių horizontas iš pat pradžių buvo intriguojantis – ausis pasiekę neigiami atsiliepimai apie Šinkariuko kūrybą paskatino imtis avantiūros ir tuos neigiamus atsiliepimus patikrinti.

Tiesa, šį romaną išleidusi leidykla „Kitos knygos“ tam tikra prasme dar anksčiau tampa nuoroda į „kitokią“, „kitą“ literatūrą, lyg ir perspėja skaitytoją, kad šis nesitikėtų kažko „ne kito“, taigi – įprasto, tradicinio, paprasto etc. Tačiau būtų tiesiog liūdna, jei mažiau nustebtum vien todėl, kad knygą išleido tam tikra leidykla, tiesa? Šiuo požiūriu mane, nepaisant „Kitų knygų“ specifikos, pavyko nustebinti. Šis romanas mano, galbūt dar visai nepatyrusios skaitytojos (turint omeny mano amžių), širdžiai ir protui sukėlė ne tik pykinimą, bet ir tikras konvulsijas. Noriu jus dar paerzinti, todėl neimsiu iškart žaisti atviromis kortomis. Tik pasakysiu, kad man dar niekada nebuvo taip sunku dėlioti mintis apie kūrinį, kaip yra dabar, rašant šią recenziją. Tad jei kai kurie šio teksto sakiniai jums, mielieji skaitytojai, atrodo neadekvatūs logikai ar dar kam nors, jei šalia jų / juose rasite daug klaustukų ar patys užsinorėsite juos dėti – nesupykite. (Aš irgi teisinuosi.) Tai, ko gero, bus šinkariukiškumo sukelta reakcija arba netgi patsai šinkariukiškumas. Žaidimas prasideda – keliam kortų malką.

Trys žmonės (?) – Studentas, Duktė ir Kaimynas (kartais vadinamas Mokytoju) – automobiliu keliauja Pensiono link. Ši kelionė, anot apatinio viršelio, – klaidi, siurrealistinė, vedanti savęs pažinimo ir būties įprasminimo link; kelionė, simbolizuojanti archetipinę žmogaus gyvenimo temą. Pravažiuojamos ar aplankytos vietos (futuristinė Abatija, keisti Šeimininko namai su daugybe užrakintų kambarių) veikėjams yra tik fonas. Sutikti žmonės (Abatas ir Abatė, Šeimininkas ir Greta-Pampūška) – tarsi beveidžiai balsai, padedantys rutulioti ilgus, kartais perdėm nenuoseklius, prieštaringus ir asociatyvius dialogus-monologus. Vietomis atrodo, kad romane per skirtingus žmones (?) įkūnijama ta pati idėja, platinamas ir plėtojamas tas pats nihilistinis požiūris į pasaulį. Visi personažai neapsimetinėja, kad sėdi ir žiūri į bedugnę, o tiesiog sėdi ir žiūri iš jos. Todėl nieko baisaus nužudyti Tėvą ar degalinės pardavėją, įkurti sektą – „eschatologinę religijos parodiją“ – ir išprovokuoti žmones nusižudyti, nes juk „etinių ir estetinių vertybių hierarchijos nėra“ (p. 122), nieko baisaus nusipjauti koją ar nupjauti vyrui sėklides.

Šiame pasakojime kelionės tikslu galime vadinti Pensioną. Įvairialypę Pensiono reikšmę gana prieštaringai aiškina patys personažai: „Pensionas“ gali reikšti – nežmoniška bjaurastis, sąvartynas, nešlovinga pabaiga, taip pat priešmirtinis siaubas. Iš kitos pusės ten gali būti ir sanktuarijus, mineralinio vandens šaltinis, užuovėja arba blogis. Arba ir tas, ir tas. Gali būti priepuolio vieta, vadinama „Skruzdėlynu“, bet gali būti, kad ten vonios kambarys su kripta arba dušai, apgaulingai siūlantys nuplauti minčių knibždesį. [...] „Pensionas“ neabejotinai reiškia kažką bloga lemiantį“ (p. 78). Taigi, įmanoma šią vietą susieti su įsivaizduojamoj tikrovėj įsivaizduojama žmogaus gyvenimo pabaiga ir / arba pradžia, gyvybės ir / arba mirties šaltiniu, Skaistykla (vonia ir dušai – švarinimosi, apsivalymo vietos), baimės ir / arba svajonių kampeliu, šalimi, rojumi. Tai netgi galėtų būti ir tapimas svajonių ir / arba tikruoju savimi: „Ten mes tikimės iš naujo perkurti save“ (p. 89); „Pensionas tai etapai“ (p. 139). Tai Eldoradas, vėl patikina apatinis viršelis. Turbūt skaitytojui leidžiama pasirinkti. Ir tai teigiamas momentas.

Vienijančia romano idėja, požiūriu, netgi stiliumi laikyčiau priešingybes, prieštaravimus visa kam, kas gražu, gera, teigiama. Romaną „Kaip vaikai“ nebus jauku skaityti. Jis (turbūt) nieko neprimins (na, gal trumpai kai kuriuos šizofreniškus Herkaus Kunčiaus tekstus). Jis niekuo nežavės, nieko nežadės, tik supurtys ir iškels į paviršių pačius tamsiausius žmogaus, skaitytojo (nenoriu sakyti, kad kiekvieno) sielos užkaborius. Tą juodąją žmogaus asmenybės pusę, su kuria šiaip jau žmonės kovoja ir kurios vengia. Šio pasakojimo personažai – atvirkščiai – jai pasiduoda, paklūsta, ja seka: jiems „visa persmelkta mirties“, jų „svajonės nebeturi vaizdo“, jie „jau bedugnėje“, gyvena „palovinį gyvenimą“, kur „nieko nebenustebinsi“, prieš juos „bejausmė tuštuma“, jie teigia, kad „fizinė mirties išraiška yra absoliutus pasityčiojimas iš mūsų tikėjimo“, kad jų gyvenimas yra „niekšingas egzistencijos žaidimas“ ir „klaikus, niekingas kompromisas“, dėl to, ko gero, „turi išnykti bet koks noras ieškoti prasmės“, „harmonija yra išorinė, sąmonėje ji neegzistuoja“, o „žmogaus prigimtyje glūdi fundamentalus prieštaravimas, [...] fundamentali beprasmybė“, „tikėjimas – despotiška iliuzija, pripildanti mus savo fiktyvaus turinio, ir išgelbėjanti mus, ir pražudanti… mes negalime netikėti, todėl negalime nenaikinti“. O svarbiausia – ABSURDAS YRA ABSOLIUTUS. Dėl to tarsi Viskas, visiškai Viskas tampa beprasmiška. Viskas! Net ir atsakymo į klausimą „Kodėl aš gyvenu?“ paieškos, kad ir kaip šabloniškai tai skambėtų? Ar tokį klausimą užduoda šis kūrinys?

(Nes juk (gera) literatūra visada užduoda klausimą.)

Supurto.

Tačiau ar šis romanas supurto ir išgąsdina, atstumia, ar supurto ir sužavi, kad autoriui pavyko perteikti taip, kaip iš tikrųjų yra? Ar jame skaitytojas atpažįsta save, ar išsigąsta savęs (pasakojimo / autoriaus)? Ar jis pabudina tikėjimą gyvenimu, prasme, ar tą tikėjimą sunaikina? Ar romanas sukelia norą pažinti save būtent tokiu destruktyviu autoriaus siūlomu būdu – per košmarą, siaubą, liguistas vulgarias fantazijas? Ar sąmoningas žmogus rinksis tokį brutalų kelią? Ar autorius pakviesdamas į tokią iškreiptą kelionę „neperkreipė“?

Galbūt aš keliu netinkamus klausimus? Pabandom kitą kortą, gal pasirodys kitaip.

„Kaip vaikai“ vaizduojama kita, menama, galbūt ateities erdvė tarsi priartina romaną prie fantastinės literatūros. Personažai valgo pusgaminius, lankosi futuristiniame Abatijos pastate, kur sienos trūkčioja, traukiasi, plečiasi, knyga kabo erdvėje, daiktai atsiranda iš niekur ir pradingsta į niekur, namo architektūra panaši į funkcijos kreivę… Čia nelieka ribos tarp sapno ir realybės, haliucinacijos ir tikrovės. Bet labiausiai tą vaizduojamo pasaulio kitoniškumą įrodo patys romane veikiantys žmonės (?) ir jų poelgiai. Patys absurdiškiausi, keisčiausi, kvailiausi, kažkokios siurrealistinės seksualinės anomalijos, pvz.: Abatė įsikiša pelę į tarpukojį, kad G tašką paverstų M tašku („G point – Mouse point“), pasitenkinusi ištraukia pelę vakuuminiu aparatu ir ją perkanda (p. 48–49), vėliau nupjauna Abatui sėklides ir jas suvalgo (p. 53–54).

Na, ir tebūnie aš 23-ejų ir JAU – literatūrinė davatka, bet tokiuose ir daugybėje kitų šioje knygoje šmėkščiojančių reiškinių / vaizdinių aš niekaip neįžvelgiu dvasinio / kito lygmens, kaip tik fiziologinį. Falas, ant kurio supasi ir joja Neūžauga gnomas, stangrus, pulsuojantis, purpurinis falas, išaugęs iš moters nosies, sulendantis į Afroditės burną falas, falas! Falo kompleksas? O, kaip tai patiktų seneliui Freudui ir kaip tai nežavi manęs. Ar todėl, kad neturiu nei falo, nei jo komplekso? O, kad galėtų Freudas apšviesti mane, jauną davatkėlę, (ar) ką ši falų gausa pasako apie personažus ar pasakojimą…

Taigi, man suprantama autoriaus intencija fiziologines prasmes projektuoti į dvasines, tačiau tai greičiau personažų (skliausteliuose, bet drąsiai – jų kūrėjo?) paranojos simptomai, o ne kūrybinė strategija, įprasminanti kelis teksto lygmenis. Loginiai ryšiai šiame kūrinyje išardyti, ir dėl to, visų pirma, pati kūrinio idėja pasidaro miglota, sunkiai suvokiama. Toks painus ir nepaaiškinamas veikėjų elgesys, abejingumas vieno kitam panaikina pasakojimo logiką ir patį sukurtų „personų“ žmogiškumą. Jie antžmogiai, ne žmonės! (Turbūt jau supratote, kodėl įvardijimą „žmonės“ šiame tekste lydi klaustukas.) Labiausiai tą antžmogiškumą liudija reakcijos į aplinką ir vieno į kitą nebuvimas. (Tiesa, keletą „tradicinių“ „žmogiškųjų“ jausmų pavyko įžvelgti – šioje keistoje trijulėje jaučiamas pavydo kvapas. Dukterį myli ir Studentas, ir Kaimynas; jie konkuruoja tarpusavyje.) Recenzijos pradžioje jau buvo minėtas tas „it niekur nieko“ matmuo. Viskas „it niekur nieko“ atrodo jiems visiems. Taip nereaguoja tik lavonai, tiesa? Ech, ir tada šaukia man Šeimininkas: „Visi mes, šiuolaikiniai žmonės, esame ir šiek tiek mirę, ir vis dar šiek tiek gyvi“ (p. 119). Taigi, jie (mes?!) mirę viduj. Zombiai. Deja, šis vienakryptiškumas, psichologiškai nespalvingi personažų charakteriai neįtikina. Dėl to neįtikina ir ilgi filosofiniai dialogai-monologai, kurių amplitudė labai plati – Jėzus, Dievas, Eloiza ir Abelaras, Hamsunas, Spinoza, Kierkegaard’as, Nietzsche, jau minėtas Wittgensteinas, Einsteinas, pats Stalinas, islamo ideologija, uroboras – pasaulio cikliškumo idėja, tikėjimo, religijos kvestionavimas ir t. t. Vardų, požiūrių, „filosofijų“ tiek daug, viskas taip perkrauta, kad jie greičiau gąsdina ir tekste veikia ne kaip harmoninga visuma, o kaip idėjų kratinys, mišrainė.

Na ir dar truputėlį apie personažus, jų identifikavimą ir kūrinio pavadinimą. Jei teigiu, kad personažai gana panašūs (nihilistiški, pesimistiški, bejausmiai), tai ir toks įvardijimas bendriniais vardais – Studentas, Duktė, Kaimynas etc. – neįprasmina jų kaip tam tikrų tipažų ar tam tikrų socialinių kategorijų. Tokia identifikacija taip pat kelia klausimą kalbant apie vienintelį, šiaip jau visai neišskirtinį personažą – Pampūšką, kuri, be šio skambaus įvardijimo, dar pavadinama ir Greta. Ką reiškia tikrinis vardas Greta šalia bendrinių Šeimininko, Pardavėjo, Tėvo, minėtų Studento, Kaimyno, Duktės, Abato? To suprasti man, deja, nepavyko…

Jau minėjau, kad personažai šiame kūrinyje greičiau panašūs į antžmogius nei į žmones ar juo labiau – vaikus. Todėl kyla labai paprastas klausimas: kodėl romanas pavadintas „Kaip vaikai“? Apatiniame viršelyje, kuriuo dar kartą remiuosi, teigiama, kad „knygos herojai nėra supančioti moralės dogmų, todėl elgiasi kaip vaikai – žudo ir griauna viską aplinkui“. Hm. Yra tokių vaikų, sutinku. Bet tai tik dalis jų (tikiuosi, mažoji). Dėl to toks pavadinimas, kai bejausmiai knygos veikėjai bendrąja prasme palyginami su vaikais, atrodo mažų mažiausiai kvestionuotinas.

Kad ir kaip būtų – liūdna, pikta ar graudu, ar netgi juokinga, – manau, ši knyga skirta… mazochistams. Na, dar Šinkariuko bičiuliui Patackui ir, nesu tikra, ar bičiuliams Pocevičiui su Cikanavičiumi. Miniu šias pavardes todėl, kad šie žmonės labai palankiai vertino 2008-aisiais išleistą čia aptariamo autoriaus novelių ir dramų rinkinį „Šokis“. Štai Patackui su Pocevičiumi skaitant šią knygą buvo smagu „sekti nevaldomų kūnų pisuokliškus judesius taip, kad kartais tau, kaip tam individui iš koliaskės, atsistoja“, o Cikanavičius taria, kad už Šinkariuko tekstuose egzistuojančių š, p, b bei kitų pornografinių priemaišų „kliuvinėja [tik] pavargę tautiečiai“, nematantys, kad šie elementai tik pagyvina tekstą ir yra egzistencinės Tomo paribių filosofijos dalis. Turbūt ir šioje recenzijoje aptariamas romanas „Kaip vaikai“ jiems sukeltų „multiorgazmą“. O aš… nejaučiu nei multi-, nei mini, nei šiaip orgazmo. Ach, aš tokia jauna ir jau tokia pavargusi, visai kaip tautietė Šerelytė, beje, taip pat recenzavusi „Šokį“ ir toje recenzijoje susirūpinusi Šinkariukui būdingu literatūriniu ekshibicionizmu, entuziastingu autoriaus žavėjimusi savo personažų pamišimu ir netgi jo paties sveiku protu.

Taigi, taip ir aš lieku palinkusi prie šinkariukiškų klaustukų.

Tačiau sakoma, kad esi gyvas tol, kol klausi.

Gal iš tikrųjų reikia tokių knygų, kurios sukelia tikras klaustukų audras arba pykinimą. Tokių knygų kaip ši. Jos padeda suprasti, kad būna ir blogiau (personažams / rašytojams / žmonėms).

Ir kad tavo kelias (gali būti) geresnis.