„Oslas, rugpjūčio 31-oji“. Žudant save
RŪTA JAKUTYTĖ
Turiu pripažinti, nesuprantu, kodėl šis „Scanoramos“ filmas prasidėjo Oslo vaizdų fone skambančiais žmonių atsiliepimais apie miestą. Režisierius Joachimas Trieras tai aiškino prisiminimų seka, tačiau pradžia vis tiek atrodė iškritusi iš konteksto. Paprastai panašios priemonės naudojamos įvesti į pasakojimą, kuriame įvykio vieta yra vienas pagrindinių veiksnių, pavyzdžiui, pastatymai, stengiantis atskleisti Paryžiaus grietinėlės ar les misérables gyvenimą. Tačiau nei pavadinime esantis miesto pavadinimas, nei į Norvegijos sostinę koncentruojanti įžanga pagrindinei siužeto linijai lyg ir neturi reikšmės. Narkomanas Andersas galėjo nusižudyti ir Hamburgo priemiestyje, ir Helsinkio centre. Galbūt negerai darau, iš karto atskleisdama filmo pabaigą, tačiau pats siužetas yra gan nuspėjamas jau nuo pirmųjų kadrų. Svarbiausia čia – psichologizmai, perteikiami ne įvykiais, o iš pažiūros nereikšmingais dialogais, smulkiomis, preciziškai apgalvotomis detalėmis, kuriomis norvegų režisierius Joachimas Trieras ir išsiskiria.
Kadras iš filmo "Oslas, rugpjūčio 31-oji"
Iš ieškojimų keliu klupinėjusio jauno rašytojo Filipo vaidmens pirmajame savo ilgametražiame filme „Repriza“ režisierius perkelia aktorių Andersą Danielseną Lie į taip pat susimąsčiusio, rašančio ir pasimetusio Anderso vaidmenį. Dešimt mėnesių gydęsis narkomanų reabilitacijos centre, jis jau pirmomis filmo minutėmis parodo nenorą gyventi, nesėkmingai lįsdamas į vandenį su akmenimis kišenėse (pabaiga panaši – žiedinė kompozicija). Tiesa, reikėtų pasakyti, kad aktorius ne itin primena buvusį narkomaną, jo mąsli, beveik filosofiška laikysena sunkiai susiejama su buvusio diskžokėjo, klubų liūto ir merginų numylėtinio, kaip jį apibūdina draugai, amplua, todėl kai kuriose scenose apima netikrumo jausmas. Dar pirmojoje filmo pusėje vakarėlio scena, kurioje Andersas nesusivaldęs puola svaigintis, parodo, kad režisieriaus užmojis buvo ne apsukti galvą kokia banalia išgijimo istorija, o atskleisti regimybę autsaiderio, priklausomybės sugniuždytos asmenybės akimis, taip pat nesugebėjimą, o kartu ir nenorėjimą grįžti į, atrodo, tik iš inercijos besisukantį pasaulį.
Beprasmybės jausmą paaštrina susidūrimas su banalia buvusių draugų rutina, jų pasinėrimu į vaikų auginimą, nykstančius tarpusavio ryšius ir nuobodžius pasisėdėjimus. Filme paneigiamas šeimos kaip saugaus pagrindo, prieglobsčio įvaizdis – Anderso draugas prisipažįsta dažnai pats savęs klausiantis, ką apskritai čia daro, vaidindamas šeimą, kai geriausios valandos kartu praeina ne bendraujant, o žaidžiant kompiuterinį žaidimą. Andersui trisdešimt ketveri, jis dar galėtų pradėti panašų gyvenimą, gauti darbą, tačiau stengiasi ką nors daryti tik atsainiai, priverstinai, kad įsitikintų to beprasmiškumu. Pokalbio dėl darbo scenoje būtų galima įžvelgti ir socialinį buvusių narkomanų integracijos kontekstą, tačiau pats herojus lieka apatiškas ir greit pasiduoda arba nenorėdamas būti vėl priimtas į visuomenę, arba iš anksto nusiteikęs nesėkmei.
Kadras iš filmo "Oslas, rugpjūčio 31-oji"
Atkreipčiau dėmesį į kelias išoriškai nereikšmingas filmo scenas, simbolizuojančias esminius lūžius, padariusius įtakos Anderso apsisprendimui. Ką tik išlėkęs iš vakarėlio, kuriame apšvarino svečių rankines, vaikinas važiuoja taksi ir apgirtusiomis akimis stebi pralekiančius miesto vaizdus. Jis nedvejoja ką tik apsisprendęs padaryti didžiausią klaidą gyvenime; neapgailestauja, nebijo, tik atrodo sutrikęs ir pats stebisi tuo, ką daro. Taip pat scena bare, kai girtas Andersas sugėdijamas buvusios merginos draugo. Apšauktas dėl savo bejėgiškumo, teisinamo priklausomybe nuo svaigalų, pagrindinis herojus tarsi praranda galimybę prisiimti aukos vaidmenį, galimybę pasiguosti dėl savo problemų. Supratęs savo beviltiškumą, jis atrodo kaip pralaimėjęs ne kitiems, o pačiam sau. Anderso būsenas filme atskleidžia skambučiai buvusiai draugei Iselin. Tris nesėkmingus bandymus susisiekti su mergina, kurios net nemylėjo, būtų galima laikyti vieninteliu, nors ir netiesioginiu, pagalbos šauksmu. Uždaras ir tylus reabilitacijos centre, abejingas, sugrįžęs į kasdienį gyvenimą, Andersas ryžtasi iš pirmo žvilgsnio nežymiam, tačiau daug pastangų reikalaujančiam judesiui. Nors filme apie veikėjo ketinimą nusižudyti beveik nekalbama, jis aiškiai jaučiamas iš psichologinių būsenų, kūno kalbos, taip pat ir skambučių Iselin – pirmą kartą, norėdamas pakalbėti „apie šį tą svarbaus“, Andersas tarsi svarsto galimybę užbaigti gyvenimą; antruoju skambučiu sugniuždytas ir girtas jau be užuolankų kreipiasi pagalbos, tarsi ieškodamas, kas galėtų jį sulaikyti. Paskutinis skambutis – kaip atsisveikinimas. Galima sakyti, režisierius, apsieidamas be tiesmukų paaiškinimų, tiksliomis, subtiliomis užuominomis segmentuoja siužeto eigą.
Prieš susileisdamas mirtiną dozę, Andersas lyg atsitiktinai pastebi pianiną ir sugroja paskutinę melodiją. Ši scena banaloka, tarsi mirštančios gulbės šokio motyvas, be reikalo ir ištęstai sentimentalizuojantis filmo pabaigą. Paskutiniai kadrai – rugpjūčio 31-oji, bundančio miesto vaizdai, vietos, kuriose Andersas kažkada lankėsi, – tokios pačios kaip ir vakar, galbūt įstingdančios vieno narkomano mirties nereikšmingumą; juk gyvenimas eina toliau. Galima ginčytis – norėta kalbėti apie nesėkmingą narkomano integraciją, neįveikiamą priklausomybę ar apie geliantį beprasmybės pojūtį, kai grįžimas į „gyvenimą“ po pertraukos tampa galimybe pamatyti jį iš šalies, iš jau nebegyvenančio stebėtojo pozicijos.
