Kas atimta iš tamsybių kunigaikščio
Iz 40, 1–5. 9–11
Martynas Liuteris, komentuodamas šias eilutes, žavėjosi begaline pranašo linksmybe, jam rodėsi, kad autorius tiesiog sukasi šokio sūkuryje tarp dieviškųjų pažadų. Ir Händelio „Mesijo“ libretas visų pirma traukia iš Izaijo knygos tai, kas stipriausia, 40-ojo skyriaus pradžią: Comfort ye, comfort ye, my people. Nežinia, kodėl mūsų vertėjams, tiek ankstesniems, tiek vėlesniems, prireikė suardyti jau pirmosios eilutės žodžių tvarką, griebtis priešdėlių ar sinonimų, tarsi jiems būtų vieni niekai pagerinti Izaijo stilistiką. Hebrajiškas šio skyriaus tekstas prasideda lyg muzika: nahamu, nahamu. Net lotyniškoje Vulgatoje išsaugotas tas pats žodžių ritmas: consolamini, consolamini; jis, beje, lemtingai išnyra adventinėje antifonoje „Rorate caeli“, kuri kaip ir Händelio oratorija yra įsimylėjusi Izaijo posmus.
Dėl vertimo – turim, ką turim. Galima tik guostis, kad ir tobuliausias vertėjas neperduos viso to, kas sudėta šioje perikopėje. Bevardis tremties pranašas, vadinamas Antruoju arba Deutero Izaiju, dovanojo neprilygstamą vilties ir paguodos himną Babilono nelaisvės sukaustytai savo tautai ir visoms būsimosioms tikinčiųjų kartoms. Kiekvienas žodis čia turi savo ypatingą vietą ir prasmę, autoriaus pasitelkiami subtilūs rimai ir aliteracijos, o skaitytojams gerai pažįstamos biblinės metaforos jungiamos taip, kad sukurtų netikėčiausias, beveik neįmanomas teologines perspektyvas. Negana to, tekstas byloja keliais balsais (iš čia – mintis apie vadinamąją Jahvės tarybą, su kuria bendrauja Senojo Testamento pranašai), vyksta tarsi dialogas, nors nežinai, kas su kuo kalbasi, kam skiriamas tas ar kitas imperatyvas, kur prasideda ir baigiasi atskiri vaidmenys. Net pats šių eilučių adresatas nėra iki galo aiškus ir apibrėžtas, nes greta nuorodų į tremtinių katastrofą pasigirsta užuomina apie Judo miestus ir jiems skirtą žinią.
Kodėl tiek miglos Dievo įkvėptoje knygoje? Akivaizdu, kad pranašo skelbiama paguoda ir viltis neatsiranda kaip sklandus ir nuoseklus jo religinių pažiūrų produktas. Jei kam atrodo, kad Izaijas tebuvo pigus religinis optimistas, lengva ranka į visas puses žarstęs šviesaus rytojaus pažadus, tepasiskaito eilutes, kurių nėra liturginiame skaitinyje. Įsakmiai kviečiamas pranašauti, jis atšauna pesimizmo kupinais žodžiais apie žmogaus menkystę ir laikinumą. Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės. Prisiminęs Izraelio tremties peripetijas ir kitų ano laikotarpio pranašų raštijos turinį, imi suprasti, kad kiekvienas šviesus pažadas Izaijo tekste sutinka žiaurų vidinį pasipriešinimą, jis tiesiog griaunamas ne tik žmogiškųjų abejonių, bet ir to, kas jau buvo visuotinai priimta kaip Dievo žodis ir jo valia.
Būtų gana vien dviejų pirmųjų šio skyriaus eilučių, kad pajustum, kur glūdi Izaijo jėga ir patikimumas. Dar daugiau – čia galime perskaityti visą gerąją naujieną, kurią plėtoja dieviškasis Apreiškimas. Anas dvigubas guoskite, guoskite paskui save traukia du terminus, kurie suteikia paguodos pažadui ne popierinės vertės. Žodžiai manąją tautą ir jūsų Dievas yra tikslūs Sandoros dėmenys, iki kaulų smegenų pažįstami kiekvienam izraelitui ir skelbiantys, kad Dievas yra tapęs savuoju, rodančiu ištikimybę ir palankumą. Tačiau tai turėtų būti neįmanoma Izaijo amžininkams, nes Izraelis sulaužė Sandoros priesakus ir dėl to patyrė žlugimą. Šis nuosprendis užantspauduotas ankstesnėje pranašų literatūroje. Izaijas nepaiso nieko ir vos pravėręs lūpas išgieda ar išlemena, kad Sandora tęsiasi ir kad Jahvė tebėra savo tautos Dievas. Dar labiau glumina jo pateikta Babilono tremties interpretacija. Tarnybos lažas pasibaigė, – taip kalbama apie įvykius, turinčius reikšti Dievo bausmę už nuodėmes. Tiesa, jokio lažo originalo tekste nėra, o hebrajiškas žodis saba taikytas paprasčiausiai karinei ar kunigiškajai tarnybai, taip pat samdinio darbui. Nė viena šių sričių net iš tolo neatitinka standartinio pranašų požiūrio į tai, kaip reikia deramai priimti tremties rykštę. Izaijas eina dar toliau ir pasitelkia specifinį kulto žodyną, kad atsirastų užuomina, jog Babilonas skirtas Izraeliui kaip apsivalymo vieta, apimanti Dievo atleidimą ir sutaikinimą.
Net jeigu nesileistume į teksto subtilybes, bendras šios ištraukos tonas iškart padvelkia gilia simpatija Izraelio žmonėms ir jiems palankiu situacijos vertinimu. Įspūdis toks, kad Dievas ne tik užjaučia savo tautą, bet ir kenčia kartu su ja, panašiai kaip Raudų knygos puslapiuose. Jis dabar tarsi ima matyti savo tautos išgyvenimus jos pačios žvilgsniu, ne iš savo didybės ir visagalybės aukštumų. Ir tai yra tas pats Dievas, kurio valia tremtis teko Izraeliui kaip bausmė už nuodėmes. Galėtum pagalvoti, kad Izaijo giesmės Dievas persistengė bausdamas Izraelį ir dabar, tarsi atsiprašydamas, pakiša jam paguodos saldainiuką. Taip nesyk nutinka gyvenime. Tačiau pranašas neleidžia pamiršti, kad Izraelio nuodėmės buvo tikros ir bausmė pelnyta, adekvati. Kuriamas kontrastas tarp kaltės, nuodėmės ir anų dviejų Sandoros dėmenų, iš jo randasi neatšaukiamos, nesunaikinamos Dievo meilės nuojauta. Jo alga žmonių giminei – į priekį, visada į priekį; tai tik malonės sritis, o ne nuopelnų ar atsiprašymo už patirtus vargus klausimas. Reikšminga, kad Izaijas, ir vėl nesilaikydamas bendros pranašų linijos, neištaria nė žodžio apie atgailos kelią, kuriuo sugrįžtama pas jį. Tyruose ir dykumose tiesiamas kelias jo šlovei apreikšti bus jo paties ir jo paslaptingos tarybos darbas.
Kaip visuomet užvertus Šventąją knygą lieka pagrindinis klausimas: ką mums toliau daryti, panagrinėjus vieną ar kitą perikopę? Koks galėtų būti Izaijo vilties ir paguodos posmų pritaikymas mūsų pačių tikrovėje? Pagaliau, kad ir būdama geniali ir galinga, ar gali pranašo žinia mus veikti taip pat, kaip spėjame veikus pirmuosius jos klausytojus ir skaitytojus? Mes negyvename tremtyje, dažnas mūsų nenori nė minties apie jokias savo kaltes ar nuodėmes, o užgriūvančias nelaimes ir nemalonumus priskiriame likimui ar vyriausybei, kartais – Bažnyčiai. Paguodos taip pat ieškome ir ją atrandame dažniausiai ne Biblijos tekstuose.
Paulis Tillichas, Izaijo knygos 40-ajam skyriui paskyręs įkvėptą pamokslą, kalba apie dvi tvarkas arba plotmes, kurios egzistuoja mūsų gyvenime. Viena – žmogiškoji ir istoriškoji plotmė su visais komiškais bei tragiškais aspektais. Ją iliustruoja palyginimas apie lauko žolę ir gėles, kurios praeina, nuvysta. Kita plotmė esanti dieviškoji, kupina paradoksų, neatitinkanti žmogaus nuostatų ir apskaičiavimų, jo moralės, teisingumo, pažangos, demokratijos normų. Iš šios plotmės kyla viltis anai lauko žolei, tačiau abi plotmės tokios skirtingos ir nutolusios viena nuo kitos, kad panorėjęs neperšoksi gyventi į tą, kuri esą geresnė, patikimesnė. Vis dėlto Tillichas buvo įsitikinęs, kad dieviškoji plotmė pasirodo žmogiškojoje ir leidžia mums būti jos dalininkais. Teologas tikėjo ir tuo, kad mes savo sieloje nešiojamės ne tik antrosios plotmės ilgesį, bet ir tokią zoną, į kurią pataikę Dievo pažadai tampa tikri. Sakytum anteną, gaudančią ano pasaulio bangas.
Kas dabar nustatys, kaip ir kada viskas ima veikti, jei Tillichas teisus. Klausausi minėtos adventinės antifonos, angeliškų katedros berniukų balsų, ir man kiekvienas žodis rodosi ten iki kraujo tikras be jokių įrodymų. Nežinau, kuo pavirs tas tikrumas, atsidūręs tarp lauko žolių ir gėlių. Gal per akimirką neliks jo, taip lengvai nusileidusio. Gal bus panašus į meno ir poezijos tikrumą, gyvenantį kažin kur slapta, vaizduotės valdžioje ir su jos galybe.
Galiausiai ateina poetas, – savo knygos viršelyje skelbia amerikietis biblistas, cituodamas Walto Whitmano eilėraštį. Knyga apie Senojo Testamento pranašus. Kad jie meistriškai valdo žodį, kuria metaforas, dėlioja rimus ir palaiko ritmą, nesunku pastebėti. Dar labiau poetą juose išduoda neatsakyti klausimai, dviprasmybės, kryčiai į bedugnes, balansavimas tarp pražūties ir malonės. Ten, kur skamba poezija, sako anas autorius, Tamsybių Kunigaikštis pajunta, kad plotelis jo turėtos teritorijos yra prarastas ir sugrįžęs teisėtam jos Valdytojui. Čia, aišku, norėtųsi toliau klausti, o kaip yra su Dievo žodžiu pranašo lūpose, su pranašų įkvėpimo versme, kuri priskiriama Dievui ir jo Dvasiai, tačiau nuklystume per daug toli.
Bet kokiu atveju bevardis tremties pranašas ar poetas, kurį pamilo dar ir mūsų kasmetinis adventas, yra daugiau už visas ideologijas ir dogmatiką. Jeigu jų ieškai jo knygoje, ateina Talibanas. Nesvarbu, afganiškas ar lietuviškas, iš dešinės ar iš kairės, iš religijos ar iš ateizmo.
-tj-
