Sapnų katė
EGLĖ RAMOŠKAITĖ
Šiandien pabėgėjusi už ne visai kampo, sustojau ir įbedžiau žvilgsnį į juodą katiną, kuris prieš keletą sekundžių pamojo man letena sekti paskui jį. Taip ir atsekiau iki šios vietos. Vietą, manau, reikėtų trumpai aprašyti, nes ji turėjo nesuvokiamos mistikos: pieva šalia gatvės, niekuo ne kitokia nei tos, kurios gyvena tarp daugiabučių. Iš berželių ir žilvičių kamienų į mane tiesėsi grakščios rankos (čia jau kažkas įdomesnio), kurios, net ir neturėdamos delnuose, greičiausiai, lenkiškų obuolių, keltų norą jas paliesti, palaikyti nors sekundę tuos baltus delnus savuosiuose. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl būtent šios butaforinės medžio šakos prikaustė mano dėmesį, jis gi turėtų būti sutelktas į obuolius (nes gal čia rojaus sodas?), o tiksliau – į vieną iš jų, kuris nutolęs nuo mano burnos daugiausiai sprindžio atstumu. Gal dėl to, kad paprastai obuolių nevalgau. O gal dėl to, kad giliai širdyje tikiuosi iš už medžių išlįsiant nuogą Adomą. Taip ir nespėjau gerai apgalvoti savęs, nes mintyse šmėstelėjo juoda katė ir aš pasilenkiau už to ne visai sodo ne visai kampo pasižiūrėti, ką gi mano atbėgimo čia rezultatas veikia. Nenaudėlis. Pamatęs mano žvilgsnį, nukreiptą į jo pasturgalį, jis lėtai, vis atsigręždamas į mane tiesia savo dešinę leteną link gatvės, kurioje, nors ir nėra nė vieno automobilio, nedvelkia niekuo bent sąlygiškai geru. O tada kairę leteną. Ir taip daug kartų. Supratau, kad jis mane erzina. Supratau ir save, nes prisiminiau, kad tos rankos man primena mano mamos rankas, o šiandien jos gimimo diena, o aš pamiršau ją pasveikinti. Supratimas po vieną nevaikšto. Greičiausiai supratimas vaikšto kartu su juodu katinu, kuris mojuoja letenom. Sakyčiau, kad nesąmonė, bet supratimas irgi. Apskaičiavau savo galimybes ir staigiu žingsniu šoviau tiesiai link katino, stvėriau jį į glėbį ir delnais atsukau jo snukutį tiesiai į save. Taip žiūrėdami vienas kitam į akis mes perbėgome gatvę. Bėgiojau pirmyn atgal gerą valandą, kol vos begalėjau gaudyti kvapą. Valandą vienas kitam į akis. Valandą vienas kitam per kelią. Pavargau ir nutarusi, kad supratimas mane jau aplankė, o šiuo metu neturėjau daugiau ką suprasti, su katinu glėby (nepaleidau jo tik todėl, kad nereikėtų ieškoti, jei koks nors supratimas vėl nutartų pas mane užsukti) parkritau ant žolės juoktis iš obuolių delnuose, nes nei aš, nei katinas jų nevalgom, kad ir kaip jie stengtųsi mus sugundyti. Mes gi protingi, mes gi pasimokėm iš Ievos su Adomu, mums čia patinka, ir mes iš čia neisim. Mes užmiegam.
Aš pabundu. Toje pačioje vietoje, kurioje, pamenu, užmigau. Su tuo pačiu katinu, su kuriuo ir užmigau. Su nuogu Adomu, apkabinusiu mane iš nugaros. Suprantu, kad šito neturėjo būti, bet nesiginčiju, nes priešais mane katinas mojuoja letena. Kiek laiko mes miegojome, katine? Kokio velnio čia taip dvokia supuvusiais obuoliais? Katinas toliau mojuoja man prieš veidą. Nė vieno medžio. Baltu delnu nubraukiu kraujo krešulius nuo apdraskyto veido ir išeinu viena pro duris, pasuku už kampo. Pamatau kitą juodą katiną, ištraukiu iš kišenės obuolį ir metu į jį. Visgi rankos pasiekė jei ne savo, tai mano kišenę. Katinas irgi. Einu nesuprasti, nes tada bent jau nesivaidena tai, ko iš tiesų niekada nebuvo.
