Apie tulpes ir investicijas

VYGANTAS VAREIKIS

Paskutinėmis savaitėmis kalbama, kokių pasekmių „Snoro“ banko griūtis turės verslui, bankininkų reputacijai ar ilgalaikėms valstybės ekonomikos augimo prognozėms. Ir šiame didžiosios politikos ūžesyje bei makroekonominių prognozių kontekste nublanksta paprasto piliečio, gyvenančio nuo avanso iki algos, banko kioskelio darbuotojos ar smulkaus investuotojo, patikėjusio galimybe užsidirbti ir įsigijusio banko obligacijų, vargai ir rūpesčiai. Valstybinės akcinės bendrovės prarado dalį, matyt, ne taip jau ir reikalingų pinigų, nes laikė juos banke už didesnes palūkanas, o paprasti žmonės galėjo prarasti viso gyvenimo investicines viltis. Bet taip jau buvo. Ir ne tik prieš penkiolika metų, kai Lietuvoje griuvo piramidinės investicinės bendrovės ir neaiškūs bankai.

XVI–XVII a. sandūroje protestantiškoje Olandijoje, atrodytų, tokia nekalta gėlė kaip tulpė tapo neįtikėtinų finansinių standartų ir spekuliacijų objektu. Tulpės buvo laikomos aristokratiškomis gėlėmis, o jų auginimas nekėlė didelių sunkumų. Be to, jokia kita gėlė neturi tiek daug veislių. Olandai didžiuodavosi savo laisve, pasaulyje vienu galingiausių laivynų ir keliais šimtais tulpių veislių. Ir dabar Lietuvoje parduodamos tulpės yra olandiškos kilmės. Prasidėjus tulpių auginimo ir spekuliacijų manijai, buvo sutarta, kurios veislės bus laikomos elitinėmis, o kurios – prastomis. Tulpės tapo nebe gamtos kūriniu, o simboliu, iškeičiamu į tam tikrą sumą. Už kai kurių veislių tulpių svogūnėlius buvo mokama 5000 florinų – tiek kainavo namas su dideliu sodu. Gausybė olandų, pamiršusių šiaurietišką wishful thinking, įsitraukė į spekuliacinius sandorius – vis gilėjo praraja tarp realios tulpės svogūnėlio kainos ir tos, kuri už jį buvo mokama. Žmonės skolindavosi, užstatydavo namus, gaudavo ir didelius spekuliacinius pelnus, bet ne visada apyvartine valiuta, grynaisiais, dažniausiai – kreditu. Natūralu, kad spekuliacijos baigėsi tulpių rinkos žlugimu. Tūkstančiai dvarų bankrutavo, dešimtys tūkstančių žmonių neteko darbo, o nepajėgumas sumokėti skolas grėsė kalėjimu. Gausybė niekuo nekaltų šeimų, paliktų visuomenės malonei, sulaužytų vyrų karjerų ir sunaikintų reputacijų. Bankrutavusiems liko nedaug išeičių: stoti į laivyną – čia reikėjo specialios kvalifikacijos – arba elgetauti – čia, kaip pažymi lenkų rašytojas Zbigniewas Herbertas, nereikia jokių specialių gebėjimų. Olandijoje įvyko tipiška spekuliacinė krizė, kai žmonės susiviliojo greitu pelnu.

XVIII a. Prancūzijoje veikęs Johno Law privatus bankas, gavęs valstybės kreditus ir išleidęs savo banknotus, kuriais buvo galima sumokėti mokesčius, Amerikoje įsteigė Luizianos bendrovę ir išleido akcijas, kurios per metus davė 200 proc. dividendų. Tada dar nebuvo racionalios prekybos biržoje, tad spekuliacinis akcijų kursas pakilo nuo 500 iki 9000 livrų. Bet Luizianos bendrovė nedavė investicinės grąžos, žmonės pradėjo nepasitikėti Johno Law banku ir tūkstančiai neišvengiamai prarado pinigus.

XIX a. pabaiga matė Panamos kanalo statybos bendrovės akcijų aferą ir šimtų tūkstančių smulkiųjų Prancūzijos akcininkų žlugimą – visi pinigai, investuoti į, atrodytų, didelį pelną garantavusius popierius, dingo tarsi vėjui papūtus. Tiesa, kaip visada pasipelnė avantiūristai.

XX a. 3 deš. pabaigoje Amerika buvo tobula svajonių šalis – darbo turėjo 45 milijonai žmonių, jiems buvo sumokėta 77 milijonai dolerių (tada doleris dar buvo padengtas auksu) – tiek, kiek beveik visiems europiečiams kartu sudėjus. Vidutinė amerikiečių šeima gyveno taip gerai, kaip niekada nebuvo gyvenusi jokia kita šeima pasaulio istorijoje. Akcijų rinka kilo. Skambėjo šūkiai: „Kiekvienas privalo būti turtingas.“ Bankininkai siūlė visiškai realius receptus – jeigu paprastas žmogus kas savaitę 15 dolerių investuos į perspektyviąsias paprastas akcijas, o gautą pelną nuolat reinvestuos, po dvidešimties metų jis turės 80 000 dolerių, o mėnesio pajamos iš šių investicijų bus 400 dolerių. Išėjęs į pensiją, jis bus turtuolis. Idealus modelis, tačiau Amerikos fondų birža buvo suręsta iš paskolų ir išlaikyti galėjo tik trumpą laiką. Kaip pažymi ekonomikos istorikas Robertas Heilbroneris, schema buvo gana teisinga, tik nebuvo klausiama, kaip žmogus per savaitę investicijoms gali atidėti 15 dolerių, kai algos gauna tik 30 dolerių. Paskutinę 1929 metų spalio savaitę vertybinių popierių rinka žlugo – per du mėnesius 40 milijardų dolerių paprasčiausiai išnyko. Tūkstančiai žmonių atsidūrė gatvėje tiesiogine šio žodžio prasme ir stovėjo eilėse prie dalijamo maisto. Gerovė dingo, vidutinis gyvenimo lygis 1933 metais buvo toks pat kaip ir prieš dvidešimt metų.

Kaip ir tada, šiandien nukentėjusiųjų neguodžia teiginiai, kad kitaip ir būti negalėjo.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (XII.6)