Lietuvių teatras Rygoje

DONALDAS STRIKULIS

Lietuvių profesionaliojo teatro istorija ganėtinai trumpa, palyginti su mūsų kaimynų – rusų, lenkų ir net latvių – teatro istorija. Nors ji rašoma ne vieną dešimtmetį ir išėjo net keletas lietuvių teatro istorijos tomų (liko tik vienas, galbūt pas nemaloniausias, laikotarpis – karo ir pokario metai), jau dabar aišku, kad daug ką juose reikia pervertinti ir net perrašyti. Ką ir kalbėti apie tai, kad mes beveik nieko nežinome apie lietuvių teatro atsiradimą, raidą ir t. t. už Lietuvos ribų: Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje; taip pat nežinoma apie lietuvių teatrą tolimuose kraštuose: Australijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje, nors tai neatsiejama lietuvių nacionalinės kultūros dalis!

Pabandykime prisiminti ir atversti dar vieną mažai žinomą lietuvių teatro istorijos puslapį apie lietuvių teatrą Latvijos sostinėje Rygoje 1930–1940 metais.

Nuo seno Latvijos sostinė buvo stambus lietuvių išeivių kultūrinis centras. Pats europietiškiausias Baltijos pakraščio šalių miestas šimtmečiais naudojosi išskirtinėmis teisėmis. Net būdama Rusijos imperijoje, Ryga turėjo savus miesto įstatymus, kurie buvo kur kas tolerantiškesni ir laisvesni nei gretimuose milžiniškos imperijos regionuose. Daugelis draudimų (pvz.: kalbos, spaudos, tautybės ir pan.) Rygoje neegzistavo. Todėl nenuostabu, kad lietuviai – valstiečiai, darbininkai, tarnautojai, inteligentai – traukė į Rygą. Čia mokėsi ir baigė lietuviškas gimnazijas, studijavo Rygos universitete ir garsiajame Politechnikos institute, aktyviai dalyvavo kultūriniame ir visuomeniniame tautiečių gyvenime. 1913 metų gyventojų surašymo duomenimis, Rygoje tuo metu gyveno 37 000 lietuvių, bet iš tiesų jų ten buvo apie 50 000. Palyginkime: vokiečių – 60 000, latvių – 230 000. Įdomiai apie tautiškumą Rygoje 1927 metais laikraštyje „Lietuva“ rašė Juozas Tumas: „Surašymo dalyviai lietuviai vienu balsu piktinosi taktiškuoju lietuvių neapsisprendimu. Kas tik namie mokėjo svetimaip, ypač lenkiškai, visi tie miestan patekę savaip nebekalbėję ir rašęsis lenkais ar latviais, rečiau vokiečiais, ypač liuteronų tikėjimo. Visi matė juos nesant tuos, kuriais dėjosi; girdi, „liežuvis lūžo, o kalbėjo ne sava kalba“ ir fanaberija nebevelijo jiems prisiduoti lietuviais.“

Rygos lietuviai burtis į visokias draugijas pradėjo dar XIX amžiaus pabaigoje. 1881 metais poeto Juozo Miliausko-Miglovaros (tarnavusio Rygos policijoje!) iniciatyva buvo įsteigta bene pirmoji lietuvių tautinė organizacija Latvijoje – giedotojų draugija „Aušra“, „lietuviai turėjo kur susieit, pasidainuot, pasikalbėt“. Vėliau įkurta Rygos lietuvių susišelpiamoji draugovė (1893), ji turėjo apie 1000 narių ir beveik dvidešimt metų rūpinosi lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Rengdama lietuviškus vakarus ir spektaklius, draugija sugebėjo net tais sunkiais spaudos draudimo metais afišas „abelnai“ spausdinti „rusiškai ir žemiau lietuviškai lotyniškom literom“, kol „pakilo audra: žandarai išsitrankė po visas pabalnes, ir viską, ką tik rado, ėmė, net afišas, nors jos buvo valdžios paleistos, nepaliko. O dabar Rygos generalgubernatorius uždraudė ir mažiausią daiktą spausdinti lietuviškai“ („Varpas“, 1901, Nr. 3).

Ypač išsiplėtė lietuviškų draugijų veikla po 1904 metų balandžio 24 dienos (pagal senąjį kalendorių) Rusijos imperatoriaus dekreto dėl lietuviško rašto draudimo panaikinimo – spaudos laisvės. Netrukus buvo įsteigta ir aktyviai iki pat Pirmojo pasaulinio karo veikė Rygos lietuvių apšvietimo draugija „Žvaigždė“; lietuvių studentų draugija „Viltis“; muzikos ir dainavimo draugija „Kanklės“ ir jos Lošėjų kuopa, kurioje pirmą kartą bandyta spektaklius statyti profesionaliai, t. y. mokėti atlyginimus. Lošėjų kuopai vadovavo vienas pirmųjų lietuvių teatro ir kino režisierių Jurgis Linartas; draugijos chorui vadovavo ir muziką rašė kompozitorius Aleksandras Kačanauskas; bendradarbiavo latvių literatūros klasikė Elza Rozenberga-Aspazija, kurios vyras poetas Janis Rainis dirbo advokatu Vilniuje ir Panevėžyje…

J. Tumas įdomiai suskirstė Rygos lietuvius į „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“. Prie „kairiųjų“ priskirtini: Ona Pleirytė-Puidienė – jau tuo metu žinoma poetė, prozininkė, dramaturgė, Juozas Pleirys ir kiti. Jiems vadovavo Liudvikas Jakimavičius – „škaplerninkas, spaustuvininkas… namų mokslo, mokyklų nėjęs. …buvo miestiškai apsitrynęs, inteligentingas pirmu pažiūrėjimu ir darbštus.“

Dešinieji telkėsi apie tris Rygos katalikų bažnyčias: Sopulingiausios Dievo Motinos, Šv. Pranciškaus ir Šv. Alberto, kuriose veik visą laiką kunigai buvo lietuviai. Tai advokatas Kazimieras Vizbaras – Rygos turtų rūmų skyriaus viršininkas, turtingas kelių namų savininkas, Rygos Dūmos narys; Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis – matematikas, poetas, dramaturgas, vėliau Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje direktorius; minėtasis Jurgis Linartas – notaras, spaustuvininkas, choro vadovas, artistas, režisierius, vienas lietuvių kino pradininkų; Petras Pundzevičius – literatas, dramaturgas ir inžinierius; Juozas Tūbelis – agronomas, vėliau Lietuvos žemės ūkio ministras, ir daugelis kitų.

Taip pat Rygoje veikė lietuvių teatro draugija „Žaislas“, blaivybės draugija „Giedra“ ir kitos; be to, įvairios lietuvių draugijos veikė Liepojoje ir Mintaujoje (Jelgavoje). Apie tai nemažai rašė teatrologas Vytautas Maknys knygoje „Lietuvių teatro raidos bruožai“ (1972).

Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis lietuvių grįžo į gimtąjį kraštą ar buvo išblaškyti po įvairias pasaulio šalis. Nepaisant to, Rygoje likę lietuviai stengėsi išlaikyti buvusių organizacijų veiklos kryptis, būrėsi į naujas draugijas. Nepriklausomos Latvijos laikais Rygoje veikė lietuvių vaikų prieglauda, Lietuvių mokytojų sąjunga, Rygos lietuvių prieglauda, Pašalpos draugija, Šv. Zitos draugija ir kitos lietuvių organizacijos. Kai kuriose jų buvo organizuojami įvairūs renginiai: paskaitos, koncertai, spektakliai ir pan. Tačiau, kitaip nei Rygos rusai, žydai, vokiečiai, net baltarusiai ir lenkai, turėję savus profesionalius ar pastovius mėgėjų teatrus, lietuviai jokios teatrinės trupės neturėjo. Vaidinimai buvo rengiami pripuolamai ir nereguliariai. Todėl neatsitiktinai 1930-ųjų, Vytauto Didžiojo metų, vasarą Lietuvių mokytojų sąjungos iniciatyva prie Latvijos lietuvių sąjungos buvo įkurta Lietuvių teatro Latvijoje draugija. Rugpjūčio 25 dieną įvyko draugijos steigiamasis susirinkimas, jis nustatė pagrindines Lietuvių teatro Latvijoje veikimo gaires ir išrinko vadovybę. Buvo patvirtinti įstatai ir išrinkta draugijos valdyba. Įstatuose sakoma, kad draugijos tikslas – „jungti visus lietuvius ir jų geradarius, kurie įdomaujasi lietuvių teatro Latvijoj organizacija, darbu ir išsivystymu“ („Lietuvos žinios“, 1930, Nr. 197).

Valdybos pirmininke buvo išrinkta E. Paliakauskaitė-Jakutienė, vicepirmininku – kompozitorius S. Vainiūnas, administratore A. Gudzinskaitė-Tolskaitė, sekretoriumi A. Purvinis; valdybos nariais – advokatas K. Vizbaras (žinomas prieškario laikų draugijų „Žvaigždė“ ir „Kanklės“ organizatorius), „Rygos balso“ redaktorius ir lietuvių gimnazijos direktorius A. Juodvalkis, žurnalistas J. Paliakauskas, S. Gudelytė.

Prie valdybos buvo išrinkta meno kolegija, ją sudarė prelatas K. Jasėnas iš Mintaujos (Jelgavos), „Visuotinės meno istorijos“ autorius, Latvijos universiteto dėstytojas A. Raulinaitis, istorikas S. Sužiedėlis, dainininkė A. Latonaitė, kompozitorius J. Karosas, J. Pelikšaitė, M. Dzirkalienė-Plukaitė, O. Nalivaikytė, F. Adomaitis ir J. Stabinis.

Buvo numatyta per mėnesį pastatyti vieną du veikalus ir juos parodyti ne tik Rygoje, bet ir kitose Latvijos lietuvių kolonijose; prie teatro įsteigti studiją, kviesti statyti spektaklius lietuvių ir latvių režisierius, taip pat rengti kitus kultūrinio pobūdžio renginius. Režisuoti pakviestas garsus lietuvių kilmės latvių teatro režisierius Eduardas Smilgis.

Lietuvių teatro Latvijoje atidarymui buvo pasirinkta Maironio tragedija „Kęstučio mirtis“. Kodėl premjerai pasirinktas šis Maironio kūrinys, gana tiksliai atsakė „Rygos balsas“: „Lietuvių teatras Latvijoje pradėdamas savo darbą Vytauto Didžiojo metais vykdo savo tikslą ne vien įstatuose, bet širdy rašytą – kelti lietuvybę. Savo pirmojo veikalo statymu atskleidžia senos ir garbingos lietuvių tautos praeitį ir tuo tikisi, kad šis darbas mūsų tautiečių bus tinkamai suprastas ir įvertintas.“

Spektaklį režisavo teatro meno vadovė E. Paliakauskaitė, kartu ji suvaidino ir Laimutę. Specialiai teatro atidarymo proga iš Kauno buvo pakviestas Valstybės teatro aktorius V. Kupstas, jis atliko Vytauto vaidmenį. Kostiumus sukūrė Latvijos dailės teatro dekoratorė Skubmė.

Iškilmingas Lietuvių teatro Latvijoje atidarymas įvyko 1930 metų spalio 12 dieną Amatininkų draugijos salėje. „Didžiulė Amatininkų salė pilna publikos“, – rašė laikraščiai. Dalyvavo delegacijos iš Lietuvos. Latvijos ir Lietuvos himnus giedojo „Šviesos“ draugijos choras; sveikino Rygos burmistras Krievinis, Latvijos nacionalinio teatro direktorius A. Berzinis, Kauno Valstybės teatro atstovai ir kiti.

Spektaklis taip pat pavyko, nes „vaidintojai rūpestingai savo roles vaidino. Kai kurių asmenų, matyt, pirmąkart scenoje pasirodžiusių, pastebima vienas kitas trūkumėlis. [...] [Kupstas] Visur, visur tryško iš jo artisto ir menininko kūryba“; „Apskritai trupė pjesę suvaidino su pakilimu [...]“; „Ryškūs ir efektingi kostiumai“, – kitą dieną rašė stambiausi Rygos laikraščiai: „Jaunākās Ziņas“, „Segodnia“, „Latvis“, „Pirmadiena“ ir kiti.

Vos mėnesiui prabėgus, lapkričio 24 dieną, Lietuvių teatras Latvijoje pakvietė į antrą premjerą – P. Vaičiūno „Tuščias pastangas“. Spektaklį taip pat režisavo E. Paliakauskaitė, mačiusi šios pjesės pastatymą Kauno Valstybės teatre. Galbūt todėl antroji Lietuvių teatro Latvijoje premjera buvo kur kas profesionalesnė. Apie tai entuziastingai, bet labai objektyviai rašė ir Latvijos laikraščių recenzentai.

Per pirmąjį teatro sezoną buvo pastatyti keturi veikalai. Be minėtųjų pjesių, parodyti S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“ ir P. von Heysės 4 veiksmų drama „Šventoji Magdalena“.

Antrąjį sezoną Lietuvių teatras Latvijoje pradėjo sustiprėjęs tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Trupę sudarė net 27 artistai. Spektaklius statė ne tik E. Paliakauskaitė, bet ir latvių režisieriai. Dažnai Latvijos nacionalinė opera skolindavo savo kostiumus lietuvių vaidintojams; dramos teatras leisdavo naudotis dekoracijomis. „Jaučiasi žymus progresas, – rašė „Segodnia“ po A. Fromo-Gužučio „Vaidilutės, arba Žemaičių krikšto“ spektaklio 1931 metų rugsėjį, – didelis kolektyvo organizuotumas ir ansambliškumas.“

Teatro veikla aktyvėjo ir plėtėsi. Kolektyvas dažnai gastroliuodavo po įvairias Latvijos vietoves, kur tik gyveno lietuvių. Tačiau tam jau reikėjo ne tik entuziazmo, bet ir laiko bei lėšų. Todėl 1931 metų gruodžio 3-iąją įvykęs visuotinis Lietuvių teatro Latvijoje draugijos susirinkimas nutarė sudaryti teatro direkciją, kuri rūpintųsi teatro finansiniais ir meniniais bei techniniais spektaklių reikalais.

Per dešimt kūrybinės veiklos metų Lietuvių teatras Latvijoje nuveikė milžinišką kultūrinį darbą. Nekeldamas sau didelių meninių uždavinių, kolektyvas siekė užsibrėžto tikslo – „jungti visus lietuvius ir jų geradarius“.

Ir tai jam pavyko.

Pasirinkę nesudėtingas A. Fromo-Gužučio, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, G. Landsbergio-Žemkalnio pjeses, taip pat P. Vaičiūno, R. Blaumanio, J. Akuraterio dramas, artistai mėgėjai stengėsi daugiau dėmesio skirti gimtosios kalbos propagavimui, spektaklio išoriniam vyksmui ir, svarbiausia, lietuvių tautos romantinei idealizacijai, kuri buvo artima ir latvių tautai. Todėl Lietuvių teatras Latvijoje buvo vienodai mėgstamas tiek lietuvių, tiek kitų tautybių žiūrovų.

1940 metais, Baltijos valstybes užgrobus rusų sovietinei kariuomenei, bolševikų valdžia uždraudė visas lietuvių organizacijas. Kartu nustojo gyvuoti ir Lietuvių teatras Latvijoje, palikęs nors ir nedidelį, bet ryškų pėdsaką lietuvių ir latvių istorijoje.