Gyvenimas stikliniame kambaryje
ERNESTAS NOREIKA
Kartais atrodo, kad gyveni mažame stikliniame kambarėlyje, kuriame tavo egzistavimą įrodo tik pirštų atspaudų paveikslais nukabinėtos sienos. Kažkur dulka sakuromis pražydusi japoniška vazelė, pirkta kinų parduotuvėje. Joje nėkart nebuvai pamerkęs jokios gėlės. Sakytum, kad tai pats tikriausias tylos inkilas. O aš sakyčiau, kad meluoji, nes jokios tylos joje nėra, tik dulkių puokštės ir liūdesys. O į liūdesį vargu ar ką pamerksi. Jis tave permerkęs kiaurai. Turbūt to ir užtenka, kad galėtum visuomet jaustis ypač melancholiškas.
Enciklopedijose net pats nenorėdamas esi taikliausias liūdesio apibrėžimas. Niekas net nedrįsta dėl to ginčytis. O kas tau tada belieka. Sako, liūdesys velka mėlynus tramdomuosius marškinius, su kuriais jautiesi kaip trupinys susivėlusio balandžio skrandyje. Kaip balandis kreivame vėjo narve. Kaip tuščias narvas tarp stiklinių sienų. O norėtųsi bent vienos kanarėlės. O gal skraidančio jūrų arkliuko. Bet realybė nepaklūsta tavo alogizmams, tad tenka viską kurtis pačiam. Matyt, tokia ta tikroji tvarka.
Bet svarbu nenuleisti rankų. Laikui bėgant viskas ima atrodyti įmanoma. Ant palangių augini nedidukus krūmelius, kuriuos lanko kauliniai drugeliai. Stebi, kaip suka ratus aplink vieną iš jų, saulė leidžias ir užsidega stiklas, kuris nurimsta tik sutvarstytas nakties… Taip gera stebėti kažką paties išaugintą, ką pasirenka vienas iš tobuliausių sapno planetos gyventojų. Stengiesi nenubaidyti jo. Grožiesi, po truputį artėji, bet ginkdie nekvėpuoji, nes netyčia iškvėpęs gali įgarsinti tuščiavidurę drugelio būtį, kuri suskambtų kaip molinis švilpukas.
Už tavo stiklinių sienų plyti nepažintos dykumos, kur naktimis girdisi pasimetusio kupranugario riaumojimas. Kur kapavietė yra ten, kur einant mirštama. Kur neįmanoma žinoti laiko žiūrint į saulę, todėl laiko ten nėra. Nes dykuma – tai visatos smėlio laikrodis. O ką tu, būdamas plaukuota žuvimi oro akvariume, gali išvis mąstyti apie tai. Nebent grožėtis siena, nuberta skorpionais, kurie išryškėja šviečiant mėnuliui. Kurio net nevadini mėnuliu, nes niekad nesi jo matęs. Viskas, apie ką mąstai, yra tavo paties susikurta. Viskas, kame gyveni, yra tavo iliuzijų narvas, o tu jame tik kobra su baltais angelo sparneliais.
Gali prisimąstyti visko. Transformuoti kambarį į arbatos puodelį, o pats tapti juodąja arbata ir laukti, kol kažkas bent lašo tavęs paragaus. Bet dažniausiai ta tikroji tvarka tave ir palieka neragauta arbata, kuri ataušta ir tampa nebeskani. Bet į tokią tvarką reikia mokėti nusispjauti. Jei niekas tavęs negurkšnoja, gali sumąstyti žmogų, kuriam tu kaip arbata būtum puikus atsigerti. Tik nežinia, ar diena iš dienos tavo iliuzijos gali tave patį pagirdyti.
Būna ir šiurpių akimirkų. Kai pabundi. Jauti, kad guli ant grindų, nes sapnavai košmarą miegodamas savo stiklinėje lovoje ir visas išprakaitavai, tad elementaru, kad iščiuožei iš jos. Neretai bumbteli ant grindų kaip kaulinis savo paties sukurto sodo vaisius. Apsidairai aplinkui ir matai, kad nelabai ką ir gali matyti. Tik valkataujantys kojotai laižo vėsias tavo kambario sienas mėgindami apvelti savo liežuvius nakties žvarbumu. Įdomiausia tai, kad negali suvokti, jog ten kojotai, nes niekad nesi jų regėjęs. Bet garsas toks pažįstamas, nors imk ir mąstyk kaip kojotas, kuris žino, kad esi viduje, nors tavęs taip pat nėra matęs.
Per stiklinę sieną mėnulis atrodo kaip indėno susitraukusi galva. Vargu ar esi matęs indėną, bet nebūtina jo matyti, jei gali susigalvoti. Sako, taip net kartais geriau būna. Ir stebi tą susitraukusią mėlyną dangaus galvą, kol pavargsta akys ir prisėdi prie mažo stiklinio staliuko ant stiklinės kėdės išgerti stiklinės žirafos pieno. Jei jau gali taip mąstyti, tai kam gerti tai, ką geria visi, gali gerti ką tik nori ir iš kur tik nori. Ir svarbiausia, kad gali sumąstyti tų, kurie tam neprieštarauja, nors ir nemąstydamas esi toks vienas, kad žiemos metu iš burnos neina garas, o sniege lieka įspaustos tik vienos kojos pėdos.
Keistai atrodo tai, kad grįždamas iš kažkur mėgini sekti savo paties įspaudais sniege ir tada jie panašėja į normalaus žmogaus pėdas. Tik kad viena įtartinai nusisukusi į priešingą pusę. Bet iš tolo vaizdas visai neblogas. Tačiau akimirksniu sniegas gali ištirpti ir tavęs kažkur ėjusio išvis nelieka.
Dažnai atrodo, kad aplink supančios erdvės gali dalintis įvairiausiomis dalimis, kurios sukinėjasi nematomais guoliais. Važinėja nesamų traukinių bėgiais, kurie pakibę ore supanašėja su tiksliais dailininko teptuko potėpiais. Gal dėl to ir vyksta tavo sąmonėje nesusikalbėjimas su aplinka, nes vos tik imi kur nors žvelgti, girdi, kaip pajuda geležiniai erdvės guoliai ir atsuka visai ne tai, į ką iš pradžių žiūrėjai.
Apninka jausmas, kad kalbėjai su kažkuo panašiu į žmogų, tačiau erdvės kryptelėjimas jam prikabino begemoto galvą. Prie galvos – triušio kūną ir t. t. Tik stebi nesibaigiančias erdvės permainas. Erdvė valdo tave. Niekada nebuvai erdvės karalystės valdovas su dramblio kaulo karūna, nusagstyta žvilgančiom žuvų akutėm. Esi paprastas eilinis, gyvenantis stikliniame kambaryje, kuriam ir priklausai. Dažniausiai kambariai ir užaugina beprotybę. Keistą matymą. Tavo beprotybė – tik stiklinio kambario produktas, eksploatuojamas tavo paties stikliniame kambaryje. Tau pačiam. Vienam. Su viena pėda. Be garo šaltą žiemą.
Tokia vienatvė sunkiai pakeliama. Ir kad jos nėra, įsivaizduoti neįmanoma. Tad imi mąstyti apie mirtį. Apie dykumos kapavietes. Norėtum ten užmigti nakčiai, o ryte būti išnešiotas kojotų arba vėjo. Kažkas iš tavo kaulų statytųsi sugedusius saulės laikrodžius. Bet tau būtų gera. Būtų gera tiesiog nebūti. Išdžiovintum liūdesį ir pakabintum ant mėnulio šakos. Sulaužytum erdvės mechanizmą. Iš guolių pasidarytum ilgus karolius, kurių kiekvienas reikštų menkiausią beprotybės formą. Kuris turėtų savo istoriją. Ir viskas būtų kitaip. Viskas net nebūtų prasidėję, nes galėtum taip sugalvoti. Ir svarbiausia, kad nebūtų tavo pirštų atspaudų. Kurie įrodytų bent menkiausią tavo buvimą.
