Šiaurietiškas ėjimas

EUGENIJUS ALIŠANKA

Anapus pušynų, anapus geležinkelio bėgių, jungiančių du nesutaikomus miestus, du amžinus priešus, krenkščia Perkūnas. Norėčiau būti naiviu pagonimi, tikinčiu savo susikurtais žodžiais, kuriuos po tūkstančio metų koks nors Lévi-Straussas ar Beresnevičius pavadintų mitu. Norėčiau tikėti, jog Perkūnas vaikšto palei bėgius, širsdamas ant žmonių už tai, kad praradę vaizduotę jie keliauja traukiniais, vietoj kalavijų pasikabinę ant juosmens mobiliuosius telefonus, vaikšto ir žaibuoja akimis į abejingus veidus pralekiančio traukinio languose, nes jiems nebėra anapus, jiems viskas tik čia ir dabar. Tik krenkščia, nes triukšmas ir įsiūtis jau nebepadės. Prarastoji karta, gal jau šimtoji, skaičiuojant nuo Mindaugo Rūsčiojo, kuriai anapus yra tik anapus televizoriaus ekrano. Esu šiapus bėgių, čia mano namai, man taip atrodo, esu naivus pagonis, linkęs tikėti kiekviena gražiai skambančia nesąmone, klausausi grūmojimo, laukdamas apokalipsės, kuri neateis, nes taip apreiškė šventasis Beckettas. Kalba yra mano namai. Man taip atrodo. Nes noriu tikėti savo susikurtais žodžiais. Noriu gyventi namuose, kuriuos statau visą gyvenimą ir nuo kurių vis labiau tolstu. Noriu tikėti, kad tikiu.

Autoriaus nuotrauka

Perkūnas dar padvejoja ir kėblina bėgiais link Vilniaus – ar Kauno – koks, po perkūnais, skirtumas – taip nė lašo ir nenuvarvinęs. Nevaisingas. Lieku tvankoje taip ir nepatyręs malonumo, ekstazės, esthésis, kaip sakytų Algirdas Julius Greimas, būsenos, kai susilieja Erosas ir Tanatas, kai anapus blyksteli akinančia šviesa, ir pasijunti nei gyvas, nei miręs. Ir gyvas, ir miręs. Lieka balti ir juodi debesys, šiaurėje surimuoti nelyginant sonetai, su šviesiais tarpais tarp posmų, pietuose – išdrykę verlibrai, nors tas palaidumas tik tariamas, iš tiesų jie tarsi vienas ilgas sudurtinis sakinys, nė vieno nereikalingo žodžio. Vakaruose pro eilučių plyšius dryksteli paskutiniai saulės spinduliai, ir nebesuprantu, kas čia svarbiau, žodžiai, debesys ar tarpai tarp jų. Pavykęs tekstas, turėčiau sakyti, ne toks aistringas, kaip norėtųsi, bet tokiame amžiuje skaitytoją Erosas ir šiaip lanko rečiau negu Tanatas, užtat ko verti estetinis sprendimas, klasikinis turinys ir moderni, dramatiška forma. Tokia literatūra vidutiniškai po trisdešimties metų, kaip byloja statistika, atsidurtų Dinamito Išradėjo komiteto akiratyje. Žinios iki literatūrinės pasaulio sostinės, anot literatūros užkulisių žinovų, keliauja šviesos greičiu, taigi, kaip beskaičiuotum, pasiekia įveikusios maždaug trisdešimt šviesmečių. Toks atstumas, kaip teigia astrofizikos užkulisių žinovai, yra saugus Žemei, net jeigu ten įvyktų supernovos sprogimas. Ten, kur gimsta naujas kūrinys. Ten, kur dabar saulėlydžio spinduliuose murkdosi visiškai beprasmiški debesys, virstantys tekstais vien todėl, kad man to reikia. Negaliu susitaikyti, kad jie yra anapus mano kalbos, visiškai abejingi mano žvilgsniui, mano gyvenimui, todėl spraudžiu juos į savąją Prokrusto lovą, nurėždamas pačią gražiausią jų prasmę – beprasmybę. Nes man reikia važiuoti į Suomiją per pačias Jonines, nes ten nelyginant jonvabaliai suskrenda poetai švytinčiomis dvasiomis pasišnekėti apie rašytojo anapusybę, apie kalba nepasiekiamus dalykus, apie siaubus ir ekstazes, apie atmintį, sapnus ir fantazijas, apie skyles tikrovėje, tabu, šventumą ir mirtį. Nes man reikia teksto, žūtbūt reikia teksto, kalbos apie rašytoją anapus kalbos.

Tarsi nedaug reikia, rašytojas žino viską, gal net daugiau už geltonojo dienraščio žurnalistą, gal net ir už kirpėją, Sevilijos ar Vilniaus. Rašytoją kviečias pasišnekėti tada, kai visiems viskas ir taip aišku, juk gražiai pašnekės, nebūtinai rišliai, užtat raiškiai, žodžio kišenėje neieškodamas, arba tuomet, kai viskas taip neaišku, kad niekas, be parapsichologų, aiškiaregių ar politikų, nenori nė burnos aušinti. Kas gi dar, be rašytojo, galėtų pakalbėti apie tai, ko nėra kalboje. Važiuosiu ieškoti paparčio žiedo ten, kur net nėra papartynų, užtat jis yra kalboje, ir dar kaip yra, ne tik lietuvių kalboje, bet ir ugrofinų, kiekvienais metais Juhannus dieną tūkstančiai suomių palikę mieste savo nokijas plūsteli į miškus ieškoti to žiedo. Ir jiems visai nerūpi, kad per Juhannus plieskia baltosios naktys, kad tos baltosios naktys tėra oksimoronas, kalbos figūra, kad per Juhannus naktys egzistuoja tik kalboje, o kas yra anapus kalbos, yra tik malkų krūsnys, ugnis, išvaikanti blogąsias dvasias, ir šėlsmas, degtinė ir alus, kurių reikės gerti daug, daugiau negu per vestuves ar krikštynas, nes nuo ištuštintų butelių skaičiaus priklausys būsimasis derlius. Knygų tiražai.

Galvoju apie paparčio žiedą, naktis, kurių nėra, kurių nebuvo ir Šiaurėje prieš daugelį metų, buvo tik miegas ir kiti vyrai, tiksliau, nebuvo ir miego, vien kirai ir kormoranai šaižiais balsais, besidalijantys grobį virš šiukšliadėžių Murmano įlankos pakrantėje tomis valandomis, kurios buvo skirtos miegui, tomis valandomis, kai vietoj pamišėlius ir potvynius pakylėjančios pilnaties pro langą be užuolaidų spoksodavo saulė papilkėjusiu iš nuovargio veidu, kai atrodydavo, kad girdžiu pamestų kūdikių riksmus, nors matydavau tik pražiotus kormoranų snapus. Neturėčiau važiuoti į tą Suomiją, bent jau per Jonines, poliarinės naktys mane varo iš proto, aš ir taip sunkiai orientuojuosi laike, o dar tekstas apie tai, ko nėra mano kalboje, ir jį skaitysiu per naktį, kuri nėra naktis. Poliarinės naktys man primena tai, ko nenoriu prisiminti, metus lavonus, kuriuos graužia mano atminties kirmėlės. Nenoriu prisiminti ir to seno sapno, sapnuoto ne vieną sykį, taigi jau beveik nebe sapno, kur lauko tupykloje, įtartinai panašioje į mano vaikystės tupyklą Dzeržinskio gatvėje, greičiausia toje pačioje, kurioje knibždėte knibžda baltų dzikūnų, esu paslėpęs net ne vieną, o du – sapne nė kiek neabejoju, kad du – lavonus, žinau, kad esu žudikas, man baisu, mane kausto siaubas, bet ne dėl to, kad esu žiaurus, nepataisomas žmogus, siaubas dėl to, kad visa tai gali išaiškėti. Kas dabar bus? Ką pasakytų koks Jungas, pasiguldęs mane ant kušetės? Atsipalaiduokit, nebejaunas jaunuoli, kvėpuokit giliai. Gal jūs nesijaučiate esantis savimi, gal jums svetimas jūsų gyvenimo būdas ir kausto baimė prarasti kaukę, atsiprašau, vaidmenį šiame gyvenime? Gal galėtumėt išsipasakoti apie savo siaubus viešai, per literatūrinius vakarus, nors geriausia būtų per anoniminius seansus? Galėčiau, manau, galėčiau, kad ir anoniminiams poetams, plieskiant poliarinei saulei į akis, tarsi tardytojo kabinete. Jūs tik sušvirkškit man nedidelę porciją tiesos serumo. Kad norėčiau atskirti gėrį nuo blogio, nes dabar klaidžioju anapus jų abiejų lyg koks Nietzsche, lyg koks deus otiosus anapus savo gyvenimo, apimtas žudymo manijos.

Galvoju apie tai, ko nėra, ko jau nebėra, apie praėjusios savaitės poezijos skaitymus Lietuvos šiaurėje, kaitinant gegužės saulei, apie jauną poetę, kuri paprasčiausiai per jauna būti poete. Tokių jaunų poetų nebūna, ji lyg tas mano pernai sodintas vaismedis, prieš kelias dienas išskleidęs gležnus lapelius, deja, medelio atpažinti negaliu, nes sodinukus pardavusį kaimyną sumušė jauni bebaimiai plėšikai, ir jį ištiko insultas, be jo esu sodininkas analfabetas, jeigu tas vaismedis nesunokins vaisiaus, niekada ir nesužinosiu, kriaušės, obels ar slyvos būta. O Jeronimas, toks visai neatsitiktinis sodininko vardas, jau tikrai negrįš, jo kairė pusė vysta ir džiūsta ligoninės pavėsy. Apie ligoninėje aptiktą įsisenėjusį prostatos vėžį turbūt nė neverta užsiminti, ypač dabar. Jauna poetė šoka pati sau, išskleidusi virš galvos skarą, susikaupusi sklendžia neseniai nušienautoje pievoje, pačia pažeme, lyg drugys, kuriam sparnai reikalingi ne skrydžiui, kuris rašo kažkokį tekstą, skirtą drugių dievui. Akivaizdu, kad mergaitei neužtenka poezijos, žodžių, tų pačių, kurių neužtenka ir viso pasaulio poetams, antraip jie neskristų į poliarinę saulę kaip naktiniai drugiai. Jeigu aplankysiu Santa Klauso šalį, būtinai paklausinėsiu, nepaliksiu klausimo be atsako, kodėl poetams negana poezijos, kodėl jiems reikia dar tekstų apie poeziją. Gal iš tiesų, spėlioju, poezija užsiima visokiais niekais, kad poezija tebėra sielos apatiniai, anot Lawrence’o Ferlinghetti, ar kad rašytojai kalba smirdančius niekus, čia jau Kafkos nuomonė, tiesa, išsakyta dienoraščiui. Taigi, kaip ir sau pačiam, bet būtent čia prasideda ir, regis, baigias literatūra. Pasakyti sau, kad, liaudiškai kalbant, šūdą mali. Arba gyveni, arba mali. Czesławas Miłoszas su jam tinkančia pedagogo intonacija, ne taip kaip nepraustaburniai modernistai, į klausimą atsako išsamiai ir neužginčijamai: Labirintas. Kas dieną renčiamas iš žodžių, muzikos garsų, tapybos linijų ir spalvų, skulptūros ir architektūros luitų. Toks amžinas, toks įdomus žiūrinėti, ir jei jau kas į jį panyra, tam nebereikia pasaulio, jis yra tvirtovė, sumūryta ginčiai nuo pasaulio. Ir turbūt didžiausia nuostaba: kai jau imi mėgautis juo pačiu, jis išsisklaido tarsi rūmai, nuausti iš miglos. Ir tik siekis išeiti anapus, kažkur, kiton pusėn jį išlaiko.

Ieva, mergaitė bibliniu vardu, šoka, jos šokis yra labirintas, kuriame ji dabar gyvena. Ar ji tikrai nori išeiti anapus? Ji išeis, kai šokis pasibaigs, taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjęs, bet ar ta pati, ar nepalytėta Minotauro bent jau žvilgsniu? Šalia su kamera stovi Sara, dar vienas biblinis personažas, pagimdžiusi savajam Abraomui vaikų anksčiau negu jos garbioji pirmtakė, ji filmuoja šokį, deja, kiekvienas mūsų judesys yra stebimas, ir šokis gula į skaitmeninio fotoaparato atmintį. Kada nors taps naujo šventraščio fragmentu. Paprašau pasižiūrėti įrašą, bet išvystu tik šešėlių žaismą, nes kamera fiksuoja ne šokėją, bet jos šešėlį, slystantį žolės paviršiumi. Likęs tik šešėlis. Kodako oloje. Nieko naujo po saule jau mažiausiai porą tūkstančių metų, tad apie ką mums kalbėtis kiaurą (būtent kiaurą, čia ne kalbos figūra, kitaip sakant, neturinčią dugno) poliarinę naktį?

Skverbdamasis žvilgsniu į šokantį šešėlį, tyrinėdamas jo formas ir apvalumus, staiga prisimenu kadaise skaitytą trumpą novelę, gal ir Cortázaro, gal kurio kito jaunystės literatūrinio dievo iš antipodų šalies, iš Lotynų Amerikos: pagyvenęs vyriškis pavėžina keliaujančią mergaitę. Mažą meškiuką. Kažkodėl prisimenu būtent šią rašytojo išryškintą detalę, šią personažo charakteristiką. Po nakties, praleistos kartu pakelės viešbutyje, vyriškis nežadindamas meškiuko vienas sėda į automobilį ir įsibėgėjęs dideliu greičiu trenkiasi į medį. Ir pajuntu, kad norėčiau pavėžinti šį šešėlį, šiek tiek šleivojantį meškiuką, globoti jį visą naktį, tik vieną, daugiau mano vaizduotė nepatempia, ir ryte įsibėgėjus iki saldumo burnoje driokstelti į to paties medžio šešėlį. Nes esu gašlus pagyvenęs poetas, tvarkantis savuosius Eroso ir Tanato reikalus žodžių labirinte.

Tvarkau reikalus prieš kiekvieną sumautą kelionę, sumautą, nes kiekviena kelionė sumauna per vargus sukauptą tvarką. Nebaigti darbai įgauna avarijos statusą, jos padariniai likviduojami paskubom, kaip pamišėliui lakstant su vandens žarna po degančius namus. Nepradėti darbai galutinai praranda viltį būti pradėti. Paskutiniai laiškai sau ir visam pasauliui, iki, bloguoju neminėkit, grįšiu aš, kai obelys pabals, sužaliuos lazda. Iš stalčių karštligiškai traukiami kelionės dokumentai, valiutų likučiai, skylėtos kojinės, knygos, per žiemą subliūškę krepšiai, visa, ką galima išsinešti iš gaisro vienu kartu, visa, ko užtenka benamiui, sudariusiam terminuotą nebūties sutartį. O kur dar tekstai, tekstai apie tai, ko juose nėra ir negali būti, tokie tekstai dega, nes jų nėra. Nedega tik rankraščiai, taip sakė vienas rašytojas, tik stalčiuose tų rankraščių nėra, juos reikia parašyti, skubiai, neatidėliotinai, o tai bene vienintelis darbas, kurio nemoku daryti greičiau negu kvėpuoti. Šienauti pievą, mylėtis, spausti akceleratorių, susikimšti kompleksinius pietus per kelias minutes – prašom. Visa tai, kas yra anapus žodžių. Žodžiams reikia kantrybės ir tvarkos. Iš „Animal Planet“ neseniai sužinojau, kad esu tolimas žvaigždžiasnukio kurmio giminaitis, mes giminiuojamės bene per Homerą, gal per kokius duobagyvius ar pilvablakstienes, šiaip ar taip, aklumo genas užima svarbią vietą mūsų genofonde. Žvaigždžiasnukis kurmis, panašus į paprastąjį kurmį savo kūnu, toks pat mielas švelnus kailiukas, tą patyriau vieną paprastąjį užsmaugęs plikomis rankomis, tik su klaikia rožine atauga vietoj nosies. Auglys, primenantis vaginą su keliomis dešimtimis čiuptuvų, jie visi nervingai raitosi lyg gyvatės (gal N-14 laida pripažintų, kad graikai turėjo omeny penius?) ant gorgonės galvos. Vargas tam vyrui, ir šiaip dienos šviesoje kaustomam kastracijos baimės, baimės tapti belyčiu kompiuterastu, beveidžiu bankininku, manekenu, madų dizaineriu ar poetu, kuris susapnuos tokį erotinį sapną. Iš tiesų, gerbiami suomiai, nežinau, kaip aprašyti siaubą ir ekstazę, šiuo atveju jie abu yra, anot reklamos, du viename, jie vis tiek lieka už žodžių, kurie tėra kaip išnašos moksliniame tekste – žr. kn., kuri sudegė dar neparašyta.

Štai tąja savo snukio žvaigžde kurmis ir atsako į vieną iš Joninių (ar dar kas nežino, kad Joninių etimologija mena sanskritiškąjį joni, lietuviškai – vaginą?) nakties klausimų: Be literatūros, esama ir kitų pasaulio interpretacijos formų; ar gali rašytojas įžengti į jas ieškodamas naujų ištaros būdų? Tąja žvaigžde aklas kurmis iščiupinėja kiekvieną kvadratinį savo kurmiarausio milimetrą, rožinę žvaigždę sukiodamas greičiau nei kvėpuoja, greičiau už sliekus ir kitus požemio karalystės personažus. Smegenų kompiuteris apdoroja gaunamą nesuskaičiuojamų gigabaitų informaciją ir galiausiai pasiūlo kurmiui pilnametražį 3D trilerį. Žvaigždžiasnukis kurmis mato tai, ką jam reikia matyti, jokių papildomų estetinių potyrių, tik priešiškas gyvybės formas, įveikiamas vienu smūgiu be jokio ginklo. Schwarzeneggeris kurmiarausių labirinte. Kita pasaulio interpretacijos forma, ar ne, gerbiami naktinių diskusijų dalyviai? Mano žvaigždė juda daug lėčiau negu giminaičio, ji nėra tokia daugiamintė, kiekvienam žodžiui ar sakiniui reikia daugiau judesių, čiupinėdamas savo čiuptuvais Schwarzeneggerį ne iš karto atpažįstu Terminatoriaus torsą ar gubernatoriaus šypseną, pirmiausia pagaunu vardo apribus, na taip, juodas nigeris, politiškai nekorektiškas vertimas, juoda spalva apskritai nekorektiška, gal todėl, kad tai nėra spalva, bet ir kurmiarausyje nėra spalvų, prisimenat: gaudyti juodą katę juodame kambaryje, ieškoti juodo negro juodame tunelyje, kuriame apskritai nėra jokio negro. Juodas nigeris, atsiprašau, kurmis juodame urve, viešpatie, mano nekorektiškumas yra mano aklumo pasekmė, man reikia daugiau laiko. Trimatis teksto vaizdas ryškėja pamažu tarsi nespalvotos nuotraukos ryškalų vonelėje prieš kelias dešimtis metų. Mokiausi iš tėvo tos aklumo alchemijos, nes tėvas irgi buvo aklas tam tikrame gyvenimo dažnių diapazone, vienu metu buvau jam beveik nematomas. Stebėdamas, kaip tėvas užtamsintame kambaryje panardina tuščią fotopopieriaus lapą į bespalvį skystį, šventai tikėjau, kad tamsoje galima išvysti tai, ko nėra dienos šviesoje. Tai, ko man trūksta. Kas yra anapus. Juodą katę juodame kambaryje, kuriame nėra jokios katės.

Kaip sakiau, man reikia daugiau laiko, savo labirinte judu lėtai, nuolat grįždamas ir gręžiodamasis. Štai jau porą dienų esu vienas, beveik vienas ir didžiąją dalį laiko šiapus labirinto, šiame tekste, nieko nesutikdamas. Labirintas nėra praktiškas, ne visi keliai išeinami, dalis baigiasi aklaviete, sakykim, kad ir šokančios mergaitės šešėlis. Guodžiu save esė pionieriaus žodžiais: Niekas taip neprieštarauja mano stiliui, kaip nuoseklus pasakojimas. Nuoseklus pasakojimas naiviam pagoniui turėtų būti panašus į Ariadnės siūlą, tik aš niekur neskubu, neskubu išeiti, aš įsikalinau savu noru, aš esu ne Michelis de Montaigne’is, bet eilinis Minotauras, savo likimo kalvis, atsiprašau už banalybes. Ir vis labiau besiilgintis tvarkos, darbiniai batai išrikiuoti po taburete lyg kareivinėse, įrankiai ant sandėliuko sienų pretenduoja į dailės galerijos ekspoziciją, tarplangėse vietoj negyvų musių ir dulkių guli žalias akmenukas iš Alpių, koralas iš Karibų, neaiškios kilmės nuoskila iš Gotlando. Žiūrėdamas į nešienautą kiemą jaučiuosi kaip tėvas, nesiskutęs tris dienas. Erzina kurmiarausiai, namo pastogėje varnėnų išperėti jaunikliai, triedžiantys ant sienų. Mano mėgstamiausias serialų herojus – detektyvas Monkas, skiriuosi nuo jo tik tuo, kad neturiu aukščio ir dar kelių dešimčių baimių. Užtat turiu baimę, kurios neturi jis – rašymo.

Dvi su puse dienos – tiesa, ne visai – buvau vienas, ir štai aš jau kitas, arba bent jau kelyje į tai. Vienatvė mane veikia, nuolatos. Vidus atsipalaiduoja (kol kas tik paviršiuje) ir pasiruošia labiau atsiverti. Manyje pradeda nusistovėti šiokia tokia tvarka, ir nieko daugiau nereikia, nes netvarka, kai esi menkų gabumų, yra blogiausia.

Čia ne mano žodžiai, tokio Prahos rašytojo, dirbusio draudimo bendrovėje, iš tiesų turbūt menkų gabumų, nes, anot laisvosios Vikipedijos, jis taip ir nesugebėjęs užbaigti savo svarbiausių romanų, gyvas būdamas veik nieko ir neišleidęs, prieš mirtį liepęs savo menkaverčius kūrinius sudeginti. Rankraščiai nesudegė, artimo bičiulio dėka jo knygos buvo išleistos, bet iki šiol niekas nežino, apie ką tas rašytojas rašė. Visi žino, ką jis rašė, o apie ką – ginčijasi po šiai dienai. Gal apie literatūros bejėgystę, gal apie Dievą ir jo vietą žemėje, gal apie žmogaus menkumą. Gal apie savo baimes. Kas dabar pasakys, man atrodo, kad apie kalba nepasiekiamus dalykus, gyvas jis būtų nepamainomas pašnekovas Joninių naktį. Papasakotų apie Zamzos metamorfozę, nes rašytojai neabejingi transcendentinėms istorijoms apie vabalus ir kurmius, išgirstume daugiau pikantiškų naujienų apie Pilies gyventojus, kurie gyvena uždaresnį gyvenimą negu Holivudo žvaigždės (žvaigždžiasnukiai? vėl nekorektiška?). Mielai jam užleisčiau savo vietą lėktuve į Helsinkį, ne dėl aukščio baimės, greičiau dėl rašymo baimės, nes iki šiol neturiu teksto, kurio iš manęs laukia, tekstas manęs neklauso, negirdi, nemato, jis lygiai toks pat aklas kaip ir aš.

Skrisk, Franzai Kafka, vietoj manęs. Nes mano menkiems gabumams dabar labiau negu tau reikia vienatvės ir tvarkos. Aš geriau pasivaikščiosiu įkandin to kuproto senuko, kurį sutikau prieš kelias dienas Menininkų kalnelyje. Pasiramsčiuodamas tokiomis pačiomis naujutėlaitėmis dviejų sąnarių nordic walking lazdomis tyloje suksiu kartu su juo ratus akmeniniais takeliais tarp turų, pastatytų didiems menininkams, žinodamas, kad tai yra mano aukščiausia įkopta viršūnė, kad aš bandžiau įveikti aukščio ligą, kad norėjau išeiti anapus labirinto ir kad vieną dieną man tai pavyks.