Nacionalinių ypatumų Petuškai

IRENA POTAŠENKO

Venedikt Jerofejev. Maskva–Petuškai. Apysaka. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2011. 182 p.

Papuošę rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo (1938–1990) poemą proza „Maskva–Petuškai“ (1970) viršeliu, kuris remiasi vizualine analogija su „Vodka Russkaya“ etiketės dizainu, leidėjai pristato ją kaip „alkoholinės prozos šedevrą“, tačiau nieko plačiau nepaaiškina, kaip jie supranta šią literatūros rūšį. Panašiai „Šiaurės Atėnuose“ šį kūrinį pristatė ir recenzentai: Marius Plečkaitis („Ir nedelsdamas išgėriau“, VIII.5) ir Tomas Marcinkevičius („Laikui nepavaldus alkoholizmas“, VIII.26). Prisimenant visiems žinomą posakį „Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers“, galima pasakyti, kad šie autoriai apie „Maskvą–Petuškus“ linkę kalbėti iš „vyrai gėrė, vyrai gers“ tipo maskuliniškojo šaunumo pozicijų. Daug įdomesnė Audriaus Ožalo recenzija („Maskva–Petuškai“: alkoholiu gausiai atskiesta ruso sielos kelionė“, „15 min.lt“), kurioje neabejotinai įžvelgtas ir apokaliptinis „žemelė apsivers“ matmuo, toks būdingas šiam baimės ir drebėjimo persmelktam metafiziniam detektyvui – „bene vieninteliam pasaulio literatūros istorijoje po „Karaliaus Oidipo“, kaip teigia rusų literatūrologas Markas Lipoveckis… Reikia pasidžiaugti, kad leidėjų ir recenzentų pastangos ir nemaža reklaminė kampanija nenuėjo perniek: kad šia knyga aktyviai domimasi, įsitikinau ir Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, kurios darbuotoja, išduodama man ankstesnį, 1992-ųjų, Rimanto Vanago „Maskvos–Petuškų“ vertimą (kaip prisimenate, jis išsivaikščiojo 30 000 (!) egzempliorių tiražu), aiktelėjo: „Ir kodėl dabar visi taip skaito tą knygą?!“ Taigi nėra jokio reikalo pasakoti nei autoriaus biografiją, nei knygos publikavimo istoriją… Apie pastarąją pasakytina, kad ji yra tipiška iškiliausiems sovietmečiu sukurtiems literatūros kūriniams: savilaida, publikavimas užsienyje ir tik po kelių dešimtmečių, prasidėjus pertvarkai, gimtinėje.

Jerofejevas – nacionalinių ypatumų ypatumas. Tačiau, kalbėdami apie besaikį rašytojo girtavimą (juk patys rusai mėgsta sieti savo ypatumų ypatumą su degtine!), skurdą, neprisitaikymą, mes kalbame tik apie tam tikrą elgesio stereotipą, būdingą daugeliui sovietijos inteligentų. Jerofejevas įdomus kaip tik dėl to, kad į šį stereotipą sunkiai įspraudžiamas. Jis ne tik ypatumų ypatumas, bet ir paradoksų paradoksas. Rašytojo bičiuliai svarbiausiu Jerofejevo bruožu laiko religingumą. Įdomu, kad net rašytojo pavardė, kildinama iš vardo Jerofej, etimologiškai yra susijusi su senovės graikų hieros – „šventas“ ir theos – „dievas“… Jerofejevo, kaip unikalaus fenomeno, esmę ne tiek išreiškia, kiek patvirtina ir papildo daugybė su jo gyvenimu ir kūryba susijusių paslapčių ir keistybių, kad ir pirmasis „alkoholinės prozos šedevro“, jei jo prozą galima šitaip vadinti, publikavimas ne kur kitur, o Pažadėtojoje žemėje (1973 m. Jeruzalėje); tai, kad SSRS „Maskva–Petuškai“ pirmą kartą išvydo šviesą antialkoholinio vajaus laikais žurnale „Trezvost’ i kultura“ („Blaivybė ir kultūra“, 1989)… Na, o žinančius, kad rašytojas mirė nuo gerklų vėžio, stulbina Veničkos mirties aplinkybių aprašymas poemoje: „Jie susmeigė ylą man tiesiai į gerklę…“ (180), ir čia, ir kitur jo kūryboje ryškėjantys Likimo ir Dievo profiliai…

Kas yra Petuškai ir kaip tenai nuvažiuoti

Manau, skaitytoją turėtų sudominti jau pats „Maskvos–Petuškų“ pavadinimas. Kas yra Maskva, žino visi, bet kas yra Petuškai? Ką simbolizuoja brūkšnys tarp šių dviejų oikonimų? Ar tai ne garsusis sąmonės trūkis, kurio taip ilgisi poemos veikėjas Venička Jerofejevas, idealizuojantis – kaip Sigmundas Freudas miegą! – būseną, kurią liaudiškai būtų galima pavadinti „plionkė trūko“? Šiaip ar taip, šias būsenas sieja nedalyvavimas vyksme. Pasak Freudo, ištverti gyvenimą įmanoma tik vartojant jį mažomis dozėmis. O štai Venička šias dozes dar labiau sumažina naudodamas tokias priemones kaip „Kanaano balzamas“ (žr. receptą p. 75, cituojamas Dalios Saukaitytės vertimas, toliau pažymėtas S), „Komjaunuolės ašara“, „Sidabrinės pakalnutės“, „Ženevos dvasia“ (S 77) ir pan., nuo kurių „gali akimirką prarasti pojūčius ir sąmonę“ (S 76). Galiausiai taip įmanoma tapti ne šio pasaulio tikrąja šių žodžių prasme. Girtumas ir pagirios Veničkai – metafizinės kategorijos. Egzistencinis šleikštulys – rusų savimonės forma. Pasak literatūrologės Natalijos Iščiuk-Fadejevos, kalbėdamas apie šleikštulį Jeanas-Paulis Sartre’as nieko nauja nesugalvojęs, nes metafizinis šio žodžio reikšmės aspektas (didžiausias sunkumas, nerimas) užfiksuotas visuose rusų kalbos žodynuose. Tačiau tai esą ne tik pasinėrimas į tamsą ir pirmapradį chaosą. Tai bandymas susisiekti su Dievu. Panašiai interpretuoja šį kūrinį ir Viktoras Pelevinas, kuris esė „Ikstlanas–Petuškai“ Jerofejevo poemą lygina su Carloso Castanedos „Kelione į Ikstlaną“. Anot Pelevino, Venička pakeitė transcendenciją degtine, kuriai metafizinį matmenį suteikia būtent tai, kad ji sugeba sukurti „būties ir sąmonės properšas“. Juodosios skylės žiojėjimo motyvas knygoje labai svarbus. Juk vos atsivertęs poemą skaitytojas įspėjamas, kad skyrius (!) „Serp i Molot–Karačiarovas“ praleistas. Kai kas netgi tvirtina, kad ir paties Veničkos – poemos subjekto – nėra. Esą jis irgi tėra tarpas. Kaipgi kitaip suprasti paskutinį, paslaptingiausią, poemos sakinį: „Ir nuo tada aš neatgavau sąmonės ir niekada neatgausiu“ (S 180), prieštaraujantį visiems literatūros kanonams?.. Juk kaip sakė Vladimiras Nabokovas: „The I in the book cannot die in the book“! Negana to, atidūs skaitytojai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad Venička miršta vakare tos dienos, kurią ir vyksta veiksmas, tačiau pasakojama būtuoju laiku ir, svarbiausia, jau pačioje pasakojimo pradžioje Venička pareiškia: „Štai vakar ir vėl neišvydau…“ (S 11), o juk tai lyg ir turėtų būti ta pati diena?! Tokios ir panašios detalės leidžia daryti prielaidą, kad poemoje aprašyta pomirtinė kelionė, t. y. sielos kelionė tikrąja šių žodžių prasme.

Taigi, važiuodamas traukiniu į išsvajotuosius Petuškus, gyvas arba miręs Venička visą laiką rūpinasi, kaip sukurti tokį k o k t e i l į, kurį galėtų „nesigėdydamas gerti Dievo ir žmonių akivaizdoje. Žmonių akivaizdoje ir vardan Dievo“ (S 74). „Aš esu patyręs kokteilių kūrėjas. Visame pasaulyje, nuo Maskvos iki Petuškų, ligi šiol geria tuos kokteilius, nežinodami autoriaus pavardės…“ (S 74) Venička svajoja sukurti kokteilius „Jordano srautai“ ar „Betliejaus žvaigždė“, tačiau kol kas geriausias iš jo kūrinių vadinasi „Kalės žarnokai“… Kokteilių receptai ir jų pavadinimai verti atskiro straipsnio… Beje, tokių straipsnių tikrai yra. Ir dar kiek! Apskritai derėtų pasakyti, kad apie šią neilgą poemą prirašyta tiek komentarų, kad jie netilptų nė į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką… O kalbant apie kokteilių pavadinimus, tai kiekvienas iš jų atspindi ištisą pasaulio civilizacijos segmentą: tikėjimą („Kanaano balzamas“ – kaip tvirtinama Biblijoje, Dievas įsakė Izraeliui neturėti kitų dievų, tik jį vieną, tačiau izraelitai dar prieš atsikeldami į Kanaaną buvo pradėję garbinti kanaaniečių dievą Baalą, šis tapo rimtu Izraelio Dievo varžovu); meną („Sidabrinės pakalnutės“ turėtų sukelti asociacijų su rusų literatūros sidabro amžiumi: Aleksandro Bloko, Konstantino Balmonto, Valerijaus Briusovo poezija); politiką („Ženevos dvasia“ – 1955 m. pasaulio viršūnių konferencijoje užgimusi „Ženevos dvasia“ reiškė tautų siekį susiprasti ir sugyventi; didieji lūkesčiai, deja, netrukus išblėso…); ideologiją, kaip dar vieną suabsoliutintą tikrovės aiškinimą (tarp jų ir sovietinę – „Komjaunuolės ašara“); paprastumą, liaudies išmintį (itin išgarbstytą XIX a. rusų rašytojų, pvz., Levo Tolstojaus ir kt., – „Kalės žarnokai“)… Pagal idėją, Ženevos dvasia ir kalės žarnokai turėtų sudaryti tam tikrą hierarchiją, tačiau Jerofejevo tekste jos nėra. Ar tai ne skirtumų, kuriais, pasak prancūzų filosofo René Girard’o („La violence et le sacré“ – „Smurtas ir sakralumas“), remiasi bet kuri tapatybė, krizė? Negalėjimas nustatyti diferencinių intervalų tarp Ženevos dvasios ir kalės žarnokų – ar tai ne užuomina į visos kultūros sanklodos krizę?.. Ar apie tai „Petuškai“? Beje, „Petuškai – tokia vieta, kur paukščiai nenutyla nei dieną, nei naktį, kur nei žiemą, nei vasarą nenuvysta jazminai“ (S 45), galbūt žemiškasis rojus, kuriame, be kita ko, jo laukia mylimoji, visa išausta iš Giesmių giesmės, ir „kūdikis, putliausias ir romiausias iš visų kūdikių“, jau pažįstantis raidę „J“ (S 46). Beje, kai kurie literatūrologai raidę „J“ šiame kontekste linkę sieti su Jėzaus Kristaus vardu. Mintį, kad ši raidė kažkuo labai ypatinga, patvirtina ir Veničkos priekaištas skaitytojams: „…jūs ir dabar žmoniškai jos nepažįstate“ (S 46)…

Stop! Taip mes į Petuškus nenuvažiuosime… Tai kas gi tie Petuškai? Pasirodo, toks geografinis objektas iš tikrųjų egzistuoja. Ir yra nei arčiau, nei toliau, bet apie 100 kilometrų atstu nuo Maskvos, o sovietmečiu ten įkurdindavo asmenis, padariusius tam tikrų administracinių nusižengimų, pvz., prostitutes ir pan. Taigi Petuškai yra už tam tikros administracinės milicinės Maskvos ribos. Venička keliauja traukiniu, kuris, kaip ir trikinkė, laikomas vienu iš tradicinių Rusijos simbolių. Gal Petuškai – tai koks rusiškas rojus? Tačiau Venička ten taip ir nenuvažiuoja. Iš jo svajonių išeina šnipštas, kaip rusai sako – пшик (girdit aliteraciją su vietovės pavadinimu?!)… Veničkos maršrutas ypatingas. Jis paneigia linijiškumą. Jis panašesnis į Mėbijaus juostą. Mėbijaus juosta – tai persukta vieną kartą ir galais sujungta juostelė, neturinti išviršinės ir atvirkštinės pusės. Perkirpta išilgai, ji padvigubėja… Kitiems jis primena samsaros ratą, iš kurio trokšta išsivaduoti hinduistai. Iš tikrųjų, paslaptingąją poemos finalo formulę: „Ir nuo tada aš neatgavau sąmonės ir niekada neatgausiu“ (S 180), kurią Vanagas dar kategoriškiau išreiškia pridėdamas priešdėlį be-: „Ir nuo tos akimirkos aš nebeatgavau sąmonės ir niekada nebeatgausiu“ (118), tuomet galima aiškinti kaip troškimą išsivaduoti iš būties cikliškumo.

Įprasta sakyti, kad „Maskva–Petuškai“ – „labai rusiška knyga“. Taip tvirtino ir pats autorius. Taip mano ir skaitytojai. Tačiau ne tik dėl degtinės, bet ir dėl atkaklaus Dievo ieškojimo. Ir galbūt dėl jo labiausiai. Pasak literatūrologo Aleksandro Genio, egzistuoja lengvai apčiuopiamas ryšys tarp ankstyvųjų krikščionių atsiskyrėlių ir Jerofejevo kūrinių: „Jerofejevas peržengė ribą tarp dailiosios literatūros ir kažko kito – apreiškimo? teologijos? gundymo?“

Kas nužudė Veničką? Kam naudinga jo mirtis? Koks nužudymo motyvas? Kodėl tokie žiaurūs Veničkai angelai? Venička – atsitiktinių sadistų auka ar oficialiai, t. y. Dievo valia, paaukotas kaip Dievo sūnus? Kaip susiję Jerofejevo poemoje (o neabejotinai susiję) smurtas ir sakralumas? Kuo remdamiesi šiame kontekste kai kurie literatūrologai kalba apie paties Dievo savižudybę?.. Vienas iš paslaptingiausių dalykų knygoje – tai visus diskurso lygmenis siejanti Veničkos ir Kristaus likimo analogija. Ir čia reikėtų pasakyti, kad iš dviejų vertėjų ją geriau perteikė Vanagas. Apsiribosiu vieninteliu pavyzdžiu: poemos finalas, norint suprasti kūrinį itin svarbi mizanscena – Veničkos nukryžiavimas! Originale yra veiksmažodis пригвоздили, reiškiantis „prikalti, prismeigti, prikaustyti“. Šis veiksmažodis originalo skaitytojams sukelia asociacijų su visiems žinomu Bloko eilėraščiu: Я пригвожден к трактирной стойке. / Я пьян давно. Мне всё – равно. Jerofejevo „Užrašų knygelėse“ yra refleksija, akivaizdžiai susijusi su pirmąja eilute: …всe равно пригвожденность, ко кресту ли, к трактирной стойке – „ar ne vis tiek, prie ko esi prikaltas: prie kryžiaus ar prie baro traktieriuje“. Šis apibendrinimas toks iškalbingas, kad tikrai negalima praleisti jo pro akis. Vanagas išvertė: „prikalė mane prie grindų“ (118) – t. y. taip pat, kaip prikalė prie kryžiaus, o Saukaitytė perteikė labai neapibrėžtu „išpleikė“ (179)… Ir tai akivaizdžiai nuskurdina tekstą.

Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė

Tęskime kalbą apie poemos vertimą. Derėtų pažymėti, kad „Maskva–Petuškai“ – vienas iš kūrinių, dėl kurių nuolat atsinaujina diskusijos, ar iš viso įmanoma išversti grožinės literatūros kūrinį. Tekstas neįtikėtinai koncentruotas. Kiekvienas žodis šimtais prasminių saitų susijęs su daugybe kitų, pačių netikėčiausių kontekstų. Pritrūko bent vienos reikšmės vertimo žodžio reikšmių sistemoje – nutrūko ištisa prasmių grandinė. Pvz., Скучно тебе было в этих проулках, Веничка, захотел ты суеты – вот и получай свою суету dukart pakartotas daiktavardis суета suponuoja garsųjį Ekleziasto posakį Суета сует и всяческая суета – „Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“. Vertimuose į lietuvių kalbą aliuzijų į šią aistringos dievoieškos kupiną Šventraščio knygą neišgirstame – Vanagas išvertė: „Nuobodu buvo tau šituose skersgatviuose, Venička, pasigedai šurmulio – ir džiaukis dabar tuo šurmuliu…“ (8), Saukaitytė: „Nuobodu buvo tau, Venička, tuose tarpunamiuose, įsigeidei šurmulio – tai dabar še tau šurmulį…“ (14) Šimtai reminiscencijų, aliuzijų, tiesioginio ir netiesioginio, tikrojo ir menamojo citavimo… Pagaliau įvairių to meto politinių ir kitokių realijų: ką mums dabar reiškia Golano aukštumos, Mošė Dajanas ar Aba Ebanas, kurie tais laikais „nenueidavo [...] nuo liežuvio“ (S 38)… Ar nepavirs šis kūrinys tryliktąja filmo serija (kaip kartais apibūdinamas postmodernizmas), kuri absoliučiai nesuprantama tiems, kurie nežiūrėjo 12 pirmų? Todėl pirma reakcija pradėjus skaityti gerbiamos poetės Dalios Saukaitytės vertimą buvo labai džiugi, nors ir kiek netikėta: „Bet tu matyk, kaip paprastai išsprendė!“ Tačiau išspręsti nereiškia perteikti. Ir nors knyga labai stropiai išversta ir pedantiškai suredaguota, paradoksas šiuo atveju yra kaip tik tas, – nežinau, kaip čia korektiškai pasakius, – kad šitos kategorijos… visiškai nedera su „Petuškų“ dvasia ir visuma… Juoba kad turime reikalą su poema. Jerofejevo poetikai būdinga vaikiška meilė atsitiktiniams rimams, sąskambiams. Jis žavėjosi rusų poeto Sašos Čiorno eilute „Mėgstu apelsinus ir tai, kas netyčia rimuojasi“ iš eilėraščio „Stilizuotas asilas“, kurio paantraštė „Arija bebalsiams“ dabar skamba kaip dar vienas jerofejeviškas paradoksas: visą gyvenimą Jerofejevas buvo marginalas, t. y. oficialiai neturėjo balso, o paskutiniais gyvenimo metais nešiojosi savo balsą drobiniame maišelyje – tai buvo aparačiukas, padėdavęs gerklų vėžiu sergančiam rašytojui generuoti garsus… Taigi „Maskva–Petuškai“ kaip lyrinis eilėraštis – mirga, blykčioja, žybsi prasmėmis… Verčiant tokį kūrinį į pirmą planą iškyla struktūros kaip visumos, ritmo, sąskambių, elementų tarpusavio santykio klausimai. Kurie elementai svarbiausi, kuriuos, jei tai neišvengiama, galima ir reikia aukoti. Ir kaip kompensuoti, t. y. perteikti tai, ko neįmanoma išversti… Va čia, kaip suprantate, ir prasideda… Kaip sakė rusų poetas Vasilijus Žukovskis: „Prozos vertėjas – autoriaus vergas, poezijos – jo varžovas…“

Kur dingo kasa nuo subinaitės?

Lygindama du – iš karto turiu pasakyti – rimtus ir gerus vertimus, priėjau prie išvados, kad vienas iš jų laikosi raidės, o kitas geriau išreiškia dvasią. Vanagas geriau perteikė poemos ritmą, sėkmingai kompensavo daug neišverčiamų dalykų, buvo drąsesnis ir laisvesnis, todėl geriau perteikė dvasią. Saukaitytė laikėsi raidės, neperprato žaidybiškumo arba nedrįso įsitraukti į žaidimą. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad abiejuose vertimuose yra ir keistų sutapimų, pvz., taip atsitiko su garsiuoju posakiu с косой от попы до затылка – „su kasa nuo subinaitės ligi pakaušio“, tapusiu rusų kalbos idioma. Originale (bent jau visuose man žinomuose leidimuose) kasai apibūdinti dukart pavartota tiesioginė formulė: коса от затылка до попы, tačiau trečią (pagal geriausias tautosakinio kartojimo taisykles!) vaizdas apverčiamas, – beje, virsmo, apsivertimo motyvas yra vienas iš esminių poemos motyvų, galima teigti, kad šiuo principu pagrįsta ir kūrinio kompozicija! Tačiau abu vertėjai kaip susitarę rašo: „su kasa nuo pakaušio ligi sėdynaitės“ (V 35), „su kasa nuo pakaušio iki subinaitės“ (S 55)… Ar nepastebėjo (?!), ar vertė iš prastokų leidimų, ar redaktoriai persistengė? Kiekvienas susidūrimas su Jerofejevu užmena vis naujų paslapčių… O svarbiausia – darosi išties baisu versti knygas… Čia drįsiu pacituoti Henriko Radausko dar 1940 m. rašytą straipsnį „Dailiosios literatūros vertimo menas Tarybų Sąjungoj ir LTSR-oj“*, kur, remdamasis Kornejumi Čiukovskiu, jis teigia: vertime svarbu ne vien žodinis ir prasminis tikslumas, bet ir „verčiamo autoriaus temperamentas, jo veidas, jo balsas“… Vertėjui jie turi būti artimi. Reikia išgirsti savo vidinį balsą** kalbant kalba, iš kurios verti. Kitas dalykas, kaip pabrėžia Aleksandras Genis, yra tas, kad Jerofejevo proza iš esmės priešinasi bet kokiai racionalizacijai, taip pat ir vertimui. Genis teigia: „Siekdami atrasti prasmę beprasmybėje, mes sugrįžtame iš jo protėjiško, dar nespėjusio ataušti pasaulio į mūsų jau sustingusią vienareikšmišką visatą“; „Kiekvienas „Kubanės“ gurkšnis lydo surūdijusius mūsų pasaulio ramsčius, grąžindamas jį į amorfinį būvį, į tą vaisingą pirmykštį chaosą, kuriame daiktai ir reiškiniai egzistuoja tik potenciniame lauke. Šitame keistame, norisi sakyti, pirmykščiame, laukiniame ekstaziškame bruzdesy glūdi pati didžiausia iš daugybės šios knygos paslapčių – prieštaraujantis siužetui optimizmas.“ Jerofejevas tik sėja žodžius, iš kurių išauga prasmės, kurias pjauti jau turėtume mes, skaitytojai. Jo logas – tai organiškas, vientisas žinojimas, apimantis ir analizę, ir intuiciją, ir protą, ir jausmus. Tačiau skaityti ir juo labiau versti reikia ne tiek įsijaučiant, kiek protaujant.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia LR kultūros rėmimo fondas

___

* Radauskas: apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
** „Pašnekesys per Atlantą“, poetė ir vertėja Laima Sruoginis atsako į Sigito Parulskio klausimus, Šiaurės Atėnai, 2004-04-03, Nr. 695.