Literatūra / Dienoraštis

2011 11 18

Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Prapuolę iš kalbos

Man regis, J. Savickio prozoje andai buvau radęs:

– Nonšalaitiškai!

Jis elgėsi ir rengėsi kaži kaip nonšalaitiškai!

Šįsyk su tuo žodžiu susidūriau P. Verlaine’o eil. „À la promenade“:

De nonchalance et des mouvements d’ailes.

Nerūpestingai ir plasnodami nelyg sparnai.

Taip buvom pradėję „skolintis“ iš prancūzų. Kaip kitu metu – iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų. Man regis, vyti beatodairiškai iš grožinės literatūros panašius skolinius yra kvaila.

Visi skolinasi ir iš to daug kas paaiškėja.

Kodėl niekas nekaltina „Karo ir taikos“, sukurto dviem kalbom – rusų ir prancūzų.

M. M. (rašiau) yra kalbėjusi apie dviejų stilistikų lygiavertiškumą. Gimtoji kalba reiškiasi kaip lygi aukštu lygmeniu europinėje kultūroj.

Pravardžiavimai

Britų kareiviai Afganistane talibus praminė „rankšluosčiagalviais“ (dėl turbanų).

Polka ant akėčių – sovietų armija Afganistane. Ypač po to, kai amerikiečiai aprūpino mudžahedus stingeriais, nešiojamomis raketomis.

Rugsėjo 1, pirmadienis

Ir – nelaukta žinutė

Ant kriaušių kriaušės pačios susiskaitė,

Kokios aštuonios, regis, krenta tuoj,

Prašau palaukt ir neskubėt išeiti,

Aš ateinu rytoj.

Ar tikrai taip?

Vakar išklausiau nuomonę, kad būtent feminizmas įteisino („legalizavo“) moterų intymius santykius. Iš tezės: kita lytis yra mūsų priešas! Nuosekli išvada: mes pačios galime tai daryti…

Ankstesnė samprata čia matė abiejų lyčių malonumą, vieną iš gyvenimo žemėje dėmenų. Galbūt svarbiausiąjį? Tai buvo neatsiejama nuo meilės, šeimos, vaikų, namų… Vienaip ar kitaip imsi, gėjų ir lesbių „maištai“ yra didžiausios šiuolaikinės revoliucijos, bent jau perversmų bandymai.

– Kas galėtų uždrausti moterims nešioti kelnes? – leptelėjo čia vienas rimtas žmogus. – Seniai nešiojo ir niekas nekėlė skandalų…

Injekcijos

Jas pastebiu bene kiekvieną rugsėjo 1-ąją. Miestas pagyvėja. Visur pilna naujų, jaunų žmogučių. Sudygusių kaip grybai po lietaus. Jie keisti, jie iš visų pakampių. Šukuosenos, nosikės, barzdikės, putlūs mergaitiški pečiai, perjuosti vienu juodu raiščiu… Studentija. Tiesą sakant, jie sulietuvino Vilnių. Kai aš atvažiavau čia studijuoti, miestas buvo rusiškas pačia prasčiausia prasme. Purvinas, nešvarus, proletariškas. Iš studentijos Lietuva išsiaugino naująją inteligentiją. Kasmet po kelis tūkstančius baigusių aukštus mokslus likdavo sostinėj. Ir teisėtai, ir neteisėtai… Rusija į sukarintus fabrikus (pašto dėžutes!) pamėtėdavo tik proletarų (juos lietuviai vadino zalcburgiečiais, plg. Donelaičio „Metus“).

Tiesa, Klaipėdoj būta kitaip. Dalis rusų čia įsidarbino kitaip, dalis jų buvo (ir liko) išsilavinę žmonės.

Paradoksalu, bet pačiai Lietuvai galų gale tas „maišymas“ išėjo į naudą. Iš mišrių šeimų išėjo daug gabaus jaunimo. Rusiškos pavardės šiandien negąsdina taip kaip andai. Kolonistai ir kolonizatoriai… Jie patys irgi šio bei to pasimokė (?).

Iš pasibraukymų Šventrašty

Iš naujo skaitydamas radau tas vietas, kurias buvau kitados pažymėjęs, pavyzdžiui, iš įžangos: „kvailieji niekina išmintį ir pamokymą“ (Pat 1, 7).

Iš skirsnio „Gerasis ir blogasis kelias“ atmintinas man pasirodė: „Nedorų žmonių kelias yra visiškai tamsus, jie nežino, ant ko suklumpa.“

Rugsėjo 2, antradienis

Tos pačios Šventraščio patarlės – pamokymai galėtų tikti ir tam poetui, sėdinčiam prie kioskelio ir laukiančiam, kas sušelps. Nors jau įžengęs į penktą dešimtį…

Eik pas skruzdėlę, dykaduoni,

patyrinėk jos kelius,

pasimokyk iš jos išminties…

Regis, Patarlių knygą buvo gerai įsiskaitęs „tėvas mūsų“ – Donelaitis („Įvairios patarlės“, Pat 6).

Dar geriau – apie paleistuvystes. Klausimas:

Ar gali žmogus užsikurti ugnį skreite,

nesudegindamas savo drabužių?

Pabandykite išsiversti į šiuolaikinę kalbą – tiesiai, be palyginimo!

Apie angelus

Danguje jie rengiasi baltai, o žemėje – žaliai… Čia ironiškai apibūdinami policininkai.

Diplomatas Dambrava

– Vokietijoje valstybinėje tarnyboje nėra nė vieno komunisto, nesvarbu, kiek laiko jis buvo komunistas, nors ir vieną dieną…

Lietuvoje 3 milijonai žmonių, o nerandam, kuo pakeisti komunistus – valstybės tarnautojus. Buvę komunistai, svetimos valstybės agentai turi pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti tautos.

Prieškarinėj Lietuvoj gal ir buvo sunku, bet ir ūkininkai, ir moksleiviai buvo morališkai švaresni. Mokytojai ir policininkai neskurdo.

Rugsėjo 3, trečiadienis

Iš vieno tūso

Močia apibarė, tada pasakiau:

– Tu čia dar ant manęs batoną kriošinsi, a?

Karčius nuleidau, kelnes nusmaukiau ir jau esu muzikantas…

Rugsėjo 5, penktadienis

Dar viena reziumė

Kas, jei iš ilgo košmaro išbusiu –

Laiptinės, pilnos nudvėsusių musių.

Leiskis prie upės. Čia visas galas –

Trys prostitutės, geriančios alų.

Aistros dėl Korano

Jos tebeverda. Pagrindinis klausimas:

– O kam jis reikalingas?

To teiraujasi net žurnalistai. Ko norėt iš prastuomenės. Lyg būtume kokie „zulusai“. Viena panelė sukritikavo laikrašty, nes esą „buvusi Egipte ir turinti adaptuotą vertimą į anglų kalbą“. Be to, „valgiau arabiško maisto“.

E. R., andai pramokęs arabiškai, bet išėjęs į dėstytojus, sako, kad čia tik interpretacijų interpretacijos. Jis teisus, bet kodėl pats nieko nepadarė? Jo bendraamžis, andai užsirekomendavęs vertimais iš sengraikių, dabar eina į rinkimus – puikuojasi „ant stulpų“.

Kuo ne antrasis Antanas Smetona, jaunystėje vertęs Platoną?

Ir kam dabar tu visą gamtą liūdini,

Akacija, pražydusi į rudenį?

Suplėšė vėjai mano žalią skėtį,

Tai kokio velnio tu turi žydėti?!

Vienu sakiniu –

Kalbant tango kalba, jis išėjo neatsisveikinęs…

Imperijų darbai

Šiandien perskaičiau straipsnį apie tai, kad Abchazijoje seniai neliko abchazų… Ko norėt! Tiek metų Rusija „kovoja už jų teises“. Ar kur nors būta kitaip? Prūsija be prūsų, Lietuva – be lietuvių (buvo toks planas), Amerika – be indėnų… Va Afrikos nepavyko palikti be juodukų.

Ir aš turėjau aronijų!

Tokios mėlynos, juosvos ar rožinės uogos…

Vieną kartą iš savo sodo prie Naujosios Vilnios atvežė a. a. Gediminas J. Kitą kartą – prisiskyniau pats iš svetimo patvorio… Iš ten ir medelį parsinešiau. Pasodintas prigijo, išvešėjo, išsikerojo. Prisirinkęs į rugpjūčio pabaigą parsivežiau namo, sukišau į šaldytuvo kamerą. Taip ir išstovėjo ligi šv. Kalėdų.

Kam aronija – vienam žmogui?

Erškėtinių šeimos vaiskrūmis (Aronia).

Taip, taip, Veronikut!

Rugsėjo 6, šeštadienis

L. Pavarotti,

apie kurį buvo sakoma, kad pasaulyje buvo tenorai ir buvo Pavarotti… Sukanka metai nuo jo mirties. Sako, nebijojęs anekdotų, kurie apie tenorus buvę labai „žiaurūs“. Vienas:

Jaunuoliui išoperavo smegenis… Bet niekas to nepastebėjo, kadangi šis buvo tenoras.

Kasmetinis topinambų žydėjimas

Tai jau beveik mano augalas… Šiemet, regis, jis sugėrė visą ankstyvojo rudens šviesą, spalvas. Radau prie upės, čia jų daugybė. Vieną parnešiau ir pamerkiau. Geltonas žiedas ir daug pumpurų. Tokia pošiurkštė bulvė… Liūdėjo. Nakčiai išnešiau į balkoną. Dabar švyti labiau nei rugsėjo saulė.

Rugsėjo 7, sekmadienis

Atlaidai Šiluvoje

Optimistas:

– Matau, kad ir šventas Petras sykiu su mumis, ir saulė, kuri tvieskia danguje…

Cinikas:

– Gavo mat Šventąjį Raštą, b…liją. (I čia jis taria kaip ilgąjį.) Aviganių tikėjimą…

Teta Beta:

– Ar žinote, kad rugsėjo aštuntąją lietuviai švęsdavo Sėmenę – sėjos šventę? Šeimyna turėdavo susėsti pusryčių visi alei vieno ir saugotis… voverės.

Smalsutis:

– O kodėl voverės?

Žinovas:

– Ogi todėl, kad derlius būtų geras. Voverė viską tempia į savo sandėlius…