Ne-su-laukimas

AUGUSTAS SIREIKIS

– Tik nelieskit mano brendžio.

– Na, pažiūrėsim.

– Mes labai ilgai į jį žiūrėsim.

Neieškok sąmojo. Pamenu, kartą buvau spektaklyje Kuršėnuose – už manęs sėdinti sena moteris plepėjo ištisas dvi valandas. Gaila, kad net neįsivaizduoju, kaip ji atrodo, nes, sutikęs ją teatre dar kartą, turėčiau vėl klausytis monologų apie karves, prisiminimų apie mokyklą, žodžiu, viso to, kas prabėgomis pasirodo scenoje. Ir vieni velniai težino, kas tada kaustė mano dėmesį labiau – šūkavimai ten, šūkavimai čia, gyvenimas greta tikresnis. Blogiausia tai, kad ji užsičiaupdavo kaskart, kai nuspręsdavau, jog dar vienas žodis – ir viskas. Atsisuksiu ir išrėšiu savo monologą, trečiąjį šioje salėje, trečiąjį ir garsiausią. Tą, po kurio turės stoti amžina tyla. Revoliucija.

Gaila, kad dabar nesu teatre. Norom nenorom ten išsėdi tas kelias valandas. Tačiau, kai prieš tave alaus bokalas ir du beprasmiškai užsakytos picos gabaliukai, gali išeiti kada panorėjęs. O tai dar bjauriau, nes kalbos apie brendį ir moterų, kurios per senos aistrai ir intymumui, bet per jaunos Alcheimeriui, plepalai nesiruošia liautis. Ir kas per magiška jėga traukia sėstis šalia žmonių. Kai ieškai atokiausio kampo mieste, norėdamas ramiai išgerti su knyga, pamatai dešimt tuščių ir vieną užimtą staliuką, atsisėdi netoli užimto. Nekenčiu būti valdomas pasąmonės.

– Alio.

Įdėmiai.

Eik tu šikt, atsiprašant.

Na ir kam tas „atsiprašant“. Kai mes rašydavom „kaip debilai“, mano mokytoja sakydavo: kam tas „kaip“. Nebevaržyk savęs. Jau suknisai man vakarą. Jau nebemedituosiu, ko, žinoma, ir nesiekiau, bet tas argumentas puikiai suveiktų kartų ginče. Velniop ramybę, bandydamas pabėgt nuo pats nežinau ko iš tikrųjų netroškau harmonijos. Sėdėti ir gerti alų dviese, t. y. su knyga, – bene vienintelis būdas iškelti savo krizę į paviršių, pasimėgauti savo ydomis, kai pranašumai pabosta. Tai lyg išstenėti mažą oro burbuliuką vonioje, kuris po truputį kyla ir susprogsta paviršiuje. Gražu. Smirda.

– Pirma paklaus, ar pyksti, paskui tik kodėl. Tai durnius.

Nežinau, man skamba visai logiškai. Pirma pabandyti save sudirginti, o tik tada klausti kodėl. Kodėl neišėjo? Tas vyras ir dvi moterys už manęs? Nesąmonė, tegul geria tą savo brendį, su mano knyga jie neturi nieko bendro. Kažkas kitas tebelaiko mane pririštą. Prie buities, nes jos ydos negražios. Jomis nepasididžiuosi, jos nesprogsta gražiai kaip oro burbulas. Gaivus ir šaltas gurkšnis nusileido mano gerkle, bet pajutau sunkumą ant dešinės kojos. Pavadėlis ant čiurnos, lyg iš šuns šaiposi. Niekur nepabėgsi, savo ydas sukūrei pats.

Kaip visa tai reiktų užsitarnauti… Kaip reiktų leist dienas ar naktis, kokį maistą valgyt ar kokius žodžius vartoti, kad sėdėdamas vienas galėčiau drąsiai jaustis sugadintas. Sugadintas tvirtai, be jokios vilties pasveikti. Dešra ant picos tada šlykščiai strigtų sausoj burnoj, o alus kaip jaunystės šaltinio vanduo užmerktų mano sielai akis. Greičiau nusuktų ją nuo laimės, akis, tebūnie, paliktų atviras. Kodėl tai taip tolima. Kodėl viduje vis gimsta ir gimsta viltis, kodėl irklas vis išnyra iš ežero dugno. Juk neplaukiu seklumoj. Nejau neužsitarnavau ramybės skausme. Kodėl. Kodėl reikia būti keturiasdešimties, kad taptum Antanu Garšva ar Hariu Haleriu. Kodėl tik vaistai sukelia haliucinacijas. Kodėl tik senis turi teisę žvelgt į savo gyvenimą iš šalies, šitaip jį prarast ir tuomet kaip feniksas gyvent iš naujo.

– Skubėk, skubėk.

Vyras išėjo pas savo žmoną, o moterys liko. Jis dar grįš.

– Tik nelieskit mano brendžio.

Mačiau, kad kitoje gatvės pusėje, už vedančių į barą atvirų stiklinių durų, stovėjo stambus apsauginis. Tėtis, bet ne mano. Jis dešine ranka rėmėsi į turėklą ar dar kažką, gerai nemačiau, nes vyras slėpėsi nuo vakaro šviesų baro tamsoje. Jis žiūrėjo į mane, o aš į jį. Žvilgsnių karas. Savaime suprantama, jis į mane nežiūrėjo,

netikiu ir nenoriu tikėt poetine transcendencija, bet kai nuleidau akis į knygą, nejaukumas apėmė kūną. Bene jis tebespoksojo.

Ir kas per filosofinės ambicijos, pažadėtosios žemės, kuri neturi ko pasiūlyti, troškimas. Nesugebu gyventi vienatve, nes imu ja piktnaudžiauti. Pernelyg greit įsijaučiu į apgailėtino vienišiaus vaidmenį ir laukiu atjautos. Laukiu, kad kas patvirtintų mano asketiškumą, mano asocialumą, sudėtingumą. Vienatvė tampa įrankiu žmonėms pritraukti. O tai žema. Žema sėdėti vienam dėl kažko daugiau nei alus, knyga, na ir, tebūnie, pica. Velniop ją. „Tik nelieskit mano brendžio.“ Aš jį taip ilgai brandinau, nemiegojau ištisas dienas ir naktis, saugojau kaip savo visas tris akis ir nieko kito nemačiau. Dievaži, aš dėl jo išsižadėjau savo šeimos, artimųjų, meilės ir šilumos, aš viską jam atidaviau, na prašau, jūs tik nelieskit mano brendžio. Aš greit sugrįšiu.

Ji atėjo nepastebėta. Pakėliau akis nuo perpus perlenktos knygos ir ji jau sėdosi priešais mane. Ech, o aš, žvelgdamas į merginą su juodais dideliais akiniais kitoj gatvės pusėj, vis mąsčiau, nejau ten ji. Juk nenešioja akinių. Ir išties ji sėdi dabar prieš mane, be akinių, apsirengusi baltai, su ilgu kaip visada sijonu, šviesiais, kiek morkiniais plaukais ir žvelgia į mane. Jai neįdomu, ką aš valgiau, ką gėriau ar ką skaitau. Ji sėdi čia.

Galbūt todėl jos ir nėra prieš mano nosį. Galbūt todėl ji ir nepasirodys nei šiandien, nei rytoj. Ne tik todėl, kad Garšva sako, jog siurrealizmas žlugo, tokiu atveju turėčiau jos ir nematyt. Bet aš matau. Jos nėra, bet aš matau.

Ji pasako trumpą teiginį, aš atsakau, lyg tai būtų klausimas. Ji pasako kažką apie mane, aš – apie literatūrą. Ji – apie save, aš – apie poeziją. Aš – apie save, ji – apie save. Poetinis pokalbis, kuris velniškai gražus, kuris tiesiog prašyte prašosi užrašomas, kuris taip ir kvepia transcendencija. Vienas iš tų, kuriuos išgirdęs pagalvoji, kad šios dvi sielos kalbasi už materialumo ribų, už žodžių, už to, kas tikra. Lyg jiems nebūtų žlugęs siurrealizmas. Lyg jie išties būtų Haris ir vilkas. Aš pasukau teisinga linkme, Haris ir vilkas. Ir tik todėl, kad aš žinau, jog jos čia nėra, šis pokalbis vykęs. Tik todėl, kad žinau, jog kalbuosi su savimi, tikiu dvasios liturgijom. Kai siela, purvina ir riebaluota, degina savo raukšlėtą kūną vidurdienio saulėj. Taip, tik būdama viena ji gyva. Aš negražus, ką galiu padaryti. Tai vis geriau nei meluoti. Nes jei ji iš tiesų sėdėtų čia, visas pokalbis tik skambėtų gražiai. Kaip aidas, kuris po truputį nutyla ir dingsta tarp stiklinių bokalų.

– Ji iš tikrųjų panaši į mane, bet jos plaukai trumpesni. Akinius taip pat pasimatuočiau.

– Reiktų paklausti tėčio.

– Tavo?

– Ne, to apsauginio.

Kokia prasmė aiškinti, ji vis vien nekalbėtų šitaip. Ji sukeltų man pavydą, net jei tai būtų pirmas pokalbis. Aš bandyčiau atsakyti tuo pačiu. Velniai rautų, kaip apgailėtina. Didysis vienišius, kūrybos auka, metafizikos ligonis, galų gale tas, kuris tik ir siekia būti vienas, bandys sukelti pavydą. Čia tau ne vilties užuomazgos, kurias galima pateisinti žmogiškumu. Ne, tai blogiau. Kol nenupjautas odinis pavadėlis ant dešinės čiurnos, tol dešra bus skani, alus šiltas, o moterų pokalbiai lėkšti ir erzinantys.

Neįsivaizduoju tik vieno. Kaip ji išeitų. Jei pakiltų anksčiau nei aš, turėčiau teisę tą vakarą didžiuotis savo ydomis. Prisigerti arba parašyti pjesę ranka į naują sąsiuvinį. Nors vienuoliai dramų nerašo. Tačiau nematau. Niekaip negaliu to pamatyt. Ji vis dar sėdi prieš mane, jau kiek nuobodžiaujanti, nes, matyt, atsiklausė mano kalbos arba tylos, bet nesiruošia niekur eiti. Mes išeisim tik kartu. Paprašę sąskaitos ir sumokėję į rankas išeisim vienas greta kito. Stebintys dangų arba šaligatvį, bet niekada abu tą patį.

Kodėl tu čia? Kodėl tu čia nesi iš tikrųjų? Kodėl aš noriu būt vienas? Kodėl nesugebu užsitarnaut savo ontologinio guolio? Šalto, šlapio, tamsiai rudo ir gal kiek seno, bet mano guolio. Net jei ir užsitarnavau, kodėl negaliu juo didžiuotis? Šis „kodėl“ kvailas, nes kai mirštantysis klausia: „Kodėl?“, priežastis jam visiškai nerūpi. Jis neklausia, jis tenori, kad būtų kitaip. Jis trokšta, kad viskas pasikeistų. Gal jis taria: „Kodėl?“, nes žino, kad tai neįmanoma.

– Rūkai?

– Na… retai. Atsimeni, kaip sakydavau Palangoj?

– Ne.

– Rūkau tik tada, kai susinervinu.

Ir jos abi nusijuokia. Nesulaukiau, kol sugrįš vyriškis. Bet sulaukiau spektaklio pabaigos, neištardamas senutei nė žodžio. Sulaukiau, kol burbulas pasieks vandens paviršių, bet nežinau, ar jis paskutinis. Nesulaukiau, kol ne mano tėtis pirmas nuleis akis, karą aš pralaimėjau. Galbūt tik mūšį. Nesulaukiau, kol mergina trumpais, šviesiais, bet kiek morkiniais plaukais, su dideliais akiniais atsistos nuo savo staliuko. Praeis taip, kad pamatyčiau, ar ten tikrai ji. O jei ten ji. Nesulaukiau. Sulaukiau savo vaikystės, sulaukiau įkvėpimo, sulauksiu dar daug žmonių, nes kai žinau, kad jie ateis, aš pratęs laukti. Bet velniop tai, ateis diena, kai nesulauksiu vilties. Tada ramiai prigulsiu savo sename, nedideliame, bet odiniame, dieviškai jaukiame guolyje ir dešra bus šlykšti, o alus gaivus. Net jei ta diena neateis, bus laikas, kai aš tuo patikėsiu.