Kaunas pagal Kafką

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Daugelis Kafkos tekstų visiškai tiksliai pamėgdžioja nelogiškas ir slogias sapnų kvailybes, tuos keistus gyvenimo šešėlių žaidimus. Tai kelia juoką, tačiau jeigu suvoksime, kad šis juokas, juokas pro ašaras dėl kilnesnių tikslų, yra nuostabiausia, ką turime ir kas mums lieka, tada kartu su manimi tuos meile alsuojančius Kafkos užrašus galėsite priskirti prie vertingiausių pasaulio literatūros kūrinių.

Thomas Mannas

Miestas K aptrauktas rūko. „Pirmas sakinys labai svarbus“, – sako Laurynas Katkus per pirmąjį kūrybinio rašymo seminarą „Rašyti kaip K“. Paskutinę dieną, prieš išsiųsdami komisijai pataisytus tekstus, dar ilgai drauge dailinsime savo pirmuosius ir paskutiniuosius sakinius, pavadinimus, pilstysimės sausą („bet skanų!“ – priduria viena dalyvių, rašytoja iš Klaipėdos Sondra Simana) vyną į porcelianinius puodelius su lėkštutėmis. Ir juoksimės juoksimės juoksimės. „Juokas yra esminė žmogaus reakcija į mirties baimę“, – teigia Umberto Eco. Ir priduria, kad nuo jaunystės svajojo parašyti knygą apie juoko teoriją.

Lapkričio vidurys, pilka, niūru, anksti temsta. Su būsimu seminarų vedėju ir vienu iš dalyvių susitinkame Vilniaus stotyje. Naujasis dviaukštis traukinys sutūtuoja, suplasnoja vagonais ir per valandą dešimt minučių kaip drakonas ant savo kupros nuneša mus į Kauną. Miestas K savaitei taps mūsų žaidimų ir atradimų aikštele.

Apsigyvename prie pat Rotušės ir legendinės Boškės, Vytauto Didžiojo universiteto svečių namuose Muitinės gatvėje. Prie įėjimo čia išties veikia muitinė – vartai kiekvieną sykį kam nors įeinant ar išeinant užrakinami ir atrakinami budėtojos. „O kada Jūs einate miegoti?“ – klausiame. „Neinu“, – atsako budėtoja, kurios pamaina šiąnakt. Mano erdvus kambarys su dviem išskleidžiamomis sofomis, sekcija, pilna porcelianinių indų, ir rašomuoju stalu primena senovišką svetainę. Bet praminsiu jį savo cele. Galbūt dėl panašaus į vienuolyną pastato uždaru kiemeliu ir kartais apimdavusio sąlygiško vienatvės jausmo.

Mus sutinka ir globoja viena iš projekto organizatorių – Lina Užukauskaitė. „Jūsų patalynė irgi su širdelėmis kaip vaikinų kambariuose?“ – klausia šypsodamasi, ir iškart pasidaro jaukiau. Paskui pasiūlo kavos, arbatos ir sausainių.

Rytais, prieš seminarus, atradinėjame laikinąją sostinę individualiai, kiekvienas savais būdais. Išnaršome jos vidurius. Muziejus, galerijas, bažnyčias, senamiesčio gatveles, mažas maisto krautuvėles, industrinius rajonus, Žaliakalnį, Nemuno krantinę – kas ką. Marius Plečkaitis vedasi papietauti pas krišnaistus. Sėdime ant grindų Krišnos šventykloje, tarp indiškų dekoracijų, smilkalų ir sarių, vietiniai sukalba keletą mantrų ir išpilsto į lėkštes vegetarišką maistą. Kartu su Mariaus draugu, buvusiu krišnaistu, kalbame apie tikėjimą ir netikėjimą. Girdžiu, kaip fone mergina pasakoja savo istoriją: „Prieš tai ketverius metus vartojau narkotikus…“

Vakarus po seminarų leidžiame kartu. Marius, kartais pakeičiamas kurio nors kito dalyvio kauniečio (pavyzdžiui, Sauliaus Kovalsko, „Poezijos pavasarėlio“ laureato, gimnazisto iš Žaliakalnio), vedžioja mus, svetimmiesčius, po neatrastą Kauną. Naktis maišome kaip kavą, pabalintą rūku. Tirštas lyg grietinėlė rūkas nusidriekia Kauno gatvėmis. Vakarai – vyno ir barų metas. Kur stipriau pajusi socialinę miesto dvasią, aiškiau užčiuopsi jo pulsą, pamatysi gyvą, vis dar besiskleidžiančią, nesumuziejintą, čia ir dabar vykstančią kultūrą.

Šalia „Miesto sodo“ atrandame vyninę, pro kurią praeidami vis pastebime viduje Kauno bohemos mohikaną – poetą Gintarą Patacką. Čia mėtosi „Kultūros barai“ ir Sigito Parulskio knygos. Kartais mėtomės ir mes. Frazėmis, pastabomis, tekstų ir kontekstų komentarais. Vėliau pasirodys, kad ir paskutinė vakarienė po mūsų apsakymų skaitymo užsakyta čia. Esame susieti literatūros, vyno ir dailių ąsotėlių.

Kūrybinio rašymo seminarai „Rašyti kaip K“ buvo tik viena projekto „KafkART. Tarpmedialūs susitikimai“ dalių. Beveik mėnesį Kaune veikė iš Vokietijos atvežta paroda „Franzas Kafka šiuolaikiniuose menuose“. VDU galerijoje „101“ tarp eksponatais nukabintų sienų vyko diskusijos, paskaitas skaitė lietuviai ir svečiai iš užsienio: universiteto dėstytojai, filosofai, literatūrologai, rašytojai. Skambėjo muzika, rodytas kinas ir studentų vaidinimai. Organizuotos ne tik literatūros, bet ir fotografijos, animacijos, videomeno kūrybinės dirbtuvės, F. Kafkos kūrinių vertimo konkursas. Gaila, kad Kaune praleidome tik savaitę, tad teko pasitenkinti renginių trupiniais. Nors ir nedaug, bet buvo skanu.

„Spekuliacijos Kafkos vardu! Ir išvis, tu jauna ir nesupranti“, – sako man kažkokie miesto K menininkai, rymantys prie bokalų (įtariu, kas vakarą) „Skliautuose“. „O jūs buvote bent viename renginyje?“ – klausiu. Nebuvo. Po ilgų, karštų ginčų barmenė pastato prieš mane mažą bokalą alaus. Kilsteliu antakį. Ji mosteli bohemiškųjų „Skliautų“ liūtų link. „Tavo auskaras nėra Kafka“, – kažkuriuo metu dar prataria vienas, baksnodamas mano pradurtų lūpų pusėn.

O Kafka vaikšto po Kauną niekieno nematomas ir juokiasi. Juokas – tai reakcija į nebūtį.

Miestas K aptrauktas rūko. Du kartus grįžtu į Vilnių, po kelių valandų iš ten – vėl į Kauną. „Esi pirmoji dvipolio gyventoja“, – sako mūsų seminarų vadovas. Grįžusi namo perskaitau, kad Praha paskendusi dideliame smogo debesyje. Nekyla ir nesileidžia lėktuvai. Gali būti, kad Kafkos miestas savaitei teleportavosi ir tapo miestu K.

Rašytojas Laurynas Katkus per seminarus kalba apie prozos teksto rašymą, pasakojimo ritmą ir kalbos toną, pasidalina idėjomis, kaip įveikti balto lapo baimę. Klausomės paskaitų apie fantastinę literatūrą, jos ištakas ir įtakas, apie groteską literatūroje ir kituose menuose, kai susipina siaubas, absurdas ir komizmas. Nagrinėjame Kafkos, o galiausiai ir savo pačių, trylikos dalyvių, sukurtus tekstus.

Pagrindiniai kūrybinio rašymo kursų dalyviai – studentai. Filologai, filosofai, ekonomikos, politikos mokslų atstovai, istorikas, netgi veterinarijos studentė. Lukas Uleckas rašo fantastiką ir kuria naują pasaulį Faerosą, kuriame įgiję dievų pavidalus kaunasi gėris ir blogis. Ingos Mažuikaitės, VDU studijuojančios lietuvių filologiją, tekste nagrinėjamas mistinis ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Gabrielė Jusevičiūtė pasakoja apie drugelį Godo, kuris apsakyme „Virsmas“ tampa žmogumi. Ir jau nieko nepakeisi. Dalyvauja ir Saulius Vasiliauskas – jaunųjų literatūros kūrėjų būrėjas, įvairių renginių organizatorius, prozininkas, vilnietis. Jo tekstas „Juokas kitapus durų“ publikuotas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje. Moksleivis iš Klaipėdos Minvydas Simanaitis sukūrė trumpą prozos kūrinį „Jeigu būčiau imoralistas“, kur mėnulis suko aplink liemenį neoninį lanką, pjaudamas dekadento gašlumu man skruostą. Andra Kavaliauskaitė, šių metų „Filologijos rudenyje“ už prozą apdovanota pirmąja vieta, skaitė apsakymą „Taukšt“, įtaigiu balsu taukšt taukšt taukšt kaldama vinis į publikos sąmonę.

Pagaliau įsiminiau ir nebepainioju Aistės Sunelaitytės pavardės (visuomet turėjau sunkumų įsidėmėdama tikrinius daiktavardžius). Mes abi, rašančios poeziją, šįkart apsimetėme prozininkėmis. Kadaise skaitėme eilėraščius tame pačiame poezijos vakare „Šiaurės Atėnų“ kiemelyje, bet susipažinome tik čia, mieste K. Po savaitės atrodė, kad pažįstu Aistę bent porą metų.

Banalėju, kartais vis banalėju. Kai nutinka kas nors, kas fiziškai primena apie nebūtį, kokia nors žinia, pereinanti per kūną virpuliu, grįžti prie abstrakčių frazių apie gyvenimo trapumą ir mirties artumą. Kartoju ir kartoju sau brangiems, kad myliu. Kad žinotų, kad patikėtų, kad jaustų. Nenoriu nebesuspėti pabūti banali. (Kažkoks girgždantis sakinys, kaip smėlis tarp dantų. Manau, reikėtų ką nors su juo daryti. Seminarų dalyviai ir vedėjas, ko gero, man pritartų.)

Galima skeptiškai galvoti apie idėją mokytis kurti (koks trafaretais aplipdytas žodis; kaip juokaujama: kūrėjas nuo žodžio kūrenti). Svarbiau gal tokiuose seminaruose ne kurti, bet burti, tai yra burtis, susieiti draugėn ir kalbėtis, dalintis, patarti ir pasitarti. Susipažinti – vieniems su kitais ir su tuo, kas jau parašyta. Kūryba juk yra bendrystės, bendravimo forma.

Per savaitę mieste K mes daug juokėmės. Šitaip išplėšėme truputį gyvybės iš nebūties nasrų. Nesustabdomas juokas sustabdo laiką. Tai irgi būdas būti kartu, juoke mes suartėjame, čia nebelieka nei skirtingų kalbų, nei pačios kalbos barjerų. Juoko kalba universali.

Apdovanojami trys tekstai. Deivido Preišegalavičiaus, VDU kultūros paveldo ir turizmo magistranto, „Giunterio paslaptis. Mielajai Iris“. „Ši istorija yra tarsi atsiminimų restauravimas ateičiai“, – rašo autorius.  Vidas Dusevičius, filosofijos doktorantas, sulaukia ne tik komisijos, bet ir publikos simpatijų. Jo apsakyme „Pranešimas kultūros tyrimų institute“, kurio atspirtimi, ko gero, tapo Kafkos „Pranešimas akademijai“, demonstruojamos įvairios nesusikalbėjimo situacijos, nesvetimos nei mokslinėms konferencijoms, nei kasdieniam gyvenimui. Įvertinamas ir dar vienas tekstas pavadinimu „Kaspinuotis“. Kolegos, kai pasakau, kad norėčiau apie visą šį buvimą parašyti spaudai, juokauja: „Tai paskutinis sakinys bus: „O laimėjau tai aš“?“

Gauname daug visa ko: knygelių, rankinių. Į savąją dabar kasdien kraunuosi knygas, sąsiuvinius, nešiojamąjį kompiuterį ir tempiuosi į universitetą. „Turėsi dabar pirkti didesnį laptopą, čia taviškiam per daug vietos“, – sako D. Labai paranku laimėti praktiškus daiktus. Kažkada su Jurga Tumasonyte po renginio Venclovų namuose juokavome: „Va, sovietmečiu rašytojai gaudavo butus. Galėtų dabar bent kokius lygintuvus ar mikrobanges dovanoti.“ Dar mums įteikia Goethės instituto skėčius – galėsime jais gintis ne tik nuo lapkričio lietaus, ne tik nuo Mefistofelio, bet ir nuo rūko. Rūko, kuris to paties pavadinimo Sondros apsakyme rąžosi svetimoje lovoje ir velkasi ne savo suknelę.

Išsisklaidome po miestą K, net jei paskutinis traukinys į sostinę jau riaumoja ir netruks raidę K stoties pavadinime pakeisti raide V. Išsisklaidome rūke, juoke ir tekstuose, kartu su Kafka.