ALEŠ ŠTEGER. Eilės

Slovėnų poeto ir eseisto Alešo Štegerio lietuvių skaitytojams pristatinėti nebereikia. Lietuviškai turime ir jo eilėraščių rinktinę provokuojančiu pavadinimu „Poezija apsimoka“ („Kitos knygos“, 2005). Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Eilėraščius verčiau iš rinkinio „Kašmyras“, pasirodžiusio 1997 metais, tai buvo antroji jauno poeto knyga. Kaip jis pats sako, graži knyga, bet ne geriausia iš visų jo parašytų. „Kašmyre“ galime rasti keletą eilėraščių, kuriuos A. Štegeris dažnai deklamuoja susibūrimuose, tie eilėraščiai jam yra brangūs, nes žymi kuriančios asmenybės keitimąsi ir brendimą, be tų eilėraščių nebūtų ir naujų jo knygų. Du iš jų – „Riešutą“ ir „Užmerktomis akimis“ – norėčiau pristatyti ir lietuvių skaitytojams.

Vertėja

Kiekvieną naktį

Kasnakt ateidavo. Kasnakt,
Kai miegojai, ateidavo ir žemę tau
Iš burnos išberdavo. Su ja tave siūbuodavo,
Naktį po nakties, ir dieną
Iš dienos sunkėjai, kol vieną
Rytą tavęs nieks nepažadino.
Miegojai nebylioj tamsoj. Vidur
Žemės tamsios, atvirom akim miegojai.
Ilgai miegojai. Ilgai klausei, kaip
Vaikšto virš tavęs. Kaip šnabžda.
Tada ties ausim tau įkirto kauptukas.
Aštrus kauptukas įkirto plyšį žemės danguj.
Per jį šaknim tavo lūpose
Augalas sužydo. Kai jo įsikandai,
Tave kažkas apgobė.
Po to praėjo daug naktų. Kiekvieną jų
Šaknys gilyn tavo venose įsispraudžia;
Kasnakt viena naktim tave žemė giliau priglaudžia,
Kad viena tyla tyliau girdėtum,
Kaip šiurkščiuos pirštuos siūbuoja aukso vynuogė.

Tik sapnas

Tada,
Tada venose
Pradėjo trupėti dygliai.

Ir viskas,
Ir viskas trupėjo.

Kur trupėjo?

Į veidrodį,
Į veidrodį trupėjo.

Ir sekė malda.

Pasiimk savo
Mirusiose lūpose gimusį kvapą.

Kokiose lūpose?
Svetimose,
Niekieno lūpose gimusį kvapą.

Pasiimk jį dabar, kai rožei
Atvėrėm plačiai
Akis.

Plačiai?
Taip.

Praradai tu viską,
Todėl esi visai šalia.

Riešutas

Tuščiom rankom likai, o rankose turi riešutą.
Pirma jį suspaudi ir paslepi it raganystę,
Tada suspaudžia tave, ir žinai, kad turi
Atsakyti ir taip užmušti raganių, kad išgyventum.
Riešuto vidury šerdis, bet šerdis tavęs nedomina,
Trokšti sprendimo, kurs glūdi po kiautu.
Vargas didžiulis, tad suspaudi tuščią kumštį ir sulaužai.
Riešutas nutyla, sutrupėję ženklai tampa nesuvokiami,
O atsakymas sfinksiškas, kai įsmukęs per plyšius vidun
Suvalgai šerdį. Taip išsigremži vietą. Taip tampi šerdim.
O šerdis tampa Tu. Tu susigūžia laukdamas,
Kol kiautas ataugs. It koks vaisius
Tupi ir laukia, o riešute vis mažiau šviesos
Ir mažiau žaizdų. Iš lėto pradeda Tu skaityti ženklus,
Ir ženklai vis ryškiau atsikuria.
Tu skaito balsu, o baigiant
Lukštas užauga, aplink Tu sutemsta. Tamsoje sučiuptas Tu klauso,
Kaip iš cilindro iššoka baltas triušis žudančiais kandžiais,
Atsistoja prieš riešutą ir nejudėdamas jį stebi.

.

Šienapjovės

Tada tave pažadins nupjautos žolės kvapas.
Atmerksi akis. Aplink bus naktis ir visi,
Kurie dėl tavęs budėjo, bus išnykę.
Atsistosi, pasiremsi sienom, ant kurių kabės
Daugybė mirusiųjų kaukių, šaltai jos į tave žiūrės,
Ir jei tau atrodys, kad tavo pirštai kažką atpažino,
Išgirsi tiktai, kad kitam žingsny nebėra jau nieko,
Nieko nėra niekur, ir esi tik tu.
Šitaip čiuopsi ir čiuopsi, kai pabaigoj užčiuopsi
Kažkokios virvės galiuką. Pasiremsi juo, tai
Vienintelė virvė tebus, ir lyg kas kitas ją trauktų,
Trūktelėsi stipriai. Akimirksniu suzvimbs, prašvis,
Šviesa tave apakins ir viduj, tavyje, staiga sutems.
Išsigandęs dar ilgai mirksėsi, kol
Tau akys tiesiog atsivers.
Du siauri ašmenys šviesos susiverš
Tavoj galvoj ir tada juos atlaisvinęs stebeilysi
Į veidrodį. Taigi tai viskas, kas liko, pagalvosi ir lėtai
Lūpų vietoj tau nusišypsos didžiulė
Juokinga žaizda, kuri zvimbime didės ir didės
Ir vis labiau šypsosis, kol švystels
Iš jos du dalgiai, įsirėš
Ir lyg pamišę tave kapos.
Krisi, o besiliejantis kraujas
Bus žalias, ir dalgiai tave neišmaldaujamai kapos
Visą naktį, ilgai ligi ryto. Tada stos siaubinga
Tyla ir ramuma, o už tavo nugaros tylėdami stovės
Tavo draugai, susipurvinę alyva ir benzinu.
Ir tarp jūsų raudos šienas.

Užmerktomis akimis

Užmerkęs akis, matai eilėraštį.
Ištuštinta tuštuma visų daiktų, kurių tik kada geidei.
Primena tau tik išdažytą kambarį,
Kurio duris ir langus pamiršo uždaryti vasara.
Tačiau tai nepakankama fizinio pasaulio iliuzija.
Įėjimo ir išėjimo šiame eilėrašty nėra.
Šis eilėraštis esmingas tik dujinės būsenos.
Asmenys, plevenantys jame, metaforos,
Kabančios ant jo sienų, gali
Galaktinis vėjas tuoj išsklisti ir sumišti su kuo kitu.
Du nuogi debesys, tik pradėję mylėti,
Išplinta ir nupučia žvaigždes į paskersto
Paršelio debesį, apsuptą tėvo cigaretės
Pilko dūmo debesiu. Tėvas viską pastebi,
Paslėptas tamsiam eilėraščio kampe. Tikriausiai tai jis
Tikrasis kiekvieno eilėraščio autorius. Tamsoje jo
Nematai, kolei ateina pats
Negirdimai iš užnugario, delnais žaismingai uždengia akis
Ir paklausia: Kas aš? Užmuši mane? Esi mano?

.

Po lietaus

Lietus krito. Ilgai krito.
Mūsų akys tapo tamsios ir švelnios.
Grotelių dėmesiui. Lietaus liūdesiui.
Mūsų kūnai vis labiau bals.
Nupūsti į purvą. Nuogi kūnai.

Ar mane tu pašauksi? – taria laikas.
Ar mane tu pašauksi, kai viskas pasibaigs?

Lietus krito. Ilgai krito.
Varnos mūsų lūpose lizdus susuko.
Juodos varnos virš kūdikio širdies.
Nebegaliu matyti, – dar pasakė, ir vėliau: – Matau viską.
Baltas kūdikis kraujo purve nusišypso.

Mano tebūsi! – sako žemė. Mano tebūsi! – sako pasaulis.

Lietus krito. Ilgai krito.
Varnų akyse. Pasaulio viršūnėse.
Šaukiu tave, šaukiu. Tylime. Šaukiu tave.
Lietus krito. Ilgai krito.
Tylime. Lašas krito. Tylime.
Kraujas nusišypso. Tylime.

Tavo esame tavo. Išpirk mus. Tavo.

Lietus krito. Ilgai krito.
O paskui tekrito tik lašai.

Už pliažo užtvaros

Laukiau tavęs ateinant.

Ir aš tavęs, nors visad buvau šalia.
O tavo laukimas sklandė tarp mūsų
Lyg stiklas. Kai buvau vienu metu abiejose pusėse,
Tavęs nebuvo nė vienoj, ir kai
Žengiau į vieną, kad nusirengčiau, tavo
Delnai ir lūpos prilipo prie antrosios pusės
Ir pasklido į begalę iškraipytų atvaizdų.

Visai banali metafora tas stiklas.

Vakar, kai manęs šitaip troškai,
Sutemau, kad galėtumei matyti tik
Žvaigždžių virpėjimą ant mano krūtų
Ir būti bejėgis, mažytis
Viščiukas perykloj po šviestuvais,
Besispaudžiantis prie kitų, į save panašių,
Kad jaustum baimės virpėjimą
Vienišų mažų širdučių, tokių kaip tavoji,
Ir žinotum, kad būna ir kitokių vienatvių,
Mirčiai pasmerktų.
Vakar tavo abejonė lyg berniuko,
Bestovinčio už pliažo užtvaros, ir, negalėdamas prie jūros,
Jis užmerkia akis sakydamas, kad jūros nėra,
Ir jūra jam tada tikrai išnyksta,
Tik jis dar egzistuoja jūrai,
Ateinančiai, nelaukiant, jo ateina,
Parduotuvėj, mokykloj ar tėvams besipykstant,
Gal ir vėliau, droviam įsimylėjime, kuriam nėra meilės,
Ateina jūra, meilė, iš viršaus, atskrieja dangum,
Kad galvą pakėlęs išvystų save nuogą
Plūduriuojant žaismingam jūros juoke.

Hm, tas eilėraštis man ne…

Ar galvoji, kad šioj eilėraščio vietoj esi jau tu?
Rytas dabar, atveri langą, lauke pasaulio esybė,
Paskendus šviesoj, o iš toli
Gali kvepėti jūros druskos nerštas.
Bet viskas, kam leidai tapti tavim,
Tau vadovauja.
Nakties baubai pasislėpė tavy,
O angelai tvirtai tarp žuvų ir debesų įsitvirtino,
Neturi manęs, ir, kas man skaudžiausia,
Pirmąkart gyvenime esi ramus, nors manęs ir neturi,
Kas žino, sakai, galbūt ir gyvent galiu neturėdamas,
Gal net plaukt galiu neturėdamas, sakai
Sumerkdamas akis, lyg vaikas jas sumerki,
Lyg viščiukas prie lango stiklo prisispaudi.
Kas žino, apsisuki ir peržvelgi miegančią moterį,
Ir vėl pasisuki laukan, prieš jūrą,
Ir girdi, kaip tamsiam kampe už
Tavęs lyg ryklio stemplė atsidaro šaldytuvas,
O jame baltas povas stovi, lėtai
Praskleisdamas savo šaltą žvaigždėtą uodegą.

Iš arti

Aprenk mane žaizdom,
Leisk man būti ta, kuria
Nebuvau niekad.

Pažvelk į mane.

Tvenkinys tebūsiu,
O tu – žuvys, kurios many
Lūpas atvers.

Paliesk mane ir mane aprenk.
Aprenk žaizdom.
Vis giliau dumble manas akis užverk.

Tinklai visi paliko mano kūną,
Susuko tave narvan, kurį atvers
Tik mano vardas. Prabudai,
Ir kabliukas tavoj burnoj lūpas man
Pradurti veltui bandė.

Pažvelk į mane. Iš arti mane paliesk
Ir leisk nutylėti, kad esu.

Nuoga teužmigsiu prieš tave.

Aprenk mane žaizdom.

Žarija

Iš visiškai skaidrios tamsos žengi,
Įsisupus į baltą, gėdingą kūną.
Vis labiau apsisprendus, vis labiau atsidavus
Tampi ta, kurioj neliko nieko.
Ateini, praskleidi plaukus, galiukais
Įrėži man švytinčius ženklus,
Kurie tau nepriklauso, lūpom
Svetimom juos saugoji ir šaldai.
Tu, kuri ateini iš visiškai skaidrios tamsos:
Neliko nieko tavy.
O dabar, kai žarija krenti į mane,
Kai guli šalia lyg anglis,
Savo trapioj, miegančioj tamsoj
Visiškai esi viena.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė