Taip grūdinosi Bagdonas

VALDAS GEDGAUDAS

Rūta Oginskaitė. Jausmų repeticijos: metai su aktoriumi Vladu Bagdonu. V.: Tyto alba, 2011. 295 p.

Kai Aktorius pareiškia, kad „Otelo“ jau nebegali ir nebenori, o „Faustą“ dar gali, bet jau nebenori“ – apie jį būtina rašyti knygą. Kol dar galutinai nenukvako, neišprotėjo, nepradėjo painioti esamo su trokštamu ar buvusiu, nesamo su neva neabejotinai įvykusiu.

Toks yra lietuvių teatro banginis Vladas Bagdonas, Pirosmanis iš Krasnūchos, vaikystėje pliekdavęsis su lenkais („nes taip reikėjo“) ir beveik, kaip pats prisipažįsta, nemokėjęs lietuviškai, o daug vėliau gerai pagėrusių moteriškosios lyties gerbėjų kavinėse skaudžiai, bet teisingai užgauliotas už pernelyg taisyklingą lietuvišką kalbą ir tarseną („kaip aš jūsų nekenčiu už tą jūsų taisyklingą tartį!..“); konservatorijoje pas Joną Rudzinską trynęsis masuotėse su gitara ar alebarda, o pirmąsyk „teisingą“ buvimą scenoje užčiuopęs vaidindamas diplominį Houldeną Irenos Bučienės režisuotuose J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.

Vėliau tas „teisingo“ buvimo scenoje jausmas sutvirtėjo fejerverkiškame Rolando Rastausko „Lenktynių aitvare“, režisuotame Ginto Žilio, kur V. Bagdonas suvaidino Roką, anot Sauliaus Macaičio, „paprasčiausiai gyvenusį šiame spektaklyje“. Po tokio „teisingo“ buvimo scenoje ir „gyvenimo spektaklyje“ sutvirtėjo ir aktoriaus materialinė padėtis – jam pakėlė kategoriją ir jis ėmė uždirbti dešimčia rublių daugiau. O vėliau prasidėjo jau visai kitos kategorijos ir kitoks gyvenimas – šlovė su Eimuntu Nekrošiumi.

Nors prieš tai dar buvo Martas ir Ilmaras Dalios Tamulevičiūtės režisuotoje „Vakarienėje penkiems“, banditėlis Valerka Romano Viktiuko spektaklyje „Mes, džiazas ir vaiduokliai“, Chomutovas Aleksandro Vampilovo „Provincijos anekdotuose“ (rež. G. Žilys) ir daug kitų, smulkesnių ar stambesnių, labiau ar menkiau pavykusių „priešskrydinių“ darbų.

Apie kiekvieną vaidmenį aktorius pasakoja paprastai, ramiai, nuosaikiai, be egzaltacijos ar patoso, nevengdamas prisiminti linksmų, smagių, anekdotinių, daugiau ar mažiau juokingų, o kartais ir visai graudžių, tragikomiškų teatrinio folkloro istorijų.

Vidinį knygos stuburą ir sudaro ši neskubri kelionė per vaidmenis, tačiau „Jausmų repeticijos“ – ne atsiminimų knyga, ne in memoriam (ir ačiū Dievui) Aktoriui – tai išmaniai struktūruotas ir iliustruotas V. Bagdono atverčių ir prisiminimų, kuriuos preciziškai „įraidino“ Rūta Oginskaitė, pasjansas. Tokie lakoniški kūrybiniai autobiografiniai etiudai, gimę, kaip tvirtina knygos autorė, iš nostalgijos, iš ilgesio Aktoriui.

Galbūt iš to ilgesio – ir perregimas sakinių lengvumas (be šlako, balastinių apkrovų), maksimaliai išsaugota kalbėtojo intonacija. O tai – brangintina vertybė, akumuliuojanti skaitymo džiaugsmą.

Žavūs, humoristiniai knygos skirsnių pavadinimai (pvz.: „8 skirsnis, kuriame Bagdonas šventai tiki, kad scenoje vaidina save, ir nustoja rašyti vidinius monologus, o pats tapęs žiūrovu džiaugiasi, kad nesinešioja durklo“ arba „9 skirsnis, kuriame Bagdonas kaip ryški ir perspektyvi kūrybinė individualybė su visu Jaunimo teatro žiedu vežė meno ugnį į provinciją, o toje ugnyje aiškiausiai švietė alkoholio aura, bet gal ne vien ji“) kažkuo primena François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ atsklandų stilistiką ar viduramžių riterių romanų retorines vingrybes. Tie šiek tiek gražbylingi skirsnių pavadinimai neerzina, nuteikia viltingai, įdomiai, nepernelyg rimtai ir sudėtingai, bet ir jokiu būdu nelengvabūdiškai, skirtai išimtinai teatro gurmanams kelionei po V. Bagdono pasižabotos Melpomenės valdas.

O tų skirsnių – dvidešimt devyni, prie kiekvieno iš jų – konkreti susitikimo data. Laiko skliaustai – nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. birželio 27 d. Taigi, bendrauta apie pusantrų metų.

Dažno „Jausmų repeticijų“ skirsnio pradžią su tiksliomis charakteringomis sociokultūrinėmis konkretaus laikotarpio emocinės topografijos nuorodomis atveria glaustas knygos autorės įvadas į aptariamą vaidmenį ar gyvenimišką situaciją, o toliau – liejasi vyriška, santūri Bagdono šneka. Ir ne apie trečią brolį Joną, koks jis raitelis puikus, ar panašias senelių pasakas, o apie visai kitokius dalykus – Pirosmanį, Faustą, Otelą, Daukantą, Dėdę Vanią…

Dar vienas „Jausmų repeticijų“ ypatumas štai koks: Bagdonas yra toks didis arba, kitaip tariant, jis lietuvių teatre yra toks dydis, turintis tokią neprilygstamą profesinę karjerą ir kvalifikaciją, kad apdrabstyti jį pertekliniais superliatyvais arba kažką jam pačiam įrodinėti knygos autorei ar atvirkščiai nėra jokio reikalo.

Mes žinome, kad su V. Bagdonu teatre viskas buvo iš tiesų labai labai gerai. Ir V. Bagdonas tai žino. Jaučia savo vertę. Ir, ko gero, tiek jis, tiek mes jaučiame ir žinome, kad taip gerai jau niekada niekada nebus. Jis – aktorystės etalonas.

Tad V. Bagdonas tarsi koks pusiau į atsargą išeinantis Krikštatėvis lakoniškai ir oriai komentuoja patikimai ginklanešei (t. y. knygos autorei) skurdžią savo vaikystę, studijų metus, tarnybą sovietinėje armijoje, teatro spindesį ir skurdą, pagaliau – pasaulinės šlovės saulėlydžių atšvaitus.

Komentuoja su „teisinga“ intonacija. Be patetikos. Be desperacijos ar seilėtų sentimentų. Be atviro ar maskuojamo pasipūtimo. Be rankų grąžymo dėl to, „kas galbūt privalėjo įvykti, bet dėl tam tikrų priežasčių kažkodėl neįvyko“.

Komentuoja kaip teatro praktikas. Trumpai drūtai. Pavyzdžiui, apie Henriką Kurauską: „Labai emocionalus aktorius ir truputėlį mėgstantis pridėt, pripliusuot artistiškumo.“ Arba apie Joną Rudzinską: „Jam patikdavo emociškai nepastovūs žmonės, bet tvarkingos galvos.“ Ir todėl šitą knygą skaityti įdomu.

Be abejo, šita „teisinga“ knygos intonacija – didelis R. Oginskaitės nuopelnas, jos nuovokos ir triūso pasekmė, nes parinkti tikslų knygos rakursą, surasti tokį žiūros kampą, per kurį tvarkingai, sklandžiai ir skaidriai lūžtų vadinamieji rudeniniai prisiminimų spinduliai, nėra paprasta. Bet šiuosyk, regis, pavyko.

Net neabejoju, kad prikalbėta buvo visko. Ir turbūt daug visko liko už kadro. Bet čia ir yra pagrindinė tokio pobūdžio knygų sudarytojų ar autorių problema, lygtis, teorema, viršuždavinys – sugebėti „teisingai“ atsirinkti, „teisingai“ vairuoti, laviruoti, valdyti, suvaldyti pašnekovą, kad jis nepradėtų sapalioti nei šį, nei tą, kad ir koks įžymus ar nusipelnęs būtų. Tam reikia patirties ir meistriškumo.

Nors V. Bagdonas iki šiol laiko save nesužvaigždėjusiu nepiktybišku melancholiku, knygoje galima rasti ir kitokio pobūdžio liudijimų. Štai vienas iškalbingas raštas iš 1974 m. Jaunimo teatro archyvo: „Š. m. lapkričio mėn. 3 d. išvykos metu Kaune sumušė grupės vadovą aktorių (…). Sekančią dieną savavališkai iš Kauno išvyko į Vilnių. Kolektyvas pasimetė. Pradėti vaidinti spektaklį Kaune ar ne? Bus Bagdonas V. ar ne? Ir tik antro veiksmo pradžioje atsirado akt. Bagdonas. Analoginių reiškinių buvo ir anksčiau. Už įžūlų, chuliganišką veiksmą, už nuolatinius darbo drausmės pažeidimus aktoriui V. BAGDONUI pareikšti g r i e ž t ą  p a p e i k i m ą s u  į s p ė j i m u, kad ateityje už panašius nusižengimus bus taikoma griežčiausia administracinė nuobauda – atleidimas iš darbo.“

Tokia yra rūsti istorinė tiesa. Taip grūdinosi Bagdonas. Tiesa yra ir tai, kad norint parašyti tokio formato knygą pageidautina ir patartina teatro pasaulėlyje (petys petin su režisieriais ir aktoriais) pasisukioti, pasistumdyti nei daug, nei mažai – bent trisdešimt keturiasdešimt metelių.

Nes priešingu atveju su knygos herojumi neišvengiamai tektų sužaisti platesnio ar siauresnio diapazono „aklą vištą“. O „aklavištiškų“ prisiminimų knygų apie tikrus ar tariamus mūsų kultūros ar politikos didžiavyrius ir šviesulius leidyklų darželiuose pastaruoju metu yra prižėlę atsakančiai.