Įsišaknijimo arba grįžimo namo pamokos

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ

Vigmantas Butkus. Šiaulių auto/topografija. Eseistiniai tekstai. Š.: Šiaurės Lietuva, 2011. 191 p.

Prieš pradėdama rašyti šį tekstą aiškiai suvokiu, kodėl turėčiau to nedaryti. Pirmiausia – knyga, kurią pristatysiu kaip grįžimo namo pamokas, yra skirta Šiauliams ir dalis čia sudėtų tekstų akivaizdžiai yra kilę iš regioniškumo / Šiaulių ir centriškumo / Vilniaus konfrontacijos. Tai pripažįsta ir pats knygos autorius Vigmantas Butkus, savo poziciją pratarmėje pavadindamas kovinga. Tai lyg siena savo teritoriją ginančio vyro laikysena. Knygą palydintys tekstai, spausdinami knygos viršelyje, rodo, kaip centras „aprobuoja“, liudija knygos kokybę, leidžia jai būti (nors turiu padaryti išlygą – Ričardo Šileikos visokių gelažiokų pilni tekstai atlieka labiau mediatoriaus tarp paribių ir centro nei aprobuotojo funkciją). Aš taip pat galėčiau būti tapatinama su centru (nuošaly paliekant keblų klausimą, ar apskritai kada nors jaučiausi priklausanti „centrui“), tačiau, visiškai formaliai žiūrint, šis ruduo dalija mano laiką į dvi dalis – pusė jo priklauso provincijai (Dusetoms ir jų apylinkėms), pusė – Vilniui. Atrodo, turima patirtis leistų laisvai kaitalioti perspektyvą, rinktis žiūrėti iš centro į pakraštį ir atvirkščiai, tačiau šios knygos esu mokoma, kad tai ne požiūrio taško, o grįžimo namo problema. Iškart turiu perspėti, kad ketinu kalbėti ne apie visus tekstus, o tik maždaug apie pusę (specialiai skaičiavau), t. y. tuos, kurie knygos anotacijoje nusakomi kaip priartėjantys prie „grožinės raštijos“.

Antras, daug svarbesnis, dalykas – aš neturiu Šiaulių patirties. V. Butkaus, kaip literatūros mokslininko, nuosekliai ne vienus metus diegiamas požiūris, kad visi pasakojimai turi savo vietą, todėl tik joje gali būti suprasti, skatina kuo preciziškiau atlikti literatūros kūrinių erdvines analizes, atsisakant abstrakčių apibendrinimų viršus–apačia, rytai–vakarai ir t. t., konkretinant jų geografines apibrėžtis (tiesa, mokslinės nuostatos kategoriškumas švelninamas darant tam tikras nuolaidas, pvz., kvestionuojant literatūrinio turizmo poveikį literatūros kūrinio supratimui). Taigi abejonė, ar aš galiu suprasti tekstus / autorių, jei man nepažįstamas Šiaulių gatvių tinklas, nesu ėjusi Bulvaru, nesu girdėjusi iš Zoknių oro uosto kylančių naikintuvų garso, lietusi fontano, esančio priešais savivaldybę, ar kitaip jutusi šio miesto, atrodytų visai pagrįsta. Argi tai, kad vaikystėje pas senelius mane veždavo traukinys Šiauliai–Daugpilis, o kryptis buvo nuo Šiaulių, Latvijos link, ir tik vieną stotelę, – tolimiausias taškas, kurį man teko tuomet pasiekti į Šiaulių pusę, buvo Panemunėlio geležinkelio stotis, – gali bent kiek kompensuoti kūniškos šio miesto patirties trūkumą? Juk iš tų kelionių daug labiau atsimenu Obeliuose nuo vidurvasario kaitros besilydančio asfalto kvapą ir tuščios laukimo salės aidą ir vėsą nei medinių traukinio suolų kietumą. Tiesa, Šiauliai patys mane pasiekdavo, kai vasaroti iš didelio miesto pas kaimynus atvažiuodavo mano draugė, o jai išvykus per radiją išgirsdavau jos mamos išskirtinai žemų registrų balsą. Kita vertus, kadangi nesu susaistyta su rašančiojo gyvenama / rašoma erdve tiesioginiais ryšiais, galiu laisvai (?), nepaisydama autoriaus parinkto tekstų eiliškumo, modeliuoti grįžimo namo maršrutą, kuris turi pretenzijų būti suvoktas kaip bendras visiems mėginusiems (mėginantiems) grįžti. Bendrumo (kaip supratimo) matmuo veriasi ne tik dėl mano pastangų ieškoti užrašytos patirties atitikmenų savojoje, bet ir dėl paties autoriaus intencijos formuoti paradigminį (Šiaulių) „visų pojūčių albumo“ pasakojimą, kuris jau yra prasidėjęs, pvz., recenzuojamuose Jurgio Dieliauto knygoje ar fotoalbume „Šiauliai“.

V. Butkaus rašymas iš principo yra fenomenologiškas (oi, kaip rizikuoju užsitraukti autoriaus rūstybę taip lengvai be didelių įžangų jo rašymui užklijuodama šią etiketę). Subjektyviam erdvės aprašymui, t. y. tam, ką pasiryžo daryti knygos autorius, būdinga tai, kad nebeturima pretenzijų į objektyvų pasakojimą, o renkamasi kalbėti apie supantį pasaulį, kaip tik man, esančiam šio pasaulio centre, ir tik mano žiūros perspektyvoje išnyrantį pasaulio daiktų išsidėstymą. Gyvenamo kūno įsitraukimas į erdvę leidžia erdvės suvokimą traktuoti kaip nenutrūkstamą komunikaciją tarp „aš“ ir gyvenamojo pasaulio. Todėl teiginys, kad aptariami tekstai yra apie savęs ieškojimą gyvenamame pasaulyje, vis iš naujo mėginant nu(si)brėžti ir įvardyti gyvenamos erdvės konfigūracijas, turi pagrindo. Knygoje braižomas žemėlapis yra ir savęs paties, negalimo suvokti be (at)kuriamo santykio su konkrečia vieta, kartografija. Čia išrašoma jusli, jautri ir reflektyvi „aš“ sampyna su erdve, kaip mane liečiančiu, mane jaučiančiu, mane mąstančiu ir mano kūne įspaudus paliekančiu kūnu. Šių esė primygtinai situatyvus (įsipainiojęs į pasaulį), iš konkrečios situacijos kylantis ir kalbėjimo situaciją reflektuojantis rašymas daro įmanomą kitą teorinę tezę – apie kalba prasitęsiantį kūną. Kalba išreikšti gyvenamos, bet natūraliai ne(be)pastebimos erdvės patirtį reiškia mėginti užčiuopti tai, kas sudaro kasdienės patirties pamušalą, bet sykiu toje patirtyje tiesiogiai nepasirodo ir kasdiene kalba sunkiai nusakoma. Kalba, kurios reikšmės formuojasi erdvės ir „aš“ nenutrūkstamoje sąveikoje, rašančiajam padeda pamatyti būdą, kuriuo jis patiria, t. y. įformina, pasaulį, arba būdą, kuriuo erdvė jo kalba save mąsto, t. y. įsiformina, kalbančiojo kūne. Autotopografijos būdu sučiumpamas gyvenamos erdvės įsteigiamas „aš“ yra ir šios erdvės, pasirodančios kaip „aš“ galimybių vieta, buvimo sąlyga.

Autotopografija sugriebiamas „aš“ arba „patybė“, pasirodanti savęs erdvės patirtyje, kaip įsirašančio, įkalbančio save į konkrečią erdvę arba iškalbančio, išrašančio gyvenamą erdvę sava kalba (tai du to paties veiksmo aspektai), – tam, kas pavadinama subjektyvia topografija, sandas grapho yra lemiamas. Knygos autorius pristato save kaip „literatūrologą“ (čia tiems, kurie to dar nežinojo), todėl gal kiek per daug kuklindamasis padaro išvadą, kad yra „šioks toks rašymo profesionalas“ („Ką daryti, kai „nesirašo“…“), kitur prisipažįsta turįs lingvopoetinę klausą, kuri leidžia jam atskirti estetinėmis, o ne taikomosiomis kategorijomis „patikrintą“ meną nuo nemeno („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“). Taigi akivaizdu viena – rašantysis aiškiai suvokia kalbos / rašymo problemiškumą, t. y. kokių pastangų reikia, kad rašymas taptų reikšmingu kalbėjimu, atveriančiu (iš)kalbamo gyvenimo savitumą, sykiu iškeldamas ir galimus šios patirties bendražmogiškus dėmenis. V. Butkus ryžtasi būti išbandytas kalba. Esė „Du iš Imperijos dekadanso metų“ atvirai įvardijami du autoritetai – Arvydas Šliogeris ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, kurių rašymo, mąstymo būdas priartėja prie knygos autoriaus įsivaizduojamos idealybės. Nusakydamas jų kalbos ypatumus, autorius įsivardija ir savo rašymo siekiamybę – patirtimi pagrįstas, t. y. iš kūniškos filotopinės erdvės patirties kylantis, autentiškas kalbėjimas. Autentiškas apima ne tik reikšmes tikras, patikimas, bet ir numato šiuo žodžiu apibūdinamos kalbos, patirties ryšį su „pirminiu šaltiniu“. Tiksliau, tikra ir patikima mums rodosi tai, kas yra išlaikę ryšį su pradžia. Patirties, kalbos pradžia – vaikystė. Vaiko pasaulio patirtis pati betarpiškiausia, ja remiantis apibrėžiamas ikirefleksinis santykis su pasauliu. Jo santykis su kalba yra visų jau suaugusio žmogaus mėginimų susisiekti su pirmine, į patirties pradžią vedančia kalba tikslas. Todėl pamatyti ir įvardyti (svarbu suvokti, kad kalbama ne apie vieną po kito einančius, bet vienalaikius veiksmus) pasaulį kaip kaskart gimstantį pirmą kartą reiškia trokšti „pakartoti“ vaiko žvilgsnį į daiktus, kad jie pasirodytų tokie, kokie yra.

Nors pirma pamoka sunkiausiai įtelpa į „pamokos“ sąvokos rėmus, tekstais „Kai dingsta skonis“, „Apie nieką (srūvantį laiką) po vynuoge“ ir „…tai, kas sustingę, niekados nelaimės“, manau, apibrėžiama išeities pozicija, būtina, kad atsirastų impulsas judėti. Tai pasaulio, tiksliau, ryšio su pasauliu praradimas. Kadangi rašymu nuolat gręžiamasi į save, neįmanomą suvokti be santykio su konkrečia erdve (namais, miestu), šiose esė aprašoma bekontaktė situacija apima įvairiopus santykio su pasauliu, kaip kitu kūnu, netekties aspektus. Gebėjimas justi fenomenologų aiškinamas kaip visuminis kūno jaudrumas, kai visų kūno paviršių juslumas, koordinuojamas į tikslą sutelktos, patirtį sintezuojančios kūno schemos, sukuria visuminę daikto patirtį (Alphonso Lingis). Todėl atskiri nejautros aspektai byloja apie viso kūno imlumo silpnėjimą arba atsisakymą reaguoti, būti įtrauktam į pasaulį. Iš šios perspektyvos žiūrint, „aš“, nejaučiantis skonio, ir skonį praradęs pasaulis („Kai dingsta skonis“) liudija to paties kūniškiausio (betarpiškiausio), juslinio ryšio su pasauliu pertrūkį. Svetimumą sau pačiam, kaip įvietintai sąmonei, tuo pat metu vykstantį jos užsidarymą, didėjantį jos nepralaidumą gyvenamojo pasaulio fenomenams liudijantys tekstai išskleidžia „aš“, negalinčio, nenorinčio, atsisakančio įsitraukti į autentišką santykį, patirtį. Kūno nejautra gali būti traktuojama ir kaip trūkinėjančių jungčių pasekmė, ir kaip (ne)sąmoningas būdas apsisaugoti nuo pasaulio invazijos. Ji rodo ir tam tikro patirties lauko išnykimą. Prarandant skonį, laikinai jį „užmirštant“, suskliaudžiamas ir su šia kūno patirtimi susijęs galimybių laukas. Kitas esė aprašytas nejautros būsenai būdingas bruožas – sinchrono su supančiu pasauliu (erdve) praradimas: „aš“ tuomet juntamas kaip stingstantis, nuo pralekiančio pasaulio atsiliekantis ir praėjusiame laike pasiliekantis kūnas („…tai, kas sustingę…“). Kūno judesys yra atsakas į gyvenamo pasaulio kvietimą įsitraukti, dalyvauti. Todėl stingulys, kaip negebėjimas reaguoti į konkrečioje situacijoje kylančias užduotis, gali būti suvokiamas kaip ta pati kūno nejautra kaip ir skonio praradimas. Kūnas rodosi nebepajėgus sutelkti visus savo jutimus atsakui į pasaulio „j(a)udinimą“. Arba kūno paviršiais juntami gyvenamo pasaulio fenomenai nebesukaupia gestu atliepiančiam atsakui.

Jei tekstuose pasirodančią kūno nejautrą traktuojame ir kaip savisaugos būdą pasitraukiant, užsidarant, turėtume išsiaiškinti, nuo ko ribojamasi, nuo ko saugojamasi, kur atsisakoma dalyvauti. Skonį turintis pasaulis, skanūs, skonio kupini jo fenomenai yra skonėtis trokštančiojo tikslas, sutelkiantys kūną judesiui ir tokiu būdu įtraukiantys į santykį. Skonio pojūtį praradęs kūnas nebeturi tos pamatinės intencijos – noro patirti skonį, sotintis, nes nejaučia alkio. Alkis, kaip nukreiptumas į ar atvirumas, čia gali būti suprantamas ir kaip gyvenimo alkis. Kūną veiksmui išjudinantis alkis kyla iš stokos, trūkumo. Esė „Holograminė snūda Šiaulių „Saulės“ kino teatre“, ***SPAM***, „Apie nieką…“ gana tiksliai nusakoma būsena, kurią galima pavadinti persisotinimu. Būtent šiuose tekstuose aiškiai matyti, kaip kūno patirtis yra įsismelkusi į visas sąmonės veiklas – mąstymą, rašymą. Arba, tiksliau, kaip rašymo – mąstymo patirtis yra kūniška. Persisotinimo būsenos pasekmė yra šleikštulys, kylantis iš „įvairiausių literatūros prasmių, problemų, paveikslų“ perviršio. „Sveikam“ santykiui su pasauliu būdinga tai, kad išlaikoma patiriančiojo ir pasaulio sąveiką užtikrinanti pusiausvyra, apibrėžiant erdvinėmis kategorijomis – saugus atstumas, kai pasaulis nei per arti, nei per toli. Jėga į sąmonę besiskverbianti bereikšmė informacija, atsitiktiniai, pernelyg ryškūs vaizdai, siužetai juntami kaip glaudžiai prie kūno prilimpantis audinys („riebaluota drobė“) – aptraukiantis kūną lyg antroji oda, įsiterpiantis tarp „aš“ ir pasaulio. Pakankamas nuotolis, paliekantis erdvės vaizduotei, jį lydintis neužbaigtumo pojūtis žadina alkį, skatina įveikti „aš“ ir geidžiamus fenomenus skiriantį atstumą – kurti („Apie vaizdų perteklių, vaizduotės alkį…“). Neatsitiktinai alkanos vaizduotės prisiminimas ateina iš vaikystės. Alkstanti vaizduotė yra nukreipta, aktyvi vaizduotė – jai būdingas gyvas santykis su pasauliu. Į suaugusiojo sąmonę besibraunančios, nuolat sugrįžtančios, į klampų mąstymo solipsizmą gramzdinančios tekstų, vaizdų nuotrupos rodosi lyg šiukšlės, atplaišos buvusios patirties, su kuria nebeįmanoma susisiekti. Jos užtamsina ir kasdienę patirtį, tolina nuo čia ir dabar akiratin patenkančių daiktų ir žmonių.

Svetimumo sau ir gyvenamam pasauliui patirties vos ištveriamas svoris galėtų būti paaiškinimu, kodėl paliekami namai, išvykstama iš gimtųjų vietų, traukiama į visokiausias pasvietes. Tačiau knygos esame mokomi ne pasitraukti, o sustoti. Stabdyti laiką, savo ritmu atlikdami kasdienius darbus, pastebėdami namų aplinkoj judantį, čia esančius daiktus liečiantį, girdintį, mąstantį kūną. Šiuo grįžimo etapu svarbi yra valia – apsisprendimas sustoti ir patirti lėtą laiko tekėjimą. Viktorija Daujotytė taip pat yra mokiusi, kad, norint aptikti savo paties patiriančią (į pasaulį įtrauktą) sąmonę, reikia ne tik atidumo, bet ir daug atsisakymų. Tik nurimusioj sąmonėj ryškėjančios, (beveik) natūraliai besimezgančios „aš“ ir pasaulio jungtys yra raiškios. Iš gyvenamos erdvės ir asmens saugaus sąryšio kylanti kalba gali būti patirta kaip sava, atitinkanti pasauliui atsiliepiantį kūną. Tokia kalba galima pasitikėti ir pradėti kalbėti bei pamažu plėsti „aš“ erdvę.

Autoriaus patirties ir kalbos pradžia – namai – yra Užventis, šioje erdvėje įrašytas yra turi tą maksimalų tikrumą, kurio reikia, kad prasidėtų pasakojimas. Tas tikrumas esė „Vaikystės prisiminimų Užventis“ pasirodo kaip visiškas patirties ir kalbos sutapimas: žodžių nei per daug, nei per mažai, kalbos ritmas, regis, atitinka palengva sava erdve judančio, akimis ją išžvalgančio, aprėpiančio kūno ritmą. Nors čia pasirodanti patirtis yra buvusi, atminties išsaugotas praeities vaizdas stulbinamo ryškumo ir detalumo: akyse šmėžuoja išblukęs Marelės rusvas sijonas, girdimas jos vardo minkštas tarimas, judančiame kūne įrašytas miesto gatvelių tinklas, pastatų formos ir jų dydžiai išmatuoti vaikiškų judesių (labai plati bažnyčios tvora, ant kurios žaistas rusų–vokiečių karas), vis dar juntamas vos vos pasūdytų pomidorų sulčių tirštumas, delne čiuopiamas monetos kietumas, užuodžiamas kepamų pyragų kvapas. Čia esantis yra kupinas visų pojūčių. Svarbu ir tai, kad šiame tekste išrašytas yra dėl jį apgaubiančios Dievo kvailelės Marelės istorijjos įgauna papildomą matmenį ir tokios emocinės įkrovos, kad pasakojimas ima skambėti liūdnos pasakos intonacijomis. Dievo kvailelė, kurios tikrasis vardas Marija, ir atkakliai buvusį pasaulio vaizdą saugantis (ir tos praeities persekiojamas) pasakotojas atsiduria vienoje likiminėje paradigmoje. Marelė, Juozapota ir visi kiti literatūros išsaugoti bepročiai yra ambivalentiškos figūros – jų dėka ribos tarp siaubo ir juoko, išminties ir kvailumo, praeities ir dabarties, sacrum ir profanum nusitrina. Vaikystės pasakojimas, savo šaknimis pasiekiantis ir kultūrinės atminties klodus (Užventis mena ir dar vieną Mariją), mano įsitikinimu, yra tas rašančiojo centras, apie kurį koncentriniais ratais sukasi kiti gyvos patirties / kalbos tekstai. Iškalbinga, kad „aš“ patirties centras aptariamoje esė turi ir erdvinius atitikmenis – gimtieji namai, besiglaudžiantys prie Užvenčio bažnyčios, kurios šventoriaus vartai veda į visas pasaulio puses. Namai, vieta, kur susiformuoja patirties matrica, tarsi atskaitos taškas, būtini, kad būtų galima pajudėti pasaulio link. Čia mes pasiruošiame didžiausioms savo gyvenimo kelionėms, čia grįžtame, kad vėl iškeliautume. Iškeliaujame, kad vėl sugrįžtume.

Esė „Subjektyvūs antropologiniai-etnografiniai knygiaus prisiminimai apie sovietinę senovę Kražiuose“, „Kurtuvėnai: literatūros ir asmeninė istorija“ žymi asmens kelionę pasaulio link, kai atrandama giminės praeitis, kultūros ženklams tarpininkaujant kuriama savo paties gyvenimo istorija. Tokiu būdu gyvenama dabartis įgyja gelmę, pagrįsta ir prasminga tampa šiaip pabira kasdienė patirtis. Manau, ir esė „Kelios subjektyvios atmintys iš mano studijų ŠPI Filologijos fakultete“ ar „Profesoriaus Vytauto Sirtauto portretui (sintaksės poezija ir poezijos sintaksė)“ rašytos tam, kad atsirastų daugiau junglumo, padedančio atpažinti savo paties tapatybės šerdį ar likimo liniją. Greta esė, skirtos vaikystės Užvenčiui, aš pridėčiau ir knygoje spausdinamos paskutinės paskaitos, skaitytos Šiaulių universiteto studentams, fragmentą. Čia pasakomas linkėjimas gyventi taip, lyg būtum pasiruošęs bet kurį momentą išvysti kasdienybės „stebuklą“, akivaizdžiai paremtas paties linkinčiojo patirtimi, nes visiškai prisiimama atsakomybė už sakomus žodžius, jais tikima, pagal juos gyvenama. Galima galvoti, kad knygoje yra išrašyta dvejopa stebuklo patirtis: viena, kuriai reikia laiko distancijos, kad suvoktum, jog stebuklas buvo, – tai namų, vaikystės atmintis, kaip Rojaus, pasakiško laiko išgyvenimas, kita – dabarties momentinis blykstelėjimas, trumpam išmetantis anapus kasdienės patirties. Verta atkreipti dėmesį, kad ir vienu, ir kitu atveju stebuklas įvyksta pakitus žvilgsnio fokusuotei.

Suprantu, kad remdamasi V. Butkaus esė ir kurdama kelionės namo maršrutą, gerokai susiaurinau aptariamų tekstų ratą, šalia pasiliko tie, kuriuose autorius mėgina įvairias rašymo kaip patirties fiksavimo / formavimo galimybes (pvz., „Dubysos slėny…“) ir tuo mėgaujasi. Į šalį specialiai atidėjau šių dienų mokslo, visuomenės ir kultūros gyvenimo aktualijoms skirtus tekstus. Man regis, kad šiose esė riksmu įtampą iškraunantis kūnas praranda galimybę naudotis niuansuota, įvairiomis nuorodomis, citatomis ar parafrazėmis besinaudojančia, dviprasmybėmis sužaidžiančia kalba. Dar svarbiau, kad šaukiančio labai greitai liaunamasi klausytis, gal todėl kai kuriuos iš tų tekstų turėjau prisiversti skaityti. Ir nors skaitydama juoda tulžimi atmieštą kritiką, skirtą dabartinei mokslo ir studijų reformai, politikams, visuomenės savimonei, galėjau pritardama linksėti galva – taip, taip ir dar kartą taip… Bet galiausiai vis tiek liko klausimas: o kas toliau? Taip pat man buvo (ir tebėra) sunku suprasti, kodėl būtent pykčio jausmui leidžiama pasirodyti taip atvirai, menku retorikos šydeliu tepridengtam, kai kitas emocijas daugelyje tekstų galima tik nujausti pulsuojant podirvyje.

Svarstau, jei vieną dieną man pavyktų grįžti namo, nuo ko pradėčiau savąjį pasakojimą – gal nuo žuvų, daugybės žuvų, matytų, skrostų, valytų ir valgytų šešiolika metų diena dienon. Tame pasakojime daugiausia turėtų būti išverstakių karšių, pilnos dėžės, priverstos karšių: nuo stambių, po viršutiniais pelekais sukaupusių storą riebalų sluoksnį, iki padleščikų, kurių pats rusiškas vardas visada tariamas su lengva panieka, ten būtų ir ašakų pilnų kuojų, dygių rausvapelekių ešerių ir plėšrių lydekų, kurios net supjaustytos į gabalus pirštą gali sukąsti taip, kad reikia peilio praplėšti jų žiaunoms, truputį vietos skirčiau ir samanotiems lynams, slidiems, gyvatiškai pasalūniškiems, dažniausiai tik kyšiams skirtiems nakties padarams – unguriams, o istoriją užbaigčiau Tauragnų ir Alaušo ežerų seliavomis – smulkus sidabriškas jų žvilgesys puikiausiai tiktų pabaigai. Bet tai jau būtų kita istorija, kita vieta ir kitas laikas.