Gana maitinti bergždžiomis paguodomis

Laiku ir nelaiku

Viešpaties DIEVO dvasia su manimi,

nes VIEŠPATS patepė mane,

kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų,

paskelbti belaisviams laisvės

ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.

Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, –

mūsų Dievo atpildo dienos,

paguosti visų liūdinčiųjų.

Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU,

džiūgausiu Dievu savuoju,

nes jis mane aprengė išganymo drabužiais

ir apsupo teisumo skraiste

kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku,

lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.

Kaip žemė išaugina savąsias ataugas,

kaip sodas suželdina savąsias sėklas,

taip Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę

visų tautų akivaizdoje.

Iz 61, 1–2. 10–11

Gana maitinti paguodomis, kurios nepaguodžia. Kaip kažkas feisbuke parašė: „Gana terorizuoti mus prekybos centruose kalėdine muzika!“ Šitas nuolatinis kasmet vykstantis gerumo vieno kitam spektaklis, nuolat grąžinantis prie tos pačios kasdienybės, kurioje smurtas, patyčios, žeminimas ir išnaudojimas! Gana maitinti iš televizorių ekranų ir gražių stilingų žurnalų svajomis apie gražų kitokį gyvenimą, kai realybėje – prislėgtųjų ir vargstančiųjų diena iš dienos daugėja. Kai kaip Kalėdų „geroji naujiena“ vienišas motinas pasiekia pažadas sutaupyti valstybei šiek tiek pinigų atimant iš jų auginamų vaikelių, lyg laikantis evangelinio pažado: „Turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis manėsi turįs…“ Tie, iš kurių viskas atimama, atimta ir kuriems ateityje nešviečia jokia viltis, taip ir lieka guodžiami tik tuščiomis svajomis ir Kalėdų giesmėmis, televizijos šou su išpudruotais šviesos nutviekstais besišypsančiais dalyviais ir blizgučiais, kurie lyg sustabdo laiką, lyg panardina į laimingą šviečiančią amžinybę, leidžia įsivaizduoti, kad pasaulyje viskas gerai ir kad mano problemos – tik laikinas nesusipratimas. Ir bėdžiams leidžiama dar pasidžiaugti religingaisiais valdžios atstovais, susirenkančiais pasimelsti. Negaliu nepacituoti taiklios replikos iš feisbuko lobyno: „Užribis. Pavalgai pusrytėlius po 42 litus galvai, pasimeldi, o po to iš ubago atimi lazdą. Degutienė sakosi esanti krikdemė…“ Taip, čia apie tuos Seime vykusius maldos pusryčius, kuriuose Seimo pirmininkė išrėžė pamokslą vargstantiems tautiečiams, bėgantiems į užsienius. Geros naujienos nėra. Dar ne šiemet. Be reikalo šitas akių dūmimas. Gera naujiena vargdieniams taip ir liko neišsipildžiusi svajonė, leidžianti nebent guostis tuo, kas galbūt kada nors kam nors išsipildys. Bet to tikimybė tokia pat kaip išlošti loterijoje milijoną. Kaip leidžiama patyrusiems neteisybę, smurtą, pasityčiojimą, teisingumo sistemos nepajėgumą bent svajonėse pasiguosti tuo, kad teisingumas gali triumfuoti, – juk serialuose gerųjų sukčių komandos gali sudoroti skriaudėjus ir išnaudotojus, visokie deksteriai gali nubausti žudikus, išsisukusius arba galinčius lengvai išsisukti nuo teisingumo, juk yra drąsių moterų, atkeršijusių žagintojams ir smurtautojams. Kuo šios virtualios paguodos skiriasi nuo šimtmečiais puoselėtos varguolių, nuskriaustųjų vilties, kad jų skriaudikai atsiims kada nors savo atpildą dieviškame teisme ir kad jų pačių laukia rojus? Gal tik tuo tikėjimu, kad, nepaisant nieko, dieviškasis teisingumas vis viena egzistuoja. Egzistuoja kaip amžinas nekintantis visų dalykų matas, įrašytas širdyse kaip nuolatinis neišsenkantis ilgesys kitokio pasaulio, kitokios žmonijos, kitokios Lietuvos, kitokios savosios Bažnyčios. Neišsenkantis teisingumo, elementarios žmogiškos pagarbos ir vertinimo troškimas. To, ko tiek maža šioje mūsų kuriamoje bendroje gyvenamojoje erdvėje, mūsų pasaulyje. Matas, kuris įpareigoja pranašo žodžius „Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams“ skaityti asmeniškai, priimti kaip savęs paties / pačios patepimą. Prisimindami, kad pateptasis hebrajiškai – mesijas, turėtume suvokti, kad kalbama apie kiekvieną, pateptą tokios dvasios, kuri nėra abejinga vargstantiems, prislėgtiems belaisviams, skriaudą patiriantiems, liūdintiems. Ir tada tai reiškia kiekvienam patikėtą uždavinį, mesijo uždavinį, nelaukiant mitinio paskutinių laikų Gelbėtojo Mesijo, nešti tą išlaisvinimą ten, kur esama šiandien. Ne blizgučius, ne užknisančias Kalėdų giesmeles, ne saldžius atvirukus, bet tikrą rūpestį dėl artimo ir tolimo visomis prieinamomis priemonėmis ir būdais. Laukti nėra ko. Apokalipsė čia ir dabar.

-akp-