Užkietėję dangaus viduriai

PETRAS RAKŠTIKAS

Vėjas nuo karščio nualpo, užduso ir išgaravo įlindęs į baltinius, kurie prieš dvidešimt minučių pasikorė ant virvės, skirtos skalbiniams. Dangus virš tragiško įvykio vietos raukiasi, pilkėja, mėlynuoja, tamsėja, rodos, tuoj apsiverks – viduriai užkietėję lėtai pučiasi, pučiasi, pučiasi prr prrr pr prrr rr… ir nieko, atsileidžia, vėl pučiasi, pučiasi prr, prrrr… ir atsileidžia, įdegusi moteriškė ateina prie virvės, nukabina negyvėlius, pliaukšteli prr, prr baltiniais orą, iškrato vėją, vėjas paliečia jos plačiai atlapotą krūtinę, moteris atsidūsta, och, užsimeta baltinius ant sulenktos rankos ir svajingai mojuodama eina per kiemą. Prie laiptinės durų vėjas pasiveja moterį, aukštai užverčia sijoną, o dangus, jau grėsmingai, drioksteli PRRRrr.

_

Labas rytas rūke

Už namo langų, kuriuose niekas neatsispindi, baigiasi pasaulis. Rūke įkalintas labas rytas amsi reikalaudamas pusryčių. Žvanga ir trinksi Brisiaus karalystės grandinė. Liepų eilė šalia gatvės sparčiai šlep, šlep, šlep pilkėdama ir mažėdama neria į paslaptį, iš kurios dvi geltonos šviesos aturzgia, atūžia, cypia, girgžda, gargaliuoja, dūsauja, kosi labas rytas, labas rytas, labas rytas, aimanuojančios, tolstančios raudonos šviesos skaičiuoja trumpėjančias eismo juostas skiriančias linijas. Škac, taukšt, trrr, trinkt, šlep, šlep, šlep. Labas rytas. Nesimiega? Aha, labas rytas. Ką, khu, kha virš namo iš niekur skrenda į lėtai sirpstantį šviesos pūlinį. Vėjas žiovaudamas brūžina liepų šluotas, valo dangų, gatvę, kiemą ir nuo šylančio namo stogo nušluoja labą rytą pramigusią kregždę. Kregždė neria į debesį, pragręžia jame skylę, pagauna visą naktį Jonines šventusį vabzdį ir civik, labas rytas, atiduoda vaikams.

_

Liepos mėnesio olimpiada

Autoriaus piešinys

Žalios varlės palei kūdrą pagarbiai užleisdamos žvejui vietą pliumpsi į vandenį. Žvejys užmeta meškerę ir karosai puola tampyti susitraukusį slieką. Maknojanti plūdė žvejui patinka. Patinka ir varlinui, kuris stebi spurdančią plunksną, stebi ilgai, įžūliai, nesulaukęs dėmesio plaukia, sugriebia ją. Kvailai pasijutęs išspjauna ir lydimas kvatojančių giminių choro braso stiliumi grakščiai perplaukia kūdrą. Karosai dar aršiau vaikosi slieką, sliekas atsimušinėja uodega ir aštriu kabliuku. Varlės kvar plium, kvar plium grakščiai šokinėja į kūdrą. Uodai ir akliai puola žvejį, tas ginasi ranka ir baido karosus. Karosai traukiasi į pašalius. Kelią jiems pastoja lydeka ir tvojusi uodega per vandenį laimi vieną karosiuką. Žvejys sustingsta. Įtampa auga. Aklys smeigia siurbtuką į smakrą. Žvejys tvoja atgal ir nokautuoja jį. Žvejys kenčia skausmą. Be perstojo cvirpia žiogai, griežlė suka terkšlę, birbia lenktyniaujančios vapsvos, lubinų ložėse gaudžia nektaro prisirijusios bitės. Lenktyniaujančių skruzdžių kolona aplenkia smilkstančios nuorūkos punktą, lenda žvejui į kelnes ir darniai kąsdamos pažymi surastą blauzdą. Gandras virš kūdros sukasi, sukasi, mojuoja sparnais ir iš trisdešimt metrų aukščio švyst baltų išmatų bombą taikliai meta ant plūdės. Karosai ir varlės slepiasi po pasklidusiu baltu. Iš kažkur pasirodęs skalikas garsiai komentuoja apylinkei teroristinį išpuolį. Tuo žvejo pasirodymas šios dienos olimpiadoje nesibaigia. Susitikimas su stipria „Kalnapilio Pilsner“ komanda baigiasi rezultatu 7:0. Laimėjo alus.

_

Katino Niutono nušvitimas

Po obelim, ant saulės pakloto melsvo šešėlio, medituoja oranžinis katinas Niutonas, iš Klaipėdos atvažiavęs vasaroti į kaimą. Lėtai kaime eina miestietiškas laikas. Katinas giliai įkvepia ir iškvepia vėją. Lėtai graužia kirminas obuolį. Katinas susilieja su debesiu ir išpučia uodegą. Obuolys atsiskiria nuo šakos. Katinas plaukia su silkėmis į Klaipėdos žuvų turgų. Obuolys apsisuka ore du kartus. OM, gargia katinas, OM, kirminas klausosi OOM, pro iliuminatoriaus angą stebi artėjančią žemę, ant jos medituojančio katino kūną, mintimis kreipia obuolio kapsulę tarp oranžinių ausų ir bum nusileidęs ilgai, ilgai rieda ant sudriskusio melsvo šešėlio, kol apsisuka galva. Atsigavęs nieko nebeprisimena, ilgai, ilgai šliaužioja, kol sutinka klaipėdietį katiną su gumbu tarp išsprogusių akių, kuriose du kirminai daro iš baimės į kelnes, kelnės džiūsta ant medžio šakos. Po obelimi, prisiminęs protėvių žygdarbius, raito uodegą sužvėrėjęs Niutonas.

_

Vėstanti diena

Vabaliukas sulig skaldyta kruopa ant lango stiklo greitai prabėgo nuo Kazlauskio garažo ligi parduotuvės, aplenkė snaudžiantį automobilį, dviratininkę ir nušokęs į dangų užsidegė. Kol dviratininkė plepėjo su pardavėja, debesis tris kartus praaugo daugiametį purpurinį klevą, ištįso dvigubai ilgiau nei vakarėjantis medžio šešėlis, užkliuvo už eglių viršūnių, paraudo ir supliuško prie horizonto. Gedulingi čiurliai juodais siūlais lopo saulės pradegintus dangaus baltinius. Šakelėmis pasiremdami žirniai greta morkų lysvės, bulvių vagą apžergusi moteris su rankose nenustygstančiu kauptuku, baltas katinas tarpulysvyje su juoda uodega, su šypsena dantyse ir tarp jų nuleidusia uodegą peliuke, dviratininkė su pletkų naujienomis, su pirkiniais ant girgždančio dviračio eina prie dangaus upės, kurioje šalia liepto turškiasi po dienos darbų perkaitusi saulė ir skalauja dantis ešeriai.

_

Atspindys kvepia vandeniu

Vėjas tampo šlapią pilkų debesų apklotą, maišo medžių lapijų puodus. Pavargęs balkone tikrina skalbinių segtukų partitūrą ir susikaupęs derina įtemptas virvių stygas. Lašai iš dangaus papsi į debesį baloje, kurioje savo atspindį uosto šuniukas Narcizas. Atspindys kvepia vandeniu. Pikiruodamas išilgai gatvės darnus kuosų kvintetas trumpomis kar, kar, kar serijomis greitakalbe apšaudo ir vaiko į pašalius isteriškai cypiančias kregždes. Pušyne pasislėpusi varna tyliai klausia: ką? Ką? Įkvepi dūmą, iškvepi dūmą – gyveni. Lango paveiksle violetinė moteris žengdama per debesį baloje išskleidžia kojas, šypteli šiltas apatinio trikotažo potėpis ir šaltas šešėlis slepiasi parduotuvėje.

_

Hipnotizuotoja

Ji labai ilgai sėdosi, sėdosi, sėdosi, kol atsisėdo, keletą mėnesių kėlė, kėlė, kol kairę ranką iškėlė aukštyn, dešinę prie šlaunies nuleido mažiau nei per mėnesį, keletą mėnesių kėlė galvą aukštyn, o kai atsimerkė, tai įsmeigė granitinį žvilgsnį į stulpo lempą ir jau dvi dešimtys metų neužsimerkdama ant jos savo atspindį saugo. Paukščiai ant lempos netupia, nes bijo būti užhipnotizuoti, bijo nukristi ant gatvės, kuria laksto automobiliai, vairuotojų akys laksto nuo gatvės ligi jos, ligi stulpo, į kurį nukreipta granitinė ranka, ligi pėsčiųjų perėjos po stulpu, po kuriuo ne vienas praeivis buvo nutrenktas ir ne dvi, ir ne trys, ne keturios mašinos susitrenkusios stovėjo po stulpu, kurio viršūnėje paukščiai bijo nutūpti, o kai stovėjo ir sulaukė policininkų, tai pasitraukusios iš įvykio vietos taip greitai kaip prieš tai nebelakstė.