Apskritas interviu

RENATA ŠERELYTĖ

Ar rašytojas turi sielą? – Jeigu ji panaši į arbatos garų debesėlį, tada taip, o jei į arbatinuką, tada ne, tai ir tebus arbatinukas. – O kodėl jūs rašot apie valkatas ir girtuoklius, ir santechnikus su ištatuiruotais bicepsais, argi mes neturime aristokratų? – O taip, mes dažnai jaučiamės jų turį, bet jie neturi rašytojų ir skaityti nemoka, tik dainuoja ir šoka kaip mergaitės, vardu televizija, vieversėliai. – O kaip jūs rašot eilėraštį, ar turit kokį jo planą galvoj? – Ne, neturiu, užtat visuomet pasiklystu, štai regiu pro langą dar nenušalusią geltoną rožę, ir kadangi toji diena – lapkričio septintoji, rožė primena man mauzoliejuje gulintį revoliucijos vadą, paslėptą kaip sūris nuo plėšrios žiemos. – Ar rašytojui neskauda širdies dėl išskrendančių emigrantų? – Ne, nelabai, mat žinau, jog netrukus jų nostalgiškos sielos parlėks į gimtosios Lietuvos leidyklas. – O kaip žiūrite į emigrantų literatūrą, ar sveika rašytojui eiti levandų laukais? – Taip, nes tai apsaugo jį nuo kandžių. – O kaip laukiat įkvėpimo, ar rašydama apsivelkat peniuarą, užsidegat žvakę ir pasibarstot kelius rožių žiedlapiais? – Ne, padedu prie laukujų durų glėbelį šieno, kad įkvėpimas nesibrautų vidun ir neprineštų su kanopomis purvo. – O kaip žiūrit į rašančių moterų seserystę? – Stengiuosi nežiūrėti, nes esu trečioji sesuo, kurią dvi protingosios išvarė ganyti karvės, ir turėjau traukti karvei iš ausų duonos riekę su sviestu, ir valgiau, springdama ašaromis ir ausų siera. – Kaip čia man atrodo, kad žurnalistai jus ėmė mažiau eksploatuoti? – Ko gero, rūdynai jau išseko, aukso gyslos pasislėpė po nepalankia uoliena, ir stachanoviečiui žurnalistui čia nebėra ką veikt. – Rašote apie praėjusį laiką – sovietmetį, ar dar nenusibodo? – Kadgi ne, tas laikas dar labai gyvas, kaip govorilkos balsas sausio rytą – „moskovskoje vremia vosem čiasov“, geriau šito klauskit tų, kuriems nepabosta rašyti apie Žalgirio mūšį. – Kodėl jūs dar ne blondinė? – Todėl, kad vyrai bijo juodų kačių ir brunečių, taigi nešaus į mane iš lanko, bijos užsitraukti prakeiksmą. – Kodėl vakarais vis bėgiojat, ar norite suliesėti? – Ne, tikiuosi siaurame miško takelyje sutikti vienišą, menkai apsirengusį ekshibicionistą, gūdžią gruodžio pavakarę, kai šąla ir skyla į smulkius kristalus net prietema, užteks bakstelt jį piršteliu, ir vargšelis subyrės, liks tik lietpaltis. – Mane labai stebina, kad iki šiol rašote ranka, kodėl? – Todėl, kad koja rašyti dar neišmokau, kai išmoksiu, iškart jums pranešiu, tuomet galėsit pasakyti, kad tai jūsų nestebina. – Kokiomis akimis žiūrite į sudėtingą šiandienos realybę? – Pilkomis, pilkomis kaip lietpaltis ant siauro miško keliuko. – Ar tikite progresu? – Ne, nes pavianai iš automobilių dizaino kolegijos, gerdami alų, skardines ir bananų žieves palieka ant šaligatvio. – Kaip jums pavyksta suderinti tris priešingas dalis savyje – moterį, motiną ir rašytoją? – Kreipiuosi į pažįstamą psichiatrą, bet šiuo atveju ir jis negali padėt, sakosi galįs suderinti tik dvi, ir dažniausiai viena lieka už borto. – Kuri? – Regis, rašytoja. – Ar jums neskaudu, kad aukštoji kultūra ir masinė – dvi atskiros planetos? – Ne, juk visada gyva viltis, kad Marsas ir Mėnulis bus kolonizuoti. – Ką apskritai jūs norite pasakyti savo kūryba? – Nežinau, apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Geriau jūs man pasakykit, ką manot apie gruodžio prietemą? Apie lietpaltį ant melancholiško keliuko? Ar žurnalistas turi sielą? Ir jeigu ji panaši į arbatos garų debesėlį, vadinasi, mes galime viską pradėti iš naujo?..