Laikraščiai

AUGUSTAS SIREIKIS

„Kaip atsikratyti kostiumo?“ trupei

Esi kada matęs lagaminą iš laikraščių? Ne rankinę, prikrautą nespalvotų dienraščių, bet iš laikraščių padarytą lagaminą. Tiksliau, iš vieno. Sėdėjau ant medinių grindų surišęs kojas mazgu po savim ir nemačiau, kas vyksta ant stalo. Jo mėlyni, platūs džinsai, jos trumpi juodi šortukai, jos pilka suknelė, jos ilgi odiniai batai, garbanius nuskustom garbanom lakstė aplink pamišęs ir blaškė mane raudonais marškinėliais. It tyčia savo kūnais jie uždengė paslaptingąjį lagaminą, užgulė stalą lyg mokslininkai naujausią kūrinį, tad pro siaurus tarpelius tepraslydo vienas kitas šūktelėjimas, juokelis, žvilgsnis, trumpam atitrūkęs nuo dvasinės manufaktūros.

Lyg ir prieičiau, lyg ir pasidomėčiau, bet taip gera buvo juos ten matyt. Likau rymot nesunkiai pavargęs, nes prieš dešimt minučių besegdamas laikraštinius ateivius krokodilo dantų pistoletais jis prilipdė viską prie žemės. Prie medinių scenos grindų, kur sėdėdami dviese – velniams iš po žemių ačiū – nestebimi priplojom laikraštines galvas. Kojas, rankas bepirštes, net suknistus juodus frakus iš skiaučių, likusių po nežinomų laidotuvių. Pabandžiau aš, pabandė ir jis atitraukt nuo grindų, ir sulig akimirka, kai ateiviai nepajudėjo, pravėriau vartus gerklės glūdumoj. Tūkstančiams mažiausių paukščiukų, kurie kuteno krūtinę ir pilvą, dusau, prakvėpuot negalėjau, kaip juokiaus. Veidą išmušė raudonis ištempdamas visus raumenis, paukščiukai vis žaidė ir žaidė, gaudžiau orą it paskutinį šioj scenoj. Kažin ar bebūčiau nustojęs, reikėjo juos ten palikt. Gulėt per naktį, ateinantiems mėnesiams, metams. It palaidojant amžinuoju miegu, naujų scenos grindų gi nesuvaitosi. Jau ir taip čia durniai nešioja pianinus, kai niekas nemato, ir braižo parketą.

Plaukų ir pirštų galiukais paukščiai išskrido, bet išsinešė ir verdantį kraują. Tingiai vilkdamas kojas apėjau tris ratus aplink sodriai tamsaus raudonio kėdes ir neberadęs tąvakar daugiau ko išgert nuėjau į tualetą. Nebeprašysiu vandens, kurio nebebuvo. Ji ir taip pavaišino mano gomurį penkiolika sykių, išklausė žvilgsniu, kai tingėjau ar nusivyliau, ir juokais vijo į šalį tuos velniokus, kur bamba ir skundžias ant sprando užlipę. Nuvalė baltus jų pėdsakus. Pats stūmiau į šalį gauruotas jų kojas, čiaupiau zirziančias burnas ir mečiau, kur pasitaikė, žygiuodamas link kriauklės tualete. Vanduo ten sausas, nedrįsčiau nuryt, tepabudinau burną naujoms… isterijų ir verksmų, šnabždesių ir, sunkiausia, tylos, kaustančios kūną ir gerklę, valandoms.

Taurima Bunkutė. Vidurdienis. 2011

Visgi rėkdavom dievaži kiek kartų daugiau. Ne tik ateivius prie parketo lipdė, o ne… ko tik apvalutė galva sumąstydavo. Pats apvalutis lakstydavo, šokdavo, dainuodavo, versdavos kūliais ir žvaigždute, rėkdavo melancholijos akimirkom, susiraukdavo, kai reikėdavo juoktis, išmesdavo skėtį ir įbėgdavo pasirodyt visiems Pelenės baltu bateliu apavęs storą ir plaukuotą vyrišką koją. Versdavo mane gaudyt ratais tarp kėdžių, rėkt ir mėtyt savo balsą net už baltų mokyklos langų, nuspirt nuo laiptų žemyn, net nustebdavau, kai pavykdavo. Versdavo prašyt nuoširdžiai nelyginant valkata, išsitraukt dvasios kopėčias, nuleist jas žemyn ir lipt nesustojus, kol tik išeidavo susitart.

Mūsų blondinė – tikrai seksuali, argi aš tam prieštarauju. Bet net svaigulio akimirkom retas kuris savo sąmojį it šunį nuo pavadėlio šitaip paleistų kaip jis. Galbūt toj drąsoj kiek ir absurdo būta, o kiekvienam žody šypsenos, būdingos donžuanistui, plėšiančiam sienas, kanonus nuo mūsų sustabarėjusios kalbos. Toj negėdoj nebuvo vilties, todėl ji tokia tyra. Garbaniui nuskustom garbanom praverianti burną, verčianti išsprogdinti akis ir paukščiukus, tiek juoko, tiek zirzulio traukianti lauk.

Juk galėčiau ir „Dievų mišką“ surašyt. Iš merginų, vaikinų, moters, neaišku kiek vyrų, kelių šunų, lapių, kačių ir tų panterų rūšių, kur išnyko. Iš preciziškų ir rimtų, išsiblaškiusių ir poetiškų, su keistais rūbais ir be jų. Rusvaplaukė paskutinėj repeticijoj nešiojo garbaniaus megztinį, net nebūčiau pasakęs, kad svetimą. Jos tamsiai rusvi plaukai susipynė su balto megztinio piešiniais, briedžiukais, nepamenu kuo, težinau, tokios pat nuvytusių lapų spalvos. It lėtais gyvačių vingiavimais jie, matyt, įslydo tarp vilnonių siūlų, sumišo su jais ir surišo ten savo mazgus. Net kai tamsiom gatvėm su geltona liemene jis važiuos namo savo dviračiu, net kai nemąstys, kokį megztinį po juodu paltu nešioja, jos gabaliukas bus išlikęs tenai. Mintys ar simboliai, svajos ar haliucinacijos, abu jie, matyt, tai sugebėjo. Jos metaforos ir natūraliai sudėtingi žodžiai kaitins jo pedalus minantį kūną ir vers prakaituoti.

Kartą, jam gulint ant trijų mūsų rausvųjų ir pasislėpus už jų atlošų, garbanius nuskustom garbanom šnekino ją. Atsiklaupusi ant kelių, ji žiūrėjo į tuos atlošus ir aš temačiau pilko palto gobtuvu apgaubtą galvą, vos kyšančią kaštoninę sruogą, rankos mostus ore nelyginant tikram pokalbiui vykstant. Nes, ginkdiev, rankas būčiau davęs nukirst, kad kalba su savimi. Mūzom, kurių deiviškumu nustojau tikėt, radęs jas žmonių veiduos. Poetais, kurių retas mūsų salas teaplanko, o ir tas atvykęs raugėja, kai drebančiom rankom gimnazistės autografo prašo. Dievais, kurių iš esmės čia tik vienas tėra, mylimas ir gražus, net nelabai leidžiasi ironizuojamas, nes buria kartu jaunas širdis. Mūsų salos nėra sudėtingos, kai įsiliūliuoji. Jas velniškai lengva pamilt, lengva suskyst ir bjaurėtis savim dėl verkšlenimo it muilo operose.

Nes akimirkų būta juk ir pigių. Visas mūsų reikalas pigus, pigus mano humoras. Išlindusi iš lietaus G (Gailestingoji) prisėda šalimais: „Šiandien tokia lietinga diena… jaučiuosi visa… sudrėkusi…“ Garbanius ir jis repeticijų metu nunešdavo stogą kaskart tai išgirdę. Pakildavo jaunystės ir tyro juoko vedami, sučiupdavo jį už medinių kampų ir numesdavo velniai kikenantys težino kur. Mat tie džiugesio paukščiai nebeturėdavo kur skrist. Netilpdavo tarp baltų mūsų sienų, pernelyg užimdavo kvapą ir perdėm įtempdavo paraudusius raumenis. Juoką gimdydavo ir trumpi dialogai.

– Nesupyk, Leo, juk žinai, kad nieko pikto neturėjau galvoje.

– Taip taip, puikiai žinau, kad nieko ten ir neturėjai.

Egzistencializmo viršūnė. Metafizikos genijaus vaisius, aptariantis aktualiausias nūdienos problemas ir atskleidžiantis auksinį raktą nuo gyvenimo absurdo. Patį sąmoningiausią. Pjesę žadėjom ir „Auksiniu veršiu“ pavadint, bet neišėjo. Reikėjo laikytis taisyklių.

Jas mums primindavo dažniausiai ilgos rusvaplaukio rankos. Meluoju, tokias jis turėjo, bet daugiau preciziškas tonas. Liudijantis aukštuomenės manieras ir sąmojingą pašaipą, šiokį tokį atsiribojimą nuo paikų ateivių žaidimų, jiems limpant prie scenos. Tai niekai, palyginti su tuo, kad pjesėj vaidino mano tėtis. Na, galbūt tiesiog tipinis keturiasdešimtmetis vyras. Nesvarbu, į kokio jaunuolio kūną įvilktas, svarbu, kad griežtais žingsniais ir tvirtu žvilgsniu pro nusvirusius akinius, delnų judesiais it per „Panoramą“ ir juoku, dalykiškesniu už pačią Konstituciją, jis teikdavo brandumo kiekvienam atskirai. Dažniausiai nesąmoningai, pats tarp paikų paukščių virsdamas kiek panašesniu į juos.

Prie laboratorinio stalo jis priėjo paskutinis. Tada jau, išskyrus mane, jie buvo visi. Raudonas megztinis, juodi šortukai, pilka suknelė, baltas megztinis, raudoni marškinėliai, mėlyni džinsai, morkinis telefonas, juodas švarkas, spalvos, žodžiu, buvo visi. Pats nebesidengiau darbų vykdytoju. Palikau save besiilsintį, kol jie vaikščiojo ratais, trypčiojo vietoj, ištiesdavo rankas į priekį, gavę per nagus – atitraukdavo. Siūlydavo savo idėjas, planus, brėžinius, būčiau spėjęs, kad statys miesto planą ant to suknisto stalo.

Jei ne viešbučio šeimininkė, nuo pradžių pradžios priėmusi Adomą ir Ievą, iš rojaus pabėgusius. Prasitarusi man apie laikraštinę rankinę. Su šypsena, žinoma, kurią kasdien it naują mylimojo dovaną nešioja plačią ir spindinčią. Tą, kuria giriasi net tylėdama ir susiraukdama, net pykdama rodo mums, kaip moka šypsotis. Lygiai taip atėmė iš manęs ir žodį suknistas. Daiktai, žmonės ir situacijos tapo paprasti, nebebuvo suknistos pagalbos rankos, suknisto rūpesčio, suknistos dramos, intrigos, suknistos kulminacijos ir suknistų aktorių. Suknistų žodžių suknistam scenarijuje.

Dabar man tai tik į naudą terodos. Dabar daug kas į naudą terodos. Ir nors penkis „Dievų miškus“ parašyčiau, kažin kaip atsidėkočiau. Už jaukius vakarus, kai salėj sutemdavo ir apimdavo pajauta it seną pažįstamą, purviną kiemo draugą, su kuriuo kiauras naktis vartydavomės žolėj, pamačiau teatre su fraku. Jaukūs būdavo įėjimai. Kai kartais žvilgsniu ji priimdavo lyg laukusi ten ištisas valandas ir pasiruošusi išklausyt nuo pat pradžių iki galo, tuo tarpu, norėdamas likt nepastebėtas, trokšdamas ateit ir nepritraukt nei akių, nei minčių, galėdavau žengt ir patikėt, kad neįterpiau darbo, kad parėjau į senus namus ir tai buvo kasdieniška. Susirasdavau kėdę nematomom raidėm, paliktą man, ir rydavau savo literatūrą.

Jos viešbutis buvo suknistas viešbutis, nes nė kiek, po velniais, jo nepriminė. Spjaut tik į tokį, nei vienkartinių muiliukų, šampūnų, trumpalaikių draugų, nei kekšiško bendravimo. Suknistas viešbutis tas, kur pasijuntu it savo namuos. Kur šeimininkė nelyginant draugė rėkia, kai tu rėki, juokiasi, kai tu juokies, ir į akis žiūri, kai tu tyli.

Spjaut į save, nes žinau pasiilgsiąs. Atodūsių, kai garbanius pamiršdavo žodžius, kai apvalutis staiga imdavo šaudyti į žmones plastikiniu šautuvu, o jie, kiekvienu iki pat paskutinio kūno plauko trokšdami vykti namo, žvilgsniu smaugė jį scenos kampe. Atodūsių, kai penkioliktąkart bandant pavyko pagaut ir apsukt ją ratu, o kai šokom, šeimininkė tesišypsojo ir tarė, kad jau atrodom jaukiau. Atodūsių, kai nuo stalo nuplėšėm lauk „Lietuvos rytą“, „Splius žinias“, boheminius laikraščius, nes šovė į galvą staltiesę panaudot. Atodūsių, kai erotinės scenos sujaudino, sąmojo kupini dialogai prajuokino, jautrumo akimirkos virkdė, pats viduj kai degiau, kurstydamas raudonas liepsnas sugniaužtuose kumščiuose. Tada nelikdavo nei kruvinųjų kėdžių, nei varžančio švarko, nei laikraščių, nei skubančios groti dainos, nei žvilgsnių, lūpų, kojų ir kūnų aplink, tik paukščiai. Plasnojantys scenoj jausmai.

-

Ryt mes jį rodysim. „Taip, puikiai žinau, kad nieko ten ir neturėjai.“ Kiek apima neviltis, kai įvairiausio plauko akys tematys kontūrus. Perdirbtų ir niveliuotų dvasios metamorfozių kontūrus. Kiek apima neviltis, kad, kaip vienam kūriny rašiau, „kelionėj, net jei ji ir metaforinė, skubu prisirišti prie kitų“. Saldėsiai ausims ir akims, tikriausiai net širdžiai.

Aš neturiu ką daugiau pasakyt, galiu tik papasakot. Galiu tik dar vieną „Dievų mišką“ parašyt. Velniai nematė, jei nori, išsivirkim arbatos.