10 smagiausių Woody Alleno juokelių

JASON SOLOMONS

„Ani Hol“ (1977)

„Oskarą“ pelnęs filmas su Diane Keaton prasideda komišku monologu, kuris galėtų apibendrinti visuose Woody Alleno darbuose per humorą, meilę ir tragediją besiskleidžiančią pasaulėžiūrą. Alleno veikėjas Alvis Singeris sako: „Yra toks anekdotas. Dvi pagyvenusios moterys vakarieniauja [Niujorko rajono] Katskilio restorane. „Jergutėliau, koks siaubingas maistas šitoj skylėj“, – sako viena. „Jo, ir porcijos tokios mažos“, – atsiliepia antroji. Kaip tik šitaip aš žiūriu į gyvenimą. Jis kupinas vargo, vienatvės, kančios ir liūdesio – ir visa tai urmu!“

„Be plunksnų“ (1975)

Allenas dažnai rašė apsakymus žurnalams „New Yorker“ ir „Playboy“, ir jo rinktiniai apmąstymai buvo išspausdinti rinkiniuose „Lygiosios“, „Be plunksnų“ bei „Šalutinis poveikis“. Parodijuojamuose dienoraščio fragmentuose („kurie bus išspausdinti po mano mirties arba laidotuvių, – kad ir kas pirmiau įvyktų“) jis rašo: „Mane kamuoja abejonės. O kas, jeigu viskas tik iliuzija ir niekas neegzistuoja? Tokiu atveju aš tikrai permokėjau už savo kilimą. O, kad Dievas man duotų aiškų ženklą! Pavyzdžiui, pasidėtų stambią pinigų sumą mano vardu Šveicarijos banke.“

„Hana ir jos seserys“ (1986)

Vienas puikiausių Alleno filmų, kupinas neprilygstamų dialogų (prisimenu persiutusį Maxo von Sydowo dailininką, plūstantį buką klientą: „Paveikslai perkami ne tam, kad būtų derinami prie sofos!“). Allenas vaidina Mikį Zaksą, televizinių komedijų prodiuserį, graužiamą egzistencinių klausimų. Kai jis pasako tėvams, kad taps kataliku, jo motina užsirakina tualete. Mikis aiškina tėvui: „Jeigu Dievas yra, kodėl tada tiek blogio pasaulyje? Kodėl buvo naciai?“ Iš vėžių išmuštas tėvas, paskubom tvarkantis stalą po vakarienės, atšauna: „Iš kur, velniai rautų, man žinoti, kodėl buvo naciai?! Aš net nežinau, kaip šituo skardinių atidarytuvu naudotis!“

„Skruzdėliukas Z“ (1998)

Pirmajame studijos „DreamWorks“ kompiuterinės animacijos filme Allenas paskolina savo balsą pagrindiniam veikėjui Z, neurotiškam Centrinio parko skruzdėliukui, kuris, įsimylėjęs princesę Balą (įgarsinamą Sharon Stone), kelia klausimus dėl politinės ir socialinės kolonijos struktūros. Brolių Chriso ir Paulo Weitzų Allenui parašyta skruzdėliuko Z partija primena „Ani Hol“ būdingus monologus nuo kušetės: „Man regis, viską galima paaiškinti mano nerimastinga vaikyste. Motina man niekada neturėjo laiko. Žinote, kai esi… kai esi vidurinis vaikas penkių milijonų vaikų šeimoje, sulauki ne itin daug dėmesio.“

„Miegalius“ (1973)

Kadras iš filmo "Miegalius"

Odėje nebyliojo kino klounadai, paįvairintoje pakvaišėliškais žodiniais apsišaudymais, Allenas, – sveiko maisto parduotuvės savininkas Mailzas Monro, pabundantis po užšaldymo tolimoje ateityje, – atlieka įsimintiniausią juokdario vaidmenį. Lydimi jo paties džiazo orkestro „Ragtime Rascals“ melodijų, Allenas ir Luna (D. Keaton) sprunka nuo gaudytojų distopinėje visuomenėje. „Sunku patikėti, kad tu nesimylėjai 200 metų“, – stebisi Luna. „204, jei įskaičiuotume ir mano santuoką“, – atsako Mailzas. Vėliau, kai porelė ruošiasi nugvelbti nutrauktą prezidento nosį, Luna pastebi: „Tu grauži mano nagus!“ – „Tai dėl to, kad tu įsitempusi“, – atkerta Monro.

„Žvaigždžių dulkių prisiminimai“ (1980)

Po gana šalto pirmojo rimto filmo „Interjerai“ sutikimo ir audringo „Manhatano“ (kuriuo pats nesižavėjo) pripažinimo Allenas susuko felinišką nespalvotą filmą, kuriame vaidina žymų režisierių – Sendį Beitsą, besilankantį pajūrio kino festivalyje. Viename iš epizodų Beitsas susitinka marsiečius, kurie jam prisipažįsta: „Mums patinka tavo filmai, ypač ankstyvieji – linksmieji.“ Beitsas klausia jų patarimo: „O gal man reikėtų nustoti kurti filmus ir imtis kokio prasmingo darbo, pavyzdžiui… pavyzdžiui, padėti neregiams, tapti misionieriumi ar panašiai?“ – „Tu tikrai nori pasitarnauti žmonijai? – pasitikslina ateivis. – Tada kurk smagesnes istorijas.“

„Nusikaltimai ir prasižengimai“ (1989)

Į neurotišką komediją meistriškai įliedamas giliamintiškos filosofijos ir tragikos elementų Allenas vaidina Klifą Sterną, rimtą, bet sunkiai besiverčiantį dokumentininką, kuriam pavesta susukti filmą apie žmonos brolį Lesterį, klestintį lėkštą televizijos prodiuserį, vaidinamą Alano Aldos (jo mantra: „Linksta – smagumėlis, lūžta – nieko gero“). Iš tikrųjų Klifas nori sukurti filmą apie seną žydų mokslininką profesorių Louisą Levy, bet, nusivylęs kino pramone, aiškina: „Pramogų verslas – tai žmogus žmogui vilkas. Net blogiau nei vilkas. Tai – kai skambinant kitas nepakels ne tik rankos, bet ir kojos, o tai man primena… kad reikėtų pasitikrinti telefono atsakiklį.“

„Išnarstytas Haris“ (1998)

Rašytojas Haris Blokas yra nedoriausias Alleno personažas. Jo giminaičiai, buvusios žmonos ir draugės rūstauja už tai, kaip Haris vaizduoja juos savo tekstuose, bet dabar šis išgyvena kūrybinę krizę ir, panašiai kaip Bergmano „Žemuogių pievelėje“, perkrato atmintyje praeities akimirkas. Vienos juokingiausių filmo vietų yra vizualiniai pokštai (pavyzdžiui, tikrąja šio žodžio prasme „neryškus“ aktorius, kuris filme matomas kaip išskydusi dėmė), tačiau dialogai dažnai taip pat nepakartojami. Tarkim, kaip šis Hario ir religingosios jo sesers Doris apsižodžiavimas. „Tu neturi vertybių. Tau viskas tik nihilizmas, cinizmas, sarkazmas ir orgazmas!“ Haris atsiliepia: „Ei, Prancūzijoje su tokiu šūkiu galėčiau dalyvauti prezidento rinkimuose ir laimėti!“

„Suvaidink dar kartą, Semai“ (Play it Again, Sam, 1972)

Beprotiškai smagi romantinė komedija, parašyta Alleno, bet režisuota Herberto Rosso. Šiame dialoge Allenas mėgina įsisiūlyti patraukliai merginai (Dianai Davilai) meno galerijoje. Allenas: „Visai mielas Džeksonas Polokas, ne?“ Davila: „Tikrai taip.“ Allenas: „Ką tau šis paveikslas sako?“ Davila: „Jis teigia visatos negatyvumą. Nepakeliamą vienišos egzistencijos tuštumą. Niekį. Žmogaus, priversto gyventi bergždžioje bedievėje amžinybėje, pasmerktumą…“ (Ir taip toliau, ir panašiai.) Allenas: „Ką veiksi šeštadienio vakarą?“ Davila: „Žudysiuos.“ Allenas: „O penktadienio vakarą?“

„Manhatanas“ (1979)

Vienas stipriausių įvadinių epizodų kino istorijoje. Už stulbinančių [operatoriaus] Gordono Williso didmiesčio vaizdų, skambant Gershwino „Žydrajai rapsodijai“, girdime Alleną – besikamuojantį rašytoją Izaoką: „1 skyrius. Jis dievino Niujorką. Šis miestas jam buvo šiuolaikinės kultūros nuosmukio metafora. Ta pati asmenybės vientisumo stoka, kuri daugumą žmonių vertė rinktis lengviausią kelią, sparčiai keitė jo svajonių miestą… ne, dvelkia moralu, turiu omeny, būkime atviri – aš noriu šiame mieste parduoti savo knygų. 1 skyrius. Jis buvo tvirtas ir romantiškas kaip miestas, kurį mylėjo. Už jo juodarėmių akinių slypėjo vos tramdoma seksualinė galia džiunglių katino…“

„The Observer“, 2011.X.9

Vertė Andrius Patiomkinas