Pietūs pas krišnaistus

VIDAS POŠKUS

– Gal nueikime pas krišnaistus ir sukirskime po kokį antrekotą? – pasiūlė Robertas.

– O kas tas antrekotas? – pasidomėjau.

– Kažkas panašaus į kotletą. Pas krišnaistus jų nerasime – jie juk vegetarai.

Pakeliui iki Tarptautinės Krišnos sąmonės draugijos ašramo teko aplenkti paminklą kiaušiniui ir šalimais visą parą veikiančią parduotuvę informatyviu pavadinimu – „Gramutė“.

Saulės ir ramybės nutviekstame skvere virė gyvenimas. Sfinksiškai sėdėjo apgirtę valkatėlės. Jie ramiai žvelgė į besiskeryčiojantį juvelyrą G. (šiandien šis mūvėjo rusvai žalsvomis galifė kelnėmis).

– Kandone tu! Ėdi čia prisisprogęs! – šaukė buvęs desantininkas šalia gerokai atsipalaidavusios širdies damos sėdinčiam barzdočiui (tas čiaumojo burokėlių mišrainę su majonezu).

– Kuo ne Bukowskis? – paklausė Robertas.

Beliko pritariamai linktelti galvą.

Visą Raugyklos gatvę buvo užtvindę muzikos garsai. Pradžioje maniau, kad tai muzika – „bumčikas“, sklindantis iš ašramo kaimynystėje esančio bendrabučio. Bet ne – tai trys jaunuoliai grojo Krišnos sodelyje (o moterys pasaulietės tvarkė rudeniškai išdžiūvusius augalus). Vienas daužė cimbolus, kitas grojo gal net ir gitara, trečias vartė į „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ pirmąjį tomą panašų instrumentą, leidžiantį dumplinius garsus. Ekstazės nutviekstais veidais jie plėšė:

– Harė Krišna!

Buvo dar kelios minutės iki pusės dviejų – oficialaus pietų meto, todėl teko mažumėlę palaukti.

Iš spintelės išsiėmėme drėgnus metalinius indus. „Svarbiausia – susirasti mažiausiai riebaluotus“, – pakonsultavo Robertas.

Tuščioje salytėje susėdome prieš dvi merginas – šviesiaplaukes, apsirengusias juodai (viena buvo pasitamsinusi paakius, kita – su trimis stambiomis medinėmis apyrankėmis: raudona, juoda, sidabrine), gyvai apie kažką diskutuojančias.

Robertas netaktiškai garsiai pabandė užvesti kalbą su manimi apie tai, kad kai kurios moterys be reikalo nusišviesina plaukus: „Atrodo pernelyg seksi ir nenatūraliai.“ O aš baiminausi, kad to neišgirstų tiedvi merginos.

Atėjo prieš tai groję vaikinai, dar keli prijaučiantys Krišnai. Visų akys (nors ir nudelbtos į kampus, žvelgiančios į sienų ribojamas tolumas) nagrinėjo merginas.

Net muzikantų pokalbis apie mantrų giedojimo subtilybes, kažkokį krišnaistų sąskrydį Minske („buvo apie tris tūkstančius krišnaistų“), gausias pietų aukas Niujorko ir Vašingtono ašramuose (vilnietiškų pietų kaina – dvylika litų) regėjosi pabrėžtinai garsus ir išskirtinis – tam, kad jos atkreiptų dėmesį.

Nors gal ir ne. Gal ir klystu. Sėdintieji turkiškomis, dziudoistinėmis pozomis moteris ignoravo nugaromis ir šonais. Vienas, atsukęs joms nugarą, atsisėdo tiesiai prieš mane.

Džiaugiausi, kad pietauti pirmą kartą atėjome nepavėlavę, kad pirmą kartą šioje salėje sėdžiu ne nugara, o veidu į altorių – į Prabupadą (ir visą laiką tarpusavyje kalbančias merginas).

Po pietų indus plovėmės patys (tokia savitarnos tradicija). Robertas išrėžė kalbą apie kenksmingą cheminių indų ploviklių poveikį organizmui:

– Po jų indus reikia perplauti trisdešimt kartų. Ir vis tiek lieka dar vienas molekulių sluoksnis.

Moteris krišnaistė pasiteisino, kad tai viešojo maitinimo specifikos nulemta blogybė.

Kai išėjome, pasakiau Robertui, kad nesu toks išrankus (omenyje turėjau dirbtinai nušviesintus merginų plaukus). Jis pamėtėjo alegoriją apie gerą vyną neskoninguose buteliuose.

Oras buvo šiltas (mano bendrakeleivis ta proga pasamprotavo apie sunkiai nustatomas chronologines bobų vasaros ribas).

Einant atgal juvelyro G. nebebuvo.

– Turbūt išliejo savo emocijas ir pavargo. Pailsėjęs vėl sugrįš…

__

Sinodas

Po Reformatų sinodo rūmus pavedžiojo jų komendantas Vidmantas. Jis pasakė, kad „komendantas“ yra oficialus pareigybės pavadinimas, tačiau pažymėjimo iki šiol negavęs.

Atrakinęs palaikius vartus įleido į kiemą. Čia žėlė kanapės, garšvos, karpažolės ir kitos žolės. Visuose galuose mėtėsi šiukšlės (naudotini ir jau nebetinkami daiktai, kaip antai: vaikiškas triratis, įvairiausi meno kūriniai – pradėti ir drėgmės bei saulės baigiami sunaikinti paveikslai).

Komendantas papasakojo, kad nuo karo laikų čia gyvenęs toks senelis (rusas), kuris geležėles iš pradžių tempdavo į Sinodo rūmus (lyg kokią tarpinę stotelę ar katalikišką Skaistyklą) ir paskui gabendavo supirkėjams. Ilgainiui senuką apėmė kaupimo manija ir jis rinko viską. „Su savanoriais darėme tvarką ir dalį šlamšto išgabenome.“

Komendantas ir maniškis bičiulis Robertas surūkė po cigaretę.

Paskui Vidmantas įniršęs išrovė ir sutrypė keletą medingų kanapių stiebų: „Priaugina čia visko!“ Robertas dar bandė ginti niekuo nekaltus augalus: „Čia juk lietuviškos, tinkamos tik pluoštui.“

Tačiau rūstybės taurė jau buvo išpilta…

Užlipome laiptais link išgriuvusio flygelio. Prieblandoje gyvenantis, už elektrą mažiausiai penkerius metus nemokantis ir tiek pat (o gal daugiau) laiko stabilaus neblaivumo būsenos apimtas girtuoklėlis nuo griežtojo komendanto šalin spruko lyg dvokiančioje virtuvėje užspeistas tarakonas (akiplėšiškas, bet dėl visa ko pasitraukiantis).

Mediniais laiptais užlipome į antrą aukštą. „Toliau eiti nesiūlau“, – erdvėje styrojo supuvusios sijos, kabojo sienų likučiai, mėtėsi čerpės.

Sužinojome, kad sovietmečiu vienoje pusėje buvęs vaikų darželis-lopšelis, kitoje gyvenę žmonės.

Čionykštį Vilnių gerai žinantis Robertas patikslino: „Viena iš jų buvo dainininkė. Ta, kuri stambi ir storu balsu dainuoja „Besame mučo“. Dabar ji ant skrandžio užsidėjo žiedus ir gerokai sulyso.“

„O čia, kaimynystėje, vieno dailininko studija. Jis turbūt padoriausias iš visų girtuoklių. Net padarė vitražų mūsų bažnyčiai.“

Matėsi, kad menininkas bandė rungtis su prakiurusiu stogu – dalį jo gyvenamos patalpos dengė polietileno gabalas nuo lietaus (lyg nėštumo) nukarusiu pilvu.

Užlipome į buvusią koplyčią. Apskritą patalpą kadaise dengė kupolas. Dabar jį nuo kambario skyrė aliejiniais dažais storai uždažytos horizontalios fanerinės perdangos. Didelis baslys įstrižai gulėjo atremtas į sieną. „Grindys klotos dar prie lenkų – kai Vilniaus reformatai su biržėnais bendravo aplinkui – per Latvijos liuteronus.“ Priešingas sienas skaidė nišos (vieną jų dengė supelijęs, šlapimu pradvokęs matracas).

Užsukome į dešinį flygelį. Už durų grojo muzika – meditatyvi, su lietuviško ir indiško folkloro elementais. Komendantas Vidmantas ryžtingai pabandė atidaryti duris. Šios buvo užsklęstos iš vidaus. Tvirta ranka klebeno vos gyvas sąvaras.

„Ten gyvenantis Gintaras turbūt buvo jau gerokai prarūgęs, todėl ir nenorėjo mums rodyti savo rūgštaus veido“, – vėliau man paaiškino neįsileidusį gyventoją neblogai pažinojęs Robertas.

__

Kremacija

– Šiandien išgyvenau keisčiausią dieną savo gyvenime. Ne liūdniausią ar beprotiškiausią, bet keisčiausią. Laidojo draugės mamą. Ketinau trumpam nueiti. Draugė labai prašė, kad pabūčiau ilgiau. Nusprendžiau palaikyti ją moraliai, galų gale pagalvojau, kad gal reikės kuo nors padėti. Draugė buvo su savo mylimuoju (kurį aš nelabai mėgstu, tačiau ji be galo įsimylėjusi jį), be to, dalyvavo kita draugė. Tačiau tik aš viena ją laikiau už rankos sudeginimo metu, tik aš viena buvau visai šalia, tik aš viena jai kalbėjau žodžius, kurių nebepamenu. Viskas vyko krematoriume – po sudeginimo draugė mamą ketino laidoti tik po kelių mėnesių visai kitoje vietoje. Ceremonija truko valandą, grojant muzikai ir iškilmingai šnekant krematoriumo darbuotojai. Po viso to norėjau eiti namo, nes laukė vyras su dukra, tačiau draugė vėl paprašė, kad pabūčiau ilgiau. Kai kuriuos dalyvius pakvietė gedulingos vakarienės. Ši vyko mirusios mamos namuose (visai netoli nuo ten, kur pati gyvenu). Draugei buvo sunku būti mamos kambaryje… Padėjau susitvarkyti ir padengti stalą. Viskas regėjosi kaip sapnas. Tiksliau – kaip kažkas už normalaus laiko ir erdvės ribų. Turbūt taip dažnai nutinka laidotuvėse. Nepažinojau draugės mamos, tačiau man taip pat buvo be galo liūdna. Ceremonijoje dalyvavo draugės tėčio bičiulis – žymus operos dainininkas. Jis pagiedojo. Ir padainavo keletą populiarių dainų, o mes pritarėme. Visi daug išgėrėme. Visiems buvo sunku. Ir draugės tėtis, ir jo draugas dainininkas, ir visi kiti nemažai išgėrė. Visi man kalbėjo, ką jaučia šiandien. Visi man prisipažino, kad jiems taip pat sunku. Visi nusprendė, kad esu labai graži, ir visi kartu bei atskirai man rodė dėmesį. Buvau kaip auklė. Stengiausi išklausyti kiekvieną ir kiekvieną sustiprinti. Po viso to išėjau namo. Buvo devinta valanda vakaro (nors šeimai žadėjau grįžti apie antrą, nes laidotuvių ceremonija prasidėjo dvyliktą). Vyras buvo piktas. Dukra nemiegojo visą dieną ir jis visiškai su ja nesusitvarkė. Jis pavargo ir buvo piktas. Nekalbėjo su manimi, paskui nuėjo miegoti. O aš negaliu užmigti. Po šios keistos dienos, kurią buvau numačiusi visai kitaip praleisti. Jaučiausi nuoga ir kupina įspūdžių. Jaučiausi, lyg būčiau sau užsikrovusi dalį skausmo ir gėlos. Baisiausia, kad, norėdama draugei padėti, buvau su ja visą dieną. Dabar pasijutau viena ir vieniša. Dar tie vyrai… Nustebino ir dainininkas, ir draugės mylimasis. Jie žvelgė į mane kaip į didžiausią gražuolę ir sakė komplimentus vieną po kito. Per ceremoniją dainininkas pasakė kalbą. Jis kalbėjo, kad pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas turi būti artimo meilė ir po viso to aš supratau, kad jis tiki Dievą ir stengiasi įkūnyti krikščioniškąją dvasią. Jis buvo labai geras ir gražus. Nekalbėjau su juo labai daug. Tiesiog padėkojo virtuvėje, kai užplikiau jiems visiems arbatos. Sėdėjo keturiese atskirai – virtuvėje, kai ruošiausi eiti namo. Dainininkui padaviau ranką ir pasakiau: „Atia“, tačiau jis mane apsikabino ir pasakė: „Tegul Dievas laimina tave“, ir palinkėjo sėkmės ir laimės. Jo akys man pasirodė geros, o jis pats – labai šviesus žmogus… Draugės mylimasis atsiskleidė visai kitaip. Jį mačiau tik antrą kartą. Žinojau, kad jis turi pasisekimą tarp moterų ir kad jų jis turėjo be galo daug. Tačiau nė su viena nebuvo sudarę rimtos poros. O dabar jis vėl grįžo pas mano draugę. Jis toks jaunas ir gražus (ryškios rudos akys, garbanoti plaukai). Kiekviena (tik ne aš) galėtų jį įsimylėti. Draugė klausė mano nuomonės apie jį. Nesakiau nieko blogo. Žinau, kad tokie yra labai pavojingi, nes per daug gražūs. Ir net į mane jis žvelgė taip, lyg įsivaizduotų mus tris vienoje lovoje. Žinau, kad kalbu blogus dalykus, tačiau nerimauju dėl savo draugės ir linkiu jai visa ko geriausio. Juo labiau kad iki tol ji gana ilgai gyveno viena. Aš pati esu ne geresnė. Jaučiuosi truputėlį kvailai ir keistai. Diena buvo labai neįprasta…

__

Vienišas vėsų vasaros vakarą

Prie ežero rymojo vienišas keleivis. Prieš lietų jis skaitė knygą. Joje rado sakinį: „Sėdžiu aš prie upelio.“

– Kokie idiotiški žodžiai, – suprato.

Tada užsinorėjo nueiti prie ežero. Netoli iš tiesų buvo ežeras, pilnas salų, pusiasalių, įlankų. Prie ežero prieiti kebloka, čia daugybė pelkių. Uodų gausybė, puolė kaip galėjo. Švietė vasaros vakaro saulė. Maurojo karvės.

– Masiškai kosti karvės, – konstatavo keleivis.

Išgyvenusios ilgą karvišką amžių raguotosios buvo baikščios ir nesileido glostomos. Tik viena telyčia išsitraukė rugiagėlėmis ir lubinais išsiuvinėtą batisto nosinę ir ja pamojavo. Baubė atsisveikindama, kai viskuo nusivylęs vienišas keleivis pasuko į namus. („Niūrią savo buveinę“, – galvojo jis.) Palšas jautukas stovėjo ant uodegos, ant dešinės priekinės kanopos laikė dvylika juodų skruzdėlių, drėgnos žemės saują.

Einantį į namus užklupo lietus.

Audros ir lietaus debesys greitai nudundėjo tolyn. Siaubingai nemalonios šlapios žolės, ištižusi velėna, nuo medžių kapsintys lašai. Visus sąnarius gelianti drėgmė.

– Visi prieš mane, – mąstė sulytasis, – esu vienišas kaip pirštas.

– O nereikėjo skaityti tos knygpalaikės ir nebūtų į galvą atėjusios kvailos mintys, – pasigirdo balsas iš dangaus.

Keleivis pagalvojo, kad tai jautuko žodžiai, bet kalbėjo ne galvijas.

Tai buvo žaibai. Iš giedro dangaus.

Visada taip – kai sėdi vienišas ir nuliūdęs gamtoje, į ausis skverbiasi visokiausi išorės elementai. Kenksmingi ir nepavojingi, žavūs ir drąsūs, ryškūs ir liūdni.

__

Ikonografija

Atėjau truputėlį pavėlavęs. Manieji bendrai – dailės kritikas ir jo draugė – jau buvo čia, menininkės studijoje, ir apžiūrinėjo paveikslus.

– Kavos? Arbatos? – paklausė menininkė.

– Ne, ačiū, – mandagiai atsisakiau. Buvau ką tik išgėręs ir kavos, ir arbatos.

– Jūs kuriate naująją ikonografiją, – pasakė dailės kritikas.

– Tikrai? Jums taip atrodo? – matėsi, kad menininkė pasijuto labai pamaloninta. – Aš iš tikrųjų kuriu ikonografiją, nes tas lesbiečių figūras pateikiu naudodama krikščioniškųjų ikonų motyvus.

Pažvelgiau į drobes, ant kurių baltų, gruntuotų paviršių buvo nupieštos apsikabinusios, besibučiuojančios, besiglamonėjančios moterų poros. Kai kur ant paviršiaus buvo priklijuota raudonų stiklinių akmenėlių.

– Naudojuosi internete randama medžiaga, – paaiškino menininkė, kai dailės kritikas pažiūrėjo į nupieštas merginas, o paskui metė žvilgsnį į jų autorę – į kojas nėriniuotomis pėdkelnėmis apsitempusią moteriškosios lyties atstovę.

– Kalbėkite ką norite, tačiau gėjai atrodo geriau, – napoleoniškai į priekį atstatydamas koją, pilvą ir krūtinę tarė dailės kritikas.

– Ne, ne, moterys yra gražesnės, – paprieštaravo studijos šeimininkė.

Visos sienos buvo apkabinėtos į polietileną tvarkingai supakuotais paveikslais.