Reforma
VYGANTAS VAREIKIS
Vykstanti aukštojo mokslo demokratizacija ir masiškėjimas vis daugiau jaunų žmonių stumia į universitetus, kurie ne taip seniai buvo prieinami tik nedaugeliui. Prisimindami tuos laikus konservatyvūs autoriai dūsauja: „Daugiau yra blogiau.“
Universitetai Lietuvoje yra priversti konkuruoti ir kovoti ne tik dėl studentų, subsidijų tyrimams ar krepšelių paskirstymo, bet – pastaruoju metu – ir dėl akademines laisvės. Politikai, skelbdami optimizavimo, rektorių savivalės apribojimo, kokybės gerinimo, strategijos kūrimo šūkius, siekia daryti įtaką universitetiniam sektoriui. Universitetų vadovai spaudžiami juos finansuojančių politikų. Akademinio personalo atlyginimai iš esmės nedidėja, galimybes dalyvauti projektinėje veikloje riboja finansavimo stygius ir lėšų paskirstymo iš centro specifika, o nemenkas auditorinių valandų skaičius veda prie akademinių normų degradacijos.
Buvo prabilta apie tai, kad Lietuvoje turėtų likti lyg ir du universitetai – Vilniuje ir Kaune, nors mechaninis universitetų sujungimas mažintų konkurenciją, o kaip tai susieta su studijų ir mokslo kokybės gerinimu, lieka neaišku. Konkurencija lyg ir skatintų tobulėjimą. Neseniai švietimo ministras pareiškė, kad Šiaulių ir Klaipėdos universitetai turi mažai galimybių išlikti savarankiški, o apie jų rezultatus nieko gera negalintis pasakyti. Lyg ministerija, o ne patys studentai savo pasirinkimu turėtų nuspręsti, kiek universitetų Lietuvoje reikia. „Užteks jums ir vieno universiteto“, – daugiau kaip prieš 20 metų rėžė LKP CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas, Sąjūdžio atstovams prabilus apie universitetus Kaune ir kituose miestuose. Regioniniai universitetai atlieka ne tik specialistų rengimo regionams misiją (ne tiek jau ir daug sutiksi Vilniaus aukštųjų mokyklų absolventų, kurie pasirinktų darbą, tarkim, Tauragėjė ar Skuode), bet ir svarbią erdvę humanizuojančią funkciją. Tie patys Šiauliai atgyja rudenį, kai į miestą suvažiuoja studentai. Aukštųjų mokyklų egzistavimas regionuose stimuliuoja tų regionų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Priešingu atveju Lietuvoje bus kaip Latvijoje – yra Ryga ir yra kiti miestai.
Švietimo ir mokslo ministerija bando sukurti strategiją, kaip pasiekti, kad Lietuvoje būtų sukurta aukštojo lavinimo sistema, kurioje būtų subalansuota ir studijų kokybė, ir masiškumas. Pavyzdys būtų tokios šalys kaip Anglija, kur yra galimybės siekti aukštojo išsilavinimo daugeliui žmonių. Tačiau ten universitetai žymiai mažiau priklauso nuo valstybės ir sėkmingai konkuruoja dėl talentų bei pritraukia gabių jaunuolių iš tos pačios Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių. Kodėl geriausi mūsų absolventai išvyksta už Lamanšo? Dėl švietimo reformos Lietuva pralaimi konkurencinę kovą dėl įmokų už mokslą, kurios Anglijos universitetuose taikomos studentams iš užsienio. Nenuostabu, kad Oksforde per keletą metų dvigubai išaugo skaičius studentų iš kitų šalių, o Londono ekonomikos mokykloje studentai iš užsienio šalių sudaro 75 %.
Jeigu švietimo pertvarką Lietuvoje suprasime kaip orientaciją į universitetą kaip į akcinę bendrovę, pelno, o ne tiesos siekiančią instituciją, tai daug kas paaiškės. Pelno siekiantys universitetai yra vis labiau ryškėjančios bendros tendencijos pavyzdys – keičiasi jėgos santykis tarp valstybės ir rinkos. XX amžiuje valstybė stiprino spaudimą ir paramą universitetams, dabar stiprėja verslo įtaka. Rinka ima viršų. Amerikoje jau yra toks McDonald’s Hamburger University.
Kalbant apie Lietuvą, verslo ir politinių spaudimo grupių atstovų įtaka didėja, o akademinė laisvė ir demokratija bei universitetų autonomija menkėja. Švietimo ministras, viceministrė ir ministerijos patarėjai siunčia signalus, kurie universitetai jų netenkina, o kurie rektoriai universitetų tarybų neturėtų būti renkami. Ministerija skiria keletą atstovų į šias didelę įtaką įgijusias tarybas, kurios dabar bus atsakingos už rektoriaus rinkimus, universiteto strategijos formavimą, biudžetą, darbuotojų parinkimą, universiteto padalinių reorganizavimą etc. Taip į Klaipėdos universiteto tarybą ministerija delegavo bankroto administratorių, UAB „Mars Lietuva“ direktorę ir rinkodaros sistemų konsultantą. Kitur tarybose sėdi ministerijos skirti generaliniai direktoriai ir bankų atstovai. Neabejotina, kad šie žmonės yra savo sričių specialistai, bet kaip giliai jie gali suvokti akademinio darbo specifiką? Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų ten nepasitaiko. Tarybose kaip universiteto atstovai posėdžiauja ir dekanai ar kiti administracijos atstovai, kurie renka rektorių. Po rinkimų rektorius turėtų juos pakviesti į savo komandą ir tikrai nedaryti jokių žingsnių bandydamas juos pakeisti. O kaip kitaip? Uabas yra uabas. Senatui, kurį renka universiteto darbuotojai, lieka prievolė kilnoti rankas sprendžiant klausimus dėl studijų programų ar akademinių laipsnių. Jis virto vienu iš uabo cechų. Kai kur rinkimai įgauna farso elementų. Vilniaus Gedimino technikos universitete būsimas rektorius, pats būdamas tarybos narys, žinoma, balsavo už save. Iš vienuolikos – vienuolika. Įstatymas numato, kad tas pats asmuo negali būti renkamas daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės, bet vieno universiteto, kuriam ekspertai prognozuoja privataus dalią, rektorius šią problemą sprendžia keisdamas universiteto pavadinimus. Ministras Gintaras Steponavičius, buvęs toks principingas dėl buvusio VGTU rektoriaus Romualdo Ginevičiaus (cituoju ministrą: „ir įstatymiškai, ir kitaip aiškiai pasakyta, kad į aukštosios mokyklos vadovus gali pretenduoti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“), tyli. Bet ką jau čia. Kuo pasibaigs Lietuvos švietimo sistemos didžiosios reformos? Universitetų skaičiaus sumažėjimu, kokybės kilimu ir aukštųjų technologijų triumfu? Sąlytis su žmogumi yra daug svarbesnis aukštajam išsilavinimui negu aukštosios technologijos ar vadybos inovacijos. Studijos – tai ne faktų paketo perdavimas, ką internetas daro kuo puikiausiai. Mokėjimą argumentuoti ir įtikinėti geriausiai galima pasiekti tik mokslo atstovų ir studentų bendrijose. O jeigu tų bendrijų neliks regionuose, tada matysime eilinį protų nutekėjimą iš Lietuvos. Nors, kaip pasakė buvęs Indijos ministras pirmininkas Rajivas Gandhi, „tegul jis geriau jau nuteka, negu lieka kanalizacijoje nenutekėjęs“.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (X.25)
