„Seniai buvo laikas kažkam to imtis!“

Latvių prozininkė INGA ŽOLUDĖ (g. 1984) šiemet gavo Europos Sąjungos literatūros premiją už apsakymų knygą „Paguoda Adomo medžiui“ (2010). Spalio mėnesį ji viešėjo Šiaulių literatūros forume „Po šiaurės dangum“, kur skaitė ištrauką iš ką tik pabaigto romano. Jos debiutinio romano „Šilta žemė“ (2008) fragmentas buvo publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ (2009.IX.11).

Su rašytoja kalbasi Laura Laurušaitė.

– Internete su Tavimi pavyko užtikti tik nedidelį pokalbį. Akivaizdu, kad nemėgsti viešumos.

– Esu davusi kelis interviu spaudai ir radijui. Kai išeina nauja knyga, būna bumas, kviečia į pokalbius. Išėjus pirmajai knygai iškart išvykau į JAV, vienam interesantui pavyko mane pagauti – net knygos iki galo nebuvo spėjęs perskaityti. Dabar, kai gavau Europos Sąjungos literatūros premiją, žiniasklaidos aktyvumas irgi padidėjo ir vis dar auga. Gerai, žmonės sužinos, gal net paskaitys.

– Populiarumas darosi neišvengiamas, nes, kaip minėjai, jau esi pripažinta rašytoja. Ką Tau reiškia šis įvertinimas?

– Malonu. Žinoma, tai irgi turi savo „šešėlinę pusę“… Kai kam atrodo, kad nepelnytai, ir jų tiesa, nes literatūra dažnai būna ginčų objektas ir skonio reikalas, bet dauguma dabar į mane žiūri kitaip – laukia kažko TOKIO!

– Apie apdovanotąją knygą Ieva Kolmanė yra pasakiusi, kad tai „ryškus apsakymų rinkinys, kurį apibūdina egzistencinės, bet vis dėlto realizmu ataustos gijos. Apsakymams būdinga bendra žinia ir poskonis, kuris atliepia šio meto latvio pasaulėjautą: neprognozuojamą ateitį, paaštrintą suvokimą, prasmės klausimus.“ Ką Tau pačiai reiškia latviškasis identitetas?

– Tai yra mano tapatybė. Kai dariausi naują pasą ir man buvo leista pasirinkti – įrašyti pase tautybę „latvė“ ar ne, aš, be jokios abejonės, įrašiau. Yra daug stereotipų apie latvius, naujieji latviai yra surusėję ar sueuropėję, ima atrodyti, kad latviškasis tapatumas sumišęs su amerikietiškosios svajonės išsipildymu. Manau, kad šis tapatumo svarbos įsisąmoninimas pirmiausia ateina žmogui bręstant, o vėliau – tęsiant savo gentį. Man svarbu, kad mano vaikas būtų latvis, todėl ypač kreipiu dėmesį į latvių tradicijas ir kultūros paveldą, kalbą, gyvenimo sampratą.

– Gavusi Fulbrighto stipendiją išvykai studijuoti į JAV. Ar doktorantūros studijos užsienyje kaip nors paveikė Tavo kūrybą?

– Manau, kad tiesiogiai nepaveikė. Gal tik praplėtė akiratį, dabar turiu praktinės patirties, kaip būtų galima mokyti rašyti… ir patirties to mokytis pati.

– Ar išvykai į užsienį todėl, kad norėjai pajusti pasaulio alsavimą, ar visa tai jau ir anksčiau Tavyje buvo? Ar turi keliautojos geną? Ar priskirtum save prie sėsliųjų, kurie įsikuria vienoje vietoje ir jaučiasi patenkinti, ar Tau norisi pamatyti pasaulio? O gal tavosios kelionės vyksta daugiausia fantazijos erdvėse ir psichikos gelmėse, kol pati nejudriai sėdi prie darbo stalo?

– Man niekada nepatiko Amerika, nežinau, kodėl daviau paraišką gauti tą stipendiją ir važiavau. Kai reikėjo lipti į lėktuvą, visiškai nesinorėjo. Būnant ten, viskas atrodė taip svetima, kartais net apgailėtina, nors dabar prisimenant neatrodo taip blogai, net ėmiau vertinti tą laiką. Buvau daug keliavusi prieš tai, užsiėmiau vadinamuoju konferencijų turizmu, nes visos mano ligšiolinės darbovietės buvo susijusios su komandiruotėmis, ir man tai patiko. Dabar turiu šeimą ir nesinori jos palikti ilgesniam laikui, nors kartais išvykstu į kokius nors prozos skaitymus ar literatūrinius renginius. Žinoma, kelionės vyksta ir vaizduotėje, į vietas, kur niekada nesu buvusi, – turbūt kaip tik todėl jos tekstuose ir išeina tokios įspūdingos, nes realiai niekada nėra matytos.

– Kadaise esi sakiusi, kad iš provincijos norisi sprukti į sostinę, kultūros metropolį, kur tikrasis gyvenimas ir kultūra. Ką Tau reiškia išsilavinimas ir aukštosios kultūros pažinimas? Ką manai apie rašytojus, kurie paprasčiausiai atpasakoja ir yra įsitikinę, kad to visiškai pakanka (iš latvių prozininkų į galvą ateina Gundaras Ignatas). Juk iš principo esi elitinė rašytoja.

– Vyresni kolegos rašytojai dažnai nori įpiršti mums, jauniesiems, kažkokias su rašymu ir rašytojo profesija susijusias teorijas, pavyzdžiui, kad literatūroje svarbiausia gerai papasakota istorija, kiti tvirtina, kad svarbiausia – pasakoti tiesą. Deja, nė vienas iš jų nesiima paaiškinti, ką gi reiškia tos siaubingai reliatyvios sąvokos „gerai papasakota istorija“ ar „tiesa“.

Aš manau, kad ir Ryga yra savotiška provincija, nors ir turime didžiulį kultūros paveldą… Šiuo metu man net ir nesinori į metropolį, vienintelė vieta, kur tikrai jaučiuosi gerai, yra mano namai. Institucinis išsilavinimas svarbus žmonėms, kurie pasižymi silpna savidisciplina ir nesugeba ko nors išmokti patys. Iš esmės išsilavinimas ir žinios yra reikšmingi tik tada, jei panaudojame juos, kad patobulintume pasaulį, padarytume jį bent per plauką geresnį, o savitikslis žinojimas neturi prasmės, jei jis tik paverčia žmogų snobu. Bet kai aplinkui tiek protinguolių, kurie gyvenime, deja, dažniausiai yra arba bejėgiai, arba negailestingi gyvuliai, pasiilgstu tų paprastų žmonių, kurie neplaka savęs prasmės ieškojimais ir kitais metafiziniais dalykais. Gyvenimas vertingesnis už literatūrą – jei aš negyvenčiau, nerašyčiau.

– Kaip Tau atrodo – ar tai, kas patenka į knygą, ir tai, kas visą laiką anapus, – du skirtingi pasauliai?

– Šie du pasauliai neatskiriami. Juk kiekvienas rašytojas yra iš kūno ir kraujo, kitas klausimas – ar jis savo asmeninę patirtį pasakoja kitiems nepakeista forma. Aš kol kas to vengiu, man malonu ir įdomu pramanyti, išgalvoti, konstruoti, fantazuoti, įsivaizduoti, tad nėra reikalo rašyti apie save be distancijos, nes turiu kitų priemonių.

– Pirmąsyk dalyvavai prozos festivalyje Lietuvoje. Koks įspūdis, ar mūsų renginys labai skiriasi nuo jūsiškių „Prozos skaitymų“?

– Man kaskart smagu važiuoti į kokius nors skaitymus ir renginius, net ir čia pat, Latvijoje. Mūsų kasmetiniai „Prozos skaitymai“ man, žinoma, daug artimesni (turint galvoje mano latviškąjį identitetą ir pan.), nes labai malonu sutikti visus vietinius rašytojus, klausytis jų naujų, nepublikuotų tekstų, suprasti, kur tu pats su savo tekstu tarp jų atsiduri, o geriausieji būna įvertinami ir apdovanojami. Tačiau ir apie Šiaulių skaitymus galiu atsiliepti tik gerai, jie buvo puikiai organizuoti, o Marko [Rodunerio] entuziazmas, iniciatyva ir atsidavimas tiesiog neįtikėtini! Džiaugiuosi suteikta galimybe susipažinti su kitais rašytojais ir lietuvių klausytojais, skaitytojais! Ačiū jums už tai!

– Lietuvių literatūrai linkstama prikišti, kad siekdama išvengti provincialumo ji darosi vis mažiau lietuviška. Tavo proza, atvirkščiai, itin universali. Ar nesi girdėjusi priekaištų dėl kosmopolitizmo pertekliaus ir latviškumo stokos savo prozoje?

– Ne, kritikai interpretavo tai kaip naują latvių literatūros puslapį, ir, atvirai šnekant, jau seniai buvo laikas kažkam to imtis! To reikalavo „Šiltos žemės“ konceptas. Kituose mano kūriniuose yra ir latviško erdvėlaikio. Kiekvienas kūrinys ateina kaip visuma, negaliu sakyti, kad pirmiausia sugalvoju personažą ar siužetą, o tada jiems pritaikau veiksmo vietą… Vis dėlto manau, jog, turint galvoje mūsų dabartinę judėjimo laisvę, vertimus, užsienio kalbų mokėjimą, universalumas yra svarbus dėmuo, kad skaitytojai kitomis kalbomis galėtų suprasti. Apie grynai lokalias vietas jiems bus sudėtinga skaityti, nes neatpažins nei kartografijos, nei kultūros sluoksnio, nei nuorodų, nebent skaitytojas vertintų išskirtinai lokalios erdvės „egzotiką“. Didžioji dalis mano apsakymų yra universaliai suvokiami, vieta gali tą suvokimą tik palengvinti, nurodyti kryptį, sudominti dar labiau. Man įdomu rašyti apie įvairias vietas, nes tai vaizduotės kelionės, be to, nereikia ir skaitytojo nuvertinti, jis juk irgi keliauja. Kiekgi galima skaityti apie Latvijos kaimą ir laukus, nors aš jokiu būdu neneigiu jų grožio ir begalinės vaizdavimo potencijos!

– Tavo pirmasis romanas „Šilta žemė“ kritikų vadintas sakraline autobiografija ir nuodėmių išpažinimu, šiuolaikiška šeimos saga. Kiek Tau svarbi šeima kaip institucija ir ką manai apie dabartinę Latvijos šeimos būklę?

– Nežinojau, kad jis taip vadinamas. Tai man visiška naujiena, juolab kad tai netiesa, ten nėra nė dalelės manęs, sąmoningai tą romaną rašiau, kad manęs būtų kuo mažiau, todėl viskas pakrypo į laiko ir erdvės nekonkretumą, ir net jei vietos turi pavadinimus, iš esmės tai abstrakčios teritorijos. Svarbu yra patirti laiką ir erdvę, mėginti įveikti jų ribas. Man rodos, išėjo visai įtikima istorija, gal net daugiau, jei ji laikoma išpažintimi!

Mano santykis su šeima nevienareikšmiškas, t. y. vienaip suvokiu šeimą, kurioje augau, kitaip – šeimą, kurią dabar pati sukūriau. Norėtųsi tikėti, kad tai du skirtingi dalykai. Pirmuoju atveju šeimos nejaučiau kaip vienio (nors tai anaiptol nereiškia, kad kiekvienas atskiras šeimos narys man nėra brangus), antruoju atveju man norėtųsi išvengti savųjų traumų pasikartojimo mano vaikams. Šiuo metu šeima yra vienintelis dalykas, kuriuo tikiu. Savo sugebėjimais toliau rašyti, šalimi, Latvija… norėtųsi tikėti, bet trūksta garantijų. Tik dėl šeimos galėčiau palikti savo šalį ir vykti uždarbiauti svetur, bet tikiuosi, kad taip neatsitiks.

– Recenzentai Tavo naująją apsakymų knygą „Paguoda Adomo medžiui“ vertina labai palankiai. Ar pati skaitai, ką jie rašo?

– Man, aišku, visada įdomu išklausyti atsiliepimus, ypač jei jie geri. Tačiau kai kuriems literatūros kūriniams būtų išėję tik į naudą, jei kritikai būtų buvę griežtesni. Kaip žinom iš literatūros istorijos, kartais kritikai masiškai klysta… Apie aktualiąją kritiką Latvijoje apskritai problemiška kalbėti, nes beveik nėra kur jos publikuoti, be to, labai mažai profesionalių praktikuojančių kritikų.

– Ar rašydama įsivaizduoji tikslinę auditoriją, savo skaitytoją – koks galėtų būti jo veidas, ar labiau rašai sau?

– Niekas nerašo sau. Netaikau teksto tikslinei auditorijai, greičiau bandau įsivaizduoti, įsijausti į abstraktų kritiką, ir tai suteikia tam tikrą distanciją, leidžia pažvelgti į savo kūrinį iš šalies. Atvirai šnekant, negaliu įsivaizduoti, kas tie žmonės, skaitantys mano kūrinius, žinau tik, kad artimieji nuosekliai domisi, kolegos literatai, kai kurie draugai. Mokyklose irgi skaito, ir man ypač patinka, jei šie man asmeniškai nepažįstami žmonės dalijasi savo išgyvenimais, reakcijomis apie mano tekstus.

– O kokia literatūra Tau artimiausia?

– Apskritai manau, kad su literatūra reikia užaugti, tai yra iki galo galėčiau suprasti (nors ne visada taip atsitinka) tik savo meto ir tautos literatūrą – ir dėl kultūrinio sluoksnio, ir dėl nuorodų; tai yra viena kalba, vienas kodas. Yra pasaulio literatūra, apie kurią prirašyta krūva tyrinėjimų, bet ar aš, kaip skaitytoja, galiu patirti tą draivą?!

– Ar jauti, kad išleisdama knygą neišvengiamai įsiterpi į kokią nors tradiciją – Latvijos, pasaulio? Ar jauti kokį nors bendrą kartos motyvą? Kiek Tau tenka kovoti su kitų autorių balsais, kad gryną išlaikytum savąjį?

– Turbūt automatiškai patenku į Latvijos tradiciją? Nežinau, pasaulis nieko nėra girdėjęs ir girdėti nenori apie latvių literatūrą, turint galvoje, kiek mažai vidutinis žmogus per metus perskaito knygų… Tokia pat nežinomybė gaubia ir kitas šalis, mes irgi ne per daugiausiai nutuokiame apie naujausiąją pasaulio literatūrą, išskyrus pačius ryškiausius pavyzdžius, tuos vardus, kurie gauna apdovanojimus, yra verčiami ir populiarinami, vyksta į skaitymų turnė, apie juos kuriami filmai ir pan., o visa kita lieka neversta ir / ar nereklamuojama.

Rodos, man nekyla problemų dėl kitų autorių balsų. Buvo kūrinių, kuriuos skaitant atrodė – tai būčiau norėjusi parašyti aš, bet jie man nepadarė tokios tiesioginės įtakos, kad nerimaučiau dėl savojo balso grynumo…

Apie kartą šiuolaikinėje latvių literatūroje kalbėti keblu, visi rašo kas sau, bet jaučiu, kad tęsiu tai, ką pradėjo pajėgios ankstesniųjų kartų rašytojos moterys.

– Tau neatrodo, kad literatūra darosi niūresnė nei anksčiau?

– Tai įvyko jau pačioje XX a. pradžioje su T. S. Eliotu (o gal ir dar anksčiau), mes pasirinkome jo kelią. Žvelgiame tarsi iš išorės į šį niūrų, deformuotą, neetišką pasaulį ir tuo pat metu esame tokie savirefleksyviai destruktyvūs. Geriau pagalvojus, tai juk tas pats, ką skelbia krikščionybė – nuodėmė, nusižengimas, kančios ir pan. Viskas turi negandos prieskonį. Paprasčiausiai mūsų laikais grožio suvokimas visiškai kitoks… Kas negražu, juk irgi gali būti gražu ir tikra! Svarbiausia – tikra.

– Ar nesi iš tų, kuriems atrodo, kad latvių literatūra šiek tiek išsikvėpusi? Ar pritartum lietuvių rašytojo Arvydo Juozaičio nuomonei, kad šiuo metu Latvijoje beliko vien rašytojos moterys?

– Ką tik išėjo 12 latvių rašytojų istorinių apsakymų rinkinys, kurio įvade idėjos autorė Gundega Repšė komentuoja, kodėl pakvietė projekte dalyvauti tik moteris – nes jos neapvilia, jei pažada, tai ir padaro, jomis galima pasikliauti… Vienas iš moters archetipų, įsišaknijęs kultūroje, – moteris, ant savo pečių nešanti viską – šeimą, vyrą, vaikus, darbą, ūkį ir t. t. Turbūt iš čia tas mūsų atkaklumas ir galėjimas.

Visi kalba apie latvių moterų prozą, ne geltonąją literatūrą, bet kokybišką moterų prozą, kurią deda į vieną katilą, bet, kaip supranti, nė viena iš mūsų dėl to nedžiūgaujame, ne todėl, kad mus, skirtingas, sumeta į krūvą, o todėl, kad tarsi nesugebėtume konkuruoti su mažiau rašančiais vyrais…

Džiaugiuosi, kad yra daug jaunų potencialių rašytojų, jie kuria, dalyvauja konkursuose ir rašymo dirbtuvėse, taigi latvių literatūra gyvuos! Tik gaila, kad dažnai ta saujelė talentingųjų taip ir išsikvepia nepradėję…

– Kartais apie kasdieniškus dalykus kalbi nestilizuotai kasdieniškai, bandai pažvelgti po tabu skraiste, Tavo tiesumas stebina…

– Rašau taip, kaip viską matau. Jei kas nors patenka į kūrinį, vadinasi, esu visa tai vaizduotėje regėjusi, nesisvaidau metaforomis – šūdais ir lavonais rožiniame dovanų popieriuje.

– Esi užsiminusi, kad Tau rūpi pažvelgti ten, kur didžiajai daliai žmonių nesinori kišti nosies, Tavo prozoje daug dėmesio skiriama komplikuotų, destruktyvių santykių analizei. Ar tai kaip nors susiję su faktu, kad Tavo tėvas psichiatras? O gal pati projektuoji ir provokuoji konfliktus, ieškai naujų išgyvenimų ir emocijų, kad gautum medžiagos savo tekstams?

– Nemanau, kad tai turi kokį nors ryšį su mano tėvo profesija. Mes apie tai nesikalbame, jis man nepasakoja, o aš neklausiu, tik vieną kartą esu buvusi jo darbo vietoje psichiatrijos pensione. Nerašau apie tokius žmones, jų kitoks gyvenimas, kitokia kalba, kuri perdėm nutolusi nuo oficialiosios, iš esmės tai žmonės, kurie gyvena tekste, – tai nėra sąmoningas, realus gyvenimas, jie nesugeba būti autonomiški, jų sąmonės būklę galiu suvokti tik lygindama su literatūrine fikcija, bet, šiaip ar taip, tai jų realybė. Kaip sakiau, tokie žmonės nėra mano prozos dėmesio centre. Taip pat neįstengiu rašyti apie linksmus ir normalius žmones, nes netikiu, kad tokių yra, o jei ir yra, tai jie visiškai suzombėję miesčionys. Bet ir jie kenčia, turi bėdų, ir jiems kartais gyvenime nesiseka.

Šis klausimas mane privertė susimąstyti. Taip, gali būti, kad nesąmoningai ieškau, projektuoju ir matau tai, ką noriu matyti. Tarsi regiu, kaip nėra. Pamatau gatvėje kokį žmogų ir galvoje jau dėliojasi apsakymas, o jei dar tas praeivis manęs pasiteirauja, kiek valandų, tai jau beveik lemta jam tapti kokiu nors mano teksto herojumi! Apskritai ilgą laiką rašyti pajėgdavau tik apimta gilios savidestrukcinės būsenos – depresijos, vienatvės, liūdesio, stiprių išgyvenimų… Tuomet šių pojūčių ieškodavau ir kurdavau situacijas, kuriose galiu juos patirti, gailėti savęs, lieti ašaras ir rašyti… Dabar rašymas man yra darbas, į jį žiūriu profesionaliai, o nuo šios profesijos neatsiejama plati emocinių ir dvasinių būsenų gama! Galima sakyti, kad niekas nepasikeitė, tik požiūris!

– Minėjai, kad rašai naują romaną. Apie ką jis bus?

– Romanas jau baigtas. „Raudonieji vaikai“ turėtų pasirodyti 2012 metų pirmoje pusėje ir bus šiek tiek siurrealistinis pasakojimas apie tėvų ir vaikų ryšius, su magiškojo realizmo, mistikos elementais XXI a. dramų fone, nors jį reikėtų skaityti anapus laiko.