Aki Kaurismäki beieškant

JORĖ JANUS

Iškarpa apie Turku

Praleidę žvaigždėtą naktį Latvijos pajūryje, persikėlę iš Talino keltu, net tartančiu nuo jūrų žvaigždės pozomis ant pilvo gulinčių smarkiai išgėrusių suomių knarkimo, Helsinkyje naktinį garsiojo baro „Lost & Found“ lankymą iškeitę į naktines maudynes Baltijos jūroje mūsų draugo kieme, pagaliau sėdime mašinoje, vežančioje tiesiai į Turku. Mus veža Austrijos suomė. Su moterimi angliškai diskutuojame apie Lietuvos ir Austrijos santykius. Jos arijai vaikai isteriškai kartoja: „Was diese schweine sagt?“*

Saulei leidžiantis mane ir M. išleidžia Turku turgaus aikštėje. Kiti du mūsų kelionės draugai buvo greitesni – jie jau laukia šalia esančioje užeigėlėje pavadinimu „Whisky bar“. Netrukus mus pasiima mūsų hostas Tuomas ir vedasi į itin „studentiškų kainų“ barą. Čia vyksta tipiniai susipažinimo pokalbiai – kas ką mokosi ir panašiai, vėliau pereinama prie tikėjimo klausimų. Mums pila saldymedžio likerį… 4 valandą ryto viena mūsiškių sugalvoja vykti autostopu į Turkiją iš Turku miesto Suomijoje. Sustoja dvi mašinos, kurios būtent ir važiuoja į Turkiją.

Kitą rytą atsibundame Tuomo namuose. Nusprendžiame įsijausti į turistų vaidmenį, tad einame į Turku meno muziejų, kur susipažįstame su realistine suomių tapyba ir Davido Shrigley animacija. Aplankę muziejų keliaujame į Ruisalą. Kažkas sakė, kad ta vieta garsėja smėlėtu paplūdimiu. Ta smėlio juosta ten gal 20 m ilgio ir metro pločio. Pasivolioję ant uolų kaip ruoniai, išsimaudę ir aplipę neaiškiu dumblu, lūkuriuojame stotelėje. Į stotelę įsiūbuoja girtutėlis jaunuolis ir kalba su mumis suomiškai. Po daugybės perspėjimų, kad suomiškai nesuprantame, galiausiai susikalbame. Jis vis kompleksuoja, kad iš jo juokiamės, nors pradžioje mes į jį net neatkreipiame dėmesio. Į stotelę atsvyruoja ir jo itin stambaus sudėjimo draugė, akivaizdžiai priklausanti gotų subkultūrai. Ji stotelėje toliau pliumpina alų. Vaikinas skundžiasi, jog pametė namų raktus ir dabar turės mokėti 25 €, kad įeitų. Bet, regis, tai ne didžiausia jo problema, nes tuo metu jo draugė išpila likusį alų iš skardinės ir „nulūžta“. Pažadinti jos nepavyksta. Tai irgi ne didžiausia jo problema – pastebime užrašą, kad tokiu metu autobusas važiuoja tik iš stotelės, esančios už kilometro. Pasiūlome suomiui paprašyti draugų pagalbos, bet jis atsako: „No friends. She is the only.“**

Autobuse tvoskia penktadieniu.

Vakare nusprendžiame tiesiog pasivaikščioti po rokenrolo garsų užpildytą miestą (rokenrolas karaliauja – Suomija itin išsiskiria čia kuriančių šio žanro grupių skaičiumi). Tačiau vos išėjus Tuomas lyg visai netyčia atsimena turįs bažnyčios raktus. Matai, jo tėtis vargonininkas. Tad 12 valandą nakties mes tiesiog įeiname į bažnyčią, užlipame į balkoną ir Tuomas mus moko groti vargonais.

Kitą rytą vėl į kelią. Mūsų tikslas – Vasa. Maždaug 300 km. Aš ir M., šiaip ne taip išsikrapštę iš Turku prieigų, lūkuriuojame, kol sustoja 1964-ųjų (kaip vėliau sužinome) violetinis „Volkswagen Beetle“. Šioje mašinoje, kaip bebūtų netikėta, du rokeriškos išvaizdos vaikinai – vairuotojas ir kitas, kuris rodo savo žalio 1973-iųjų „Volkswagen Beetle“ nuotrauką mobiliajame telefone. Paaiškėja, kad šie vyrukai dirba cirke akrobatais, bet prieš atrasdami savo pašaukimą jie buvo santechnikai.

Taip ir keliaujame vakarinės pakrantės keliu: medžiai, medžiai, ženklas, kad liko 260 km, medžiai, degalinė… Labai ilgai laukti netenka, tačiau žmonės toli nevažiuoja – dažniausiai paveža apie 30 km. Viena mus vežančių moterų pasakoja, kad ima keliaujančius autostopu kaskart, kai pamato. Paskutinį kartą ji tokius matė prieš dvejus metus. „Ar tai tik nebuvo lietuviai?“ – svarsto ji.

Galiausiai likimas vėl suveda mus visus keturis nedidelėje degalinėje viduryje niekur. Jau 8 val. vakaro, temsta, o likę dar apie 150 km. Degalinėje klausinėjame žmonių, ar netyčia jie nevažiuoja Vasos link. Mūsų išsigelbėjimu tampa suomių šeima, važiuojanti tuštutėliu furgonu. Gulime ant grindų, snūduriuojame arba stebime už galinio lango lietuje besiplakančias medžių viršūnes. Kai pagaliau pamatome pilkus pastatus, žinome, kad, deja, tuoj reiks išlipti.

__

* „Ką ta kiaulė sako?“ (Vok.)
** „Nėra draugų. Ji vienintelė.“ (Angl.)