Pasivaikščiojimo palaima

JAMES HILLMAN

Spalio 27 d., eidamas 85 metus, mirė charizmatinis amerikiečių psichologas Jamesas Hillmanas. Pirmasis Jungo instituto Ciuriche studijų vadovas (1959–1969), analitinės arba gelmių psichologijos tradicijos tęsėjas anapus ir šiapus Atlanto, archetipinės psichologijos srovės pradininkas, parašęs per dvidešimt knygų, jau pirmąja – „Savižudybė ir siela“ (1964) – į psichologinį diskursą grąžinęs „sielos“ terminą. 1980-aisiais Dalaso humanitarinių mokslų ir kultūros institute Hillmanas inicijavo programą „Psichologinis urbanizmas“, pagrįstą anima mundi – pasaulio sielos – samprata.


[...]

Pakalbėkime apie vaikščiojimą ne kaip apie sveikatos stiprinimo būdą ar sportą, sekmadieninį pasivaikščiojimą atitinkamai pasirengus ir pasirinkus tikslą, priemonę numesti svorio ar dėl kitų savęs patenkinimo, savaime suprantamų priežasčių, o apie vaikščiojimą, susijusį su miestu. Esminis Dalaso, kaip ir bet kurio kito naujo, plačiai išsidriekusio miesto, bruožas yra tas, kad jo gyventojai nevaikščioja.

Nuo seniausių laikų, antikos ir Renesanso, iki pat dvidešimto amžiaus pradžios pagrindinės žmogaus kūno padėtys – gulėjimas, sėdėjimas, stovėjimas, bėgimas – išliko tos pačios. Kūno judesiai, tokie kaip lenkimasis, siekimas, laikymas, pasvirimas ar šokis, nedaug pakito per amžius. Šiandien jau galime daugiau sėdėti ir mažiau stovėti arba daugiau sėdėti negu tupėti. Tačiau vaikščiojimo atžvilgiu žmogaus judėjimo įpročiai pasikeitė iš esmės. Mes ne tik vaikščiojame mažiau už protėvius, bet ir beveik neturime poreikio vaikščioti. Vaikščiojimas tapo atgyvena. Persikėlimas yra mechanizuotas, pradedant nuotolinio valdymo prietaisais, baigiant, aišku, automobiliais.

Automobiliai nėra tiktai persikėlimo priemonė. Olandų psichologas Berndas Jageris stebėjo veido išraiškos skirtumus, lygindamas nuo automobilių priklausomus naujesnius vakarinius bei pietinius JAV miestus ir rytinius bei šiaurinius miestus, kuriuose iki šiol grumdomasi gatvėse, metro, autobusuose ir šaligatviuose. Jageris daro išvadą, kad vakarinėje šalies dalyje žmonių veidai vienodesni, blankesni dėl išaugusio automobilių naudojimo ir dėl to, kad niekam nebereikia „paruošti veidą susitikimui su kitais veidais“, kaip sako T. S. Eliotas.

Kai žmonės, veikiami plaukų džiovintuvų ir kosmetikos, tampa beveidžiai, išraiškingesnius pavadinimus ir fasadus perima automobiliai – jie tiek suasmeninami, kad net maži vaikai gali iš karto atpažinti markę ir modelį. Tačiau vairuotojo veidas už automobilio lango paprastai lieka bejausmis, ledinis. Užsidariusių, užsirakinusių duris, apsikabinusių magnetofonus, spoksančių prieš save, pasyviai fiksuojančių objektų judesius ten ar subjektyvias emocijas, rūpesčius ir troškimus čia veidas yra ne tarpasmeninis, o izoliuotas – jo išraiška neturi reikšmės.

Miesto kvartalo, mugės, turgaus ar alėjos veidas vylingas, gyvas, jaukus, toks išraiškingas kaip gestai ir kalba tų, kurie nuo ryto iki vakaro bendrauja su kitais žmonėmis. Graikų kalbos žodis polis pradžioje reiškė „spūstį“, „minią“, siejosi su poly (daug), panašiai lotyniškasis pleo (kupinas, pilnas) ir plebs (minia, sambūris, paprasti plebėjai).

Taigi, minioje priešais nesusitikdami veidų, netenkame ir savo pačių veido; taip pat netenkame ir savo miesto, koks jis buvo įsivaizduotas pradžioje: kaip begalės veidų iš visų gyvenimo „kelių kelelių“ sankaupa.

Dizainerių projektuose ir reklaminiuose skyduose retai išvysi minią. Vietoj jos – tik po medžiais vaikštinėjančios poros, po vieną iš dengtų automobilių išnyrantys asmenys. Tai lyg polifobija, daugelio baimė, baimė susitikti kitus ir būti kitų sutiktam. Esu įsitikinęs, kad smurto baimė miesto gatvėse psichologiškai koreliuoja su savęs kaip depersonalizuoto, beveidžio objekto – perinčios anties ar aukos – įkurdinimu tuščioje, abstrakčioje gatvėje, tarsi tebūtum mažutė figūrėlė projektuotojo plane.

Savo psichologinėje praktikoje pastebėjau, kad vaikščiojimas yra veikla, į kurią žmonės natūraliai linksta ūmios psichologinės sumaišties laikotarpiais. Pasivaikščiojimas gali būti meditacinė terapija – ne idiliška kelionė pėsčiomis palei vandenyną, o mieste anksti ryte arba vėlai vakare. Vaikščiojimas ramina. Kaliniai suka ratus kieme, sunerimusieji trempia grindis – laukdami kūdikio gimimo ar naujienų iš teismo salės. Heideggeris filosofavimui rekomendavo kelią per mišką; Aristotelio mokykla buvo vadinama „peripatetine“ – mąstyti ir kalbėtis vaikštinėjant aukštyn ir žemyn; vienuoliai suka ratus uždaruose soduose. Nietzsche tvirtino mąstąs tiktai vaikščiodamas, vien bėgančios – laufenden, o ne sėdinčios mintys yra reikšmingos.

Pasivaikščioti einama, kad besikartojančios mintys, prislėgta nuotaika, susijaudinimas susilietų į organišką ritmą, kairę–dešinę, kairę–dešinę, subalansuotu tempu. Eisena. Mastas. Žingsniai. Dėl sielą raminančios ėjimo kalbos besiblaškantis protas tampa kryptingas. Vaikščiodami esame pasaulyje, atrandame save tam tikroje erdvėje, vaikščiojimu paversdami ją vieta, būstu ar teritorija, vardą turinčia vietine buveine. O ką daryti minčiai, jei pajudėti negalime? Tuomet ji pajudės arba liks įstrigusi tiktai veikiama medikamentų: stimuliuojančių ir slopinančių, raminančių ir uždegančių? Koks tai miestas, jei nesiūlo vaikščioti, jei nesiūlo būsto minčiai? Paprasčiau tariant: mes galime išvesti, tikrąja šio žodžio prasme išvesti save iš proto, jei nekreipsime dėmesio į pamatinį žmogaus poreikį eiti.

Galimas daiktas, vaikščiojant vyksta archetipinis gydymas, kažkas giliai veikiančio mūsų mitinę pasąmonę. Kai esame labiausiai susijaudinę, kaip apimti košmarų, dažnai negalime pajudinti kojų. Esama gilaus ryšio tarp išgąsčio ir kojos judesio – pavyzdžiui, vokiečių kalboje žodis „išgąstis“ reiškia pašokimą ar šuolį. Ar nėra taip, kad kuo mažiau judiname kojas, tuo labiau esame užvaldomi nerimo; kad nejudėdami pasąmonėje jau išgyvename košmarą?

Senovės Egipte, hieroglifuose vaizduojant ba, sielą, vienas pagrindinių elementų buvo blauzdos ir pėdos, apatinės galūnės ištįsusios, tarsi žengtų į priekį. Siela vaikščiojo. Kas atsitinka su siela, kai žmogus nustoja vaikščioti?

Ėjimas suartina su gyvūniška prigimtimi. Esu toks, kaip judu: katiniškai lankstus ir tylus, jautiškas, sustingęs kaip gandras, krypuojantis kaip žąsis, išdidus kaip jaunas patinas. Mūsų eisenoje, pagal kurią esame atpažįstami, atsiskleidžia gyvūniškumas. Kai šis gyvūnas mūsų prigimtyje apleidžiamas, jis kompensuoja save išoriniais mūsų pavidalais: automobiliais (pumos, kiškiai, ereliai, vabalai), sportinėmis komandomis (tigrai, paukščiai, liūtai), plaukų stiliais, juvelyrika, drabužių etiketėmis (šiuo metu ant marškinėlių piešiama lapė arba aligatorius). Šios statiškos emblemos sukurtos asmenims, sėdintiems automobiliuose, prie pietų ar konferencijų stalo, kai tesimato pusė kūno. Stebime kalbančias galvas ar greitus judesius televizoriaus ekrane. Vaikščiojimas su televizija nedera: matome smurto scenas, azartišką šokinėjimą aukštyn žemyn, bėgimą vieno prie kito ar vieno nuo kito, sportą, šokius, pratimus, tačiau kur pasivaikščioti gatvėn išėję žmonės? Gulinčiuosius ar sėdinčiuosius prie televizoriaus jo atsakomoji magija paverčia kalbančiomis galvomis, marionetėmis, spoksančiomis į marionetes.

Prieš porą šimtmečių Europoje vaikščioti buvo gera, ypač soduose ir apie juos. Sodų menas tuomet pasiekė apogėjų. Galėtume kai ko pasimokyti iš tų sodininkų. Tai buvo puikūs miestų projektuotojai: pakeltos ar išlygintos ištisos panoramos, pakoreguotos upelių kryptys, įrengti labirintai. Projektuotojai tuomet vadovavosi estetiniais sumetimais, mūsų laikais – ekonominiais. Jų palikimas tapo nacionaliniu bendruomenės turtu; o ką, be asmeninio turto, kitiems individams paliks mūsų planuotojai? Miestų planuotojų sąmonėje ir sąžinėje visada turi būti vietos nuosavybės arba žemės panaudojimo istorijai. Sodų mene esminis dalykas buvo tai, kad būtų patenkinta akis ir koja: akis – žiūrėti, koja – eiti; akis – apimti visumą ir ją pažinti, koja – būti joje ir ją patirti. Šioje „atsiejimo estetikoje“, kaip ją vadina Robertas Dupree, svarbu, kad akis ir koja neitų tuo pačiu keliu. Poetas Williamas Shenstone’as rašo: kai pastatas ar kitas objektas jau yra pamatytas, koja daugiau niekada neturėtų eiti tuo pačiu keliu, kur praėjo akis: „Pametęs objektą [iš akių], artėk aplink.“ O blogiausias projektas, pasak Shenstone’o, yra „tiesūs prospektai, kur kojai tenka keliauti ten, kur akis jau buvo… be perstojo judant matyti tą patį lydintį vaizdą keičiantis vietai žmogui, turinčiam skonį, turėtų būti tikra kankynė“.

Mūsų kraštovaizdžiai – prekybos centrai, gatvės, pastatų kompleksai – atrodo pastatyti tik dėl akių. Vaikščiojimas mūsų suplanuotose erdvėse yra tiktai lėtas, neveiksmingas būdas priartėti prie to, ką pamatė akis. Koja yra akies vergė, todėl vaikščiojimas vargina, nes tėra atstumo įveikimo klausimas. Kai išlaikoma įtampa tarp kojos ir akies, mūsų prieiga tampa labiau aplinkinė, netiesioginė. Koja veda akį, akis instruktuoja koją, pakaitom. Vaikščiojimas atitinka sielos judėjimą, nes, kaip sakė didis filosofas Plotinas, sielos judėjimas yra netiesinis.

Aštuonioliktas amžius šiuo sielos poreikiu rūpinosi labai apdairiai. Pasivaikščiojimų vietose buvo įrengiami vadinamieji ha ha [grioviai su žema tvorele arba sienele – V. K.]. Staiga susidūrus su šiomis nugrimzdusiomis tvorelėmis, gyvatvorėmis ir įrėmintais grioviais, pradžioje skirtais neprileisti prie dvaro besiganančių gyvulių, ha ha kliudydavo eiti pirmyn, versdami pakreipti koją, o galvą dirbti.

Kaip keistai tai atrodo mums šiandien: įsivaizduokite, eidamas nuo pastatyto automobilio link savojo regimo tikslo, esate sustabdomas atviro griovio ar anksčiau nepastebėto kliūčių ruožo. Vietoj „ha ha“ būtų įniršis – viešas skundas, teismo ieškinys. Šiandieninis ėjimas yra daugiausia ėjimas akimis. Mes nenorime nei labirintų, nei netikėtumų. Mes paaukojome koją dėl akies. Senesnieji miestai dažnai užaugdavo pagal kojų pėdsakus: takus, posūkius ir aptvarus, kryžkeles. Šie miestai labiau pasitikėjo įgimtais eisenos pavyzdžiais negu planiniais akies projektais.

Automobilis tėra aukštesnė akies-sąmonės vystymosi pakopa. Nepaisant senojo automobilio pavadinimo „lokomobilis“, judėjimas juo yra vizualinė patirtis. Taigi, kelionė plentu pėsčiomis sugedus automobiliui yra siaubinga, nuasmeninanti patirtis. Šen ir ten šerpetos, piktžolės, duobės, šiukšlės ir riaumojantys leviatanai už nugaros. Nauji miestai turi šaligatvio problemų, nes yra ignoruojama pėda. Gatvės kaipmat tampa kriminaliniais rajonais: nuleisti užuolaidas, užsirakinti duris, neužtrukti. Nevaikščiojančiame pasaulyje gatvės nusikaltimai prasideda psichologiškai; jie prasideda projektuotojo braižybos lentoje – miestus jis regi kaip aukštybinių pastatų rinkinį ir patogius prekybos centrus, o gatves – tiktai kaip veiksmingus prieigos būdus.

Plėtros planuotojai radikaliai paveikė mūsų miestų suvokimą, privertė užmiršti, kad miestai iškyla iš apačios, atsiranda iš gatvių. Miestai yra gatvės, prekybos ir mainų alėjos, žemasis fizinės spūsties pasaulis, suėjimas į keistumo, nuostabos ir susitikimų kupinus šaligatvius – žmogiškasis gyvenimas ne virš šio samplūdžio, o kaip tik čia. Miestų gyvybingumą lemia vaikščiojimas pėsčiomis.

Užbaigti norėčiau šiuolaikine pasaka ir rekomendacija. Nortono Justerio knygoje „Stebuklingoji būdelė“ berniukas, vardu Milas, atsiduria mieste, kuriame visi skuba, visų akys įsmeigtos į žemę, visi tiksliai žino, kur eina. Tačiau nematyti nei namų, nei gatvių. Jie visi dingę. Milui pasakoma kodėl: „Prieš daugelį metų šioje vietoje buvo puikus miestas, pilnas gražių namų ir patrauklių reginių… Gatvėse buvo daug nuostabių dalykų, tad žmonės turėdavo dažnai stoviniuoti ir žiūrėti į juos.“ – „Argi jiems daugiau nebuvo kur eiti?“ – klausia Milas. „Buvo, – išgirsta, – tačiau, kaip žinai, pagrindinė ėjimo iš vienos vietos į kitą priežastis yra noras pamatyti, kas yra tarp jų…“

Tuomet vieną dieną kažkas atrado, kad iš vienos vietos į kitą nueisi greičiau, jeigu nesižvalgysi ir eisi trumpiausiu keliu. Gyventojai pradėjo skubėti, pasakotojo žodžiais, „akis įbedę į batus“. O kadangi „nė vienas nekreipė dėmesio, kaip viskas atrodo… visi dalykai darėsi vis bjauresni ir purvinesni, o jiems tapus bjauresniems ir purvinesniems žmonės judėjo vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai atsitiko keistas dalykas“. Miestas pradėjo nykti. „Diena iš dienos pastatai tapo vis menkesni ir menkesni, pamažu dingo ir gatvės.“ Jie ten toliau sau įprastai gyveno namuose ir pastatuose, ir „gatvėse, kurios išnyko, nes niekas nieko nematė“. [...]

Ką galime padaryti? Ar gali psichologas kvestionuoti prekybos centrų projektus be ėjimo pėsčiomis-vaizduotės, kelti klausimus dėl požeminių tunelių pėstiesiems ar įstiklintų pėsčiųjų takų, rekomenduoti įdomius šaligatvius? Ar gali pasiūlyti dalykų, kurie pastebimi akiai ir dar kviečia žvalgybon koją – visokių painumų, jaukių kampelių, dirbtinių upelių, nuožulnių galerijų, perspektyvos permainų? Taip, aš manau, kad psichologas turėtų tarti savo ha ha progreso kelyje, siekti, kad kiekvienas projektas būtų apmąstomas ne vien patekimo ten, bet ir buvimo ten požiūriu.

Nemušu antikvarinio romantikos būgno: klaidžiojimo po gatvės žibintais ir jovarų lajomis, išilgai švariai nuvalytų šaligatvių link ledainės, kur visada yra tuščias stalas… Atvirkščiai, primygtinai siūlau miestą, kokį jį būti įpareigoja pats apibrėžimas – žmonių pilnomis gatvėmis, miestą kaip sielos vietą, nes čia mūsų sielos įgyja kojas, mūsų galvos – veidus, o mūsų kūnai – savo gyvūnišką stilių. Vis planuojame mūsų miesto ateitį, tačiau padėkime jam atsistoti ant kojų. Gyvename juk ne tik kambariuose šiapus durų, kėdėse prie stalų, darbuose už prekystalių. Mes taip pat gyvename Žemėje laisvomis kojomis, kurios išlaisvina mintį.

Šventyklose kadaise buvome palaiminami „įžengdami ir žengdami į priekį“. Palaiminimas atsižvelgė į žmogų kaip judančią būtybę, sielą su kojomis, kūnišką būtybę vaikščioti pritaikytame fiziniame pasaulyje, kaip rojuje vaikščiojo Adomas ir Ieva. Šis sodas yra pirmapradė vaizduotės svaja, nesąmoningai atsinaujinanti visose utopinėse vizijose. O kad sodas buvo sukurtas, mums primena vaikščiojantis Dievas. Jo vaizdas byloja mums, kad rojuje vaikščiojama ir kad vaikščiojimas yra rojus.

Iš: James Hillman, William H. Whyte, Arthur Erickson. The City as Dwelling: Walking, Sitting, Shaping. Irving: The Center for Civic Leadership, The University of Dallas, 1980

Vertė Vytautas Kinčinaitis

Komentarai / 3

  1. Phantomkinas.

    Puikus straipsnis! Pasivaikščiojimas yra jėga. Paskaitykit Niliūno dienoraščius: tarpukariu ir pokariu (Europoje) tai buvo neatskiriama gyvenimo dalis kaip kėlimasis ryte iš lovos. Geri laikai buvo :) Tik gal ne visai sutinku, kad platūs bulvarai ir panoramos išderina akies ir kojos sąjungą.

  2. uogiene.

    Akivaizdu, kad kalba amerikietis, kur nuo seno statomi dangoraižiai ir siekiamas vis didesnis vartojimas. “Pasivaikščiokime” po Europą – Skandinavijos šalys yra pritaikiusios kelius plėtojant turizmą dviračiais, žmonės su šeimomis ir draugais keliauja savaitgaliais bei savaitėmis savo malonumui vaizdais pasigrožėti, vis daugėja piligrimų, o kas dėl gatvių patogumo funkcijos – Vilniaus senamiestis statėsi iš patogumo, namai buvo statomi ir jungiami kaip žmonėms buvo patogiau, šitaip susidarė unikalus, tikrai išskirtinis nesuplanuotas, nesuprojektuotas miestas; jis gyvas buvo visada, nesvarbu kaip žmonės trumpina kelią eidami iki tikslo; manyčiau šitai ir dabar tik dar labiau pagyvina vaizduotę, mąstymą bei pajungia galvą. Nenoriu nieko įžeisti, bet man straipsnis pasirodė nuobodus, nors iškelta mintis gera, bet nemanau, kad bent jau Lietuvoje šitai vyrauja. Vienas dalykas labai juokingai išryškėja, visi psichologai labai mėgsta vartoti žodžius, kurie turėtų parodyti erudiciją ir apsiskaitymą, bet kažkaip tai taip dirbtina ir velniai žinia kam reikalinga (ypač prajuokino sakinys su leviatanu: “Šen ir ten šerpetos, piktžolės, duobės, šiukšlės ir riaumojantys leviatanai už nugaros.”)

  3. kardas.

    ponia uogiene, o kuo pvz. ne Amerika disneilendu paversta J.Basanavičiaus g. Palangoje?… Gal kažkokiais roamntiškais laikais ir buvo tų jaukių gatvelių… Bet šių dienų tendecijos labai jau amerikietiškos: PC-aikštelės-privažiavimai ir tuštėjančios gatvės, o svarbiausia – daugiaaukščių namų kvartalai…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.