Keli filmai iš „Šiandien einu į kiną“ praeities

VAIVA GRAINYTĖ

Gyvenu Kaune, todėl kino seansai dažniausiai vyksta namie. Kad jie įvyktų, tenka smaugti torentus arba, nelyginant margučiais, su draugais keistis atvežtiniais kompaktiniais diskais, USB raktais, pilnais užgyventų kino gėrybių. Nieko čia neįprasta – visi visur taip daro. Tai malonu ir labai patogu: esi pats sau ponas, žiūri tai, kas pačiam įdomu, niekur nereikia eiti, gali gerti arbatą, kada panorėjęs paspausti „pause“ arba „play“. Neįprasta, t. y. nelabai normalu, kad, gyvenant ne sostinėje ir norint ištarti: „Šiandien einu į kiną“, reikia sulaukti ypatingų progų (jų laukti nereikia, jeigu mėgstate į kiną kilti eskalatoriumi, uosti picų ir kukurūzų spragėsių tvaiką, jeigu rūpi, kuo dabar užsiima Rowanas Atkinsonas). Kodėl taip yra – atskira tema (Kauno atveju – dramatiška ir groteskiška). Verčiau noriu pasidžiaugti, kad baigiantis rugsėjui atrofavęsis, sakiniui „Einu šiandien į kiną“ nelabai pritaikytas mano liežuvis kaunietis galėjo pasireikšti. Penktasis tarptautinis Kauno kino festivalis per kelis miestus iškėlė didelę ir įvairią kino puotą.

„Coca-Cola“ sulieta juosta

Pirmasis filmas, kuriuo prasidėjo mano porą savaičių trukusi „Šiandien einu į kiną“ maloni kasdienybė, – tai dokumentinis filmas „Tėtis kūrė nepadorius filmus“. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Jordano Todorovo filme pasakojama apie Stepheną C. Apostolofą – vyrutį, kuris pabėgęs iš gimtosios komunistinės Bulgarijos sugebėjo nusikapstyti iki Holivudo (prieš tai pasėdėta kalėjime, slapstytasi turkų laivuose, trintasi Paryžiuje ir Kanadoje, daug meluota ir suktasi iš padėties) ir 7-ajame dešimtmetyje tapti erotinio kino režisieriumi. Apie šį simpatišką avantiūristą pasakoja pulkas Amerikoje gimusių ir užaugusių jo vaikų, viena iš buvusių žmonų, su juo dirbę aktoriai, kino kritikai ir istorikai.

Kadras iš filmo "Tėtis kūrė nepadorius filmus"

Bulgarų režisieriaus filmų veikėjos pliaukši vantomis viena kitai per sėdmenis, nusimetinėja chalatus, vartosi lovose, persirengusios vampyrėmis ir pamėklėmis pusnuogės šėlsta kapinėse (vienas garsiausių, dabar naujai atrandamas Stepheno filmas „Mirusiųjų orgija“) – šie žaismingi ir nekalti filmai pamažu ėmė nepataikyti į laiko ritmą (esą Stephenas buvo taip užsiėmęs, kad mažai ką žinojo apie tuo metu ūžiančią seksualinę revoliuciją ir LSD psichozę), o 8-ajame dešimtmetyje buvo praryti suklestėjusios pornoindustrijos. Kaip papildomas kadras filmui „Tėtis kūrė nepadorius filmus“ iškilo prisiminimas apie šviesaus atminimo Skirmanto Valiulio, mums dėsčiusio kino istoriją, netikėtą paskaitą, kurioje buvo pristatytas pirmasis siužetinis pornografinis filmas „Gili gerklė“ (1972).

Keista, šis Todorovo – režisieriaus bulgaro – įdomus istorinis portretas limpa prie pirštų: sakytum yra sulietas „Coca-Cola“. Prieš kamerą sėdintys Stepheno vaikai avi kroksus, kasosi nemažus pilvus, graudinasi prisiminę tėvo nesėkmes ir kad reikiamu metu neištiesė pagalbos rankos (chrestomatinis „O ne, prašom šito nefilmuoti. Išjunkite kamerą“). Neva dramatiškas paskutinis filmo kadras verčia pasijusti, lyg būtum priverstinai sprangdinamas milžiniško mėsainio: Stepheno jaunėlis sūnus nušliumpina iki automobilio, į jį įsimeta tėvo urną su pelenais ir išvažiuoja.

Mes ir jie

Biologas, filmų apie gamtą operatorius ir režisierius Mindaugas Survila pirmą kartą stebi ir fiksuoja žmones. „Stebuklų laukas“ skirtas nykstančiai Kariotiškių sąvartyno bendruomenei įamžinti: kamerą laikantis Survila mums suteikia galimybę stebėti nepažįstamo, klaidingais įsivaizdavimais apipinto sociumo kasdienybę. Budos miško gyventojai į juos įbestą stiklinę akį suvokia kaip „Mindaugą“: darydami savo kasdienius darbus jie vis prisimena, jog reikėtų pajuokauti, ką nors iškrėsti, kad nebūtų už kameros stovinčiam operatoriui nuobodu. Kartais kamera visiškai užmirštama, nes „Mindaugas“ yra savas (Kūčių vakarą moteris skolintu telefonu skambina sūnui Sigitui – tampame intymaus ir skausmingo dialogo liudininkais; galimybė, kad režisierius su savo veikėjais iš anksto sutarė šį skambutį nufilmuoti, tampa nesvarbi, nes vykstantis čia ir dabar yra tikras, nesumeluotas). Filmo autorius nesistengia žiūrovų graudinti, esą: „Jie neturi šiltų namų, gyvena iš to, ką randa sąvartyne, jie geria, nes jiems labai sunku.“ To neleistų ir patys filmo herojai: išdidūs žmonės. „Miršta tik svolačiai“, – rėkia vienas iš bendruomenės narių, pagarsinęs radijo aparatą. Jo keiksmai ir išpuvusios burnos juokas skirtas mums, jaukiai kino salės kėdėse įsitaisiusiems žiūrovams, tik ir laukiantiems, kada galėsim mintyse pasibaisėti arba užjausti. Sąvartyne rastas senas laikraštis, kuriame mes rašome apie juos, bendruomenei sukelia juoką (kolektyvinė naujienų skaitymo scena). Budos miško paribys žurnalistų fantazijai yra egzotiškas pigių svaigalų, savižudybių, žiaurumo ir tamsybės įvaizdis. Žiūrint šį filmą iki gyvo kaulo persmelkia suvokimas, kad būtent mes, o ne jie, savo kasdienį maisto grobį vienodai besidalijantys su nušiurusiu šuneliu ir katėmis, gyvename žmogiškumo užribyje.

„Arirang“: kamera-peilis

Išskirtinė Kim Ki-duko filmų vizualinė kalba, sodri žiaurumo ir metaforų poezija filme „Arirang“ tampa nuogu peiliu, nukreiptu į save. Kamera-peiliu žymiausias Pietų Korėjos režisierius mėsinėja save ir jam nusispjauti, kad jo gerbėjams, pripratusiems prie intensyvaus simbolių srauto, laukiantiems kažko nepaprasto, bus nuobodu. „Aš noriu sukurti filmą“, – desperatiškai kartoja kūrybinės krizės kamuojamas režisierius, kelerius metus gyvenantis nuošalyje.

Matome suvargusį Kim Ki-duko veidą, jo sujauktą šaltą migį, kas dieną siurbiamų užpilamų makaronų dėžutes, iki kraujų suskeldėjusius atsiskyrėlio kulnus – jie pasirodo, kai einama atidaryti durų, už kurių nieko nėra (periodiškai pasigirstantis beldimas – Kim Ki-duko autorystė: režisuojama). Kim Ki-duką sukrėtusi jo mokinių išdavystė ir kaltės jausmas dėl per plauką išvengtos „Sapno“ aktorės mirties yra viešos išpažinties priežastis. Kim Ki-dukas periodiškai nutraukia „Arirang“ kuriamą autentiško dienoraščio iliuziją – nuo mūsų neslepiama, kad dienų tėkmę fiksuojanti kamera yra prižiūrima ir kontroliuojama. Prie kompiuterio sėdintis Kim Ki-dukas peržiūri ką tik nufilmuotą savo monologą, samprotauja, kad praverstų viešai apsiverkti – būtų sukurta įtampa. Apsiverkiama, į raudą perauga rypuojamas „Arirang“ – korėjiečių liaudies dainos – motyvas. Paskutinėje šio filmo-psichoterapijos seanso scenoje įvykdoma simbolinė žmogžudystė: iššaudomi jam skausmo sukėlę asmenys. Finale šautuvo vamzdis nutaikomas į save – pagrindinį skausmo, pykčio ir nevilties subjektą. Kim Ki-duko noras išsipildė: filmas sukurtas. Už kadro lieka prisikėlimo viltis.

Septintoji diena

Ne pirmą kartą Lietuvoje viešinčiam vengrų režisieriui Bélai Tarrui (pernai Kauno kino festivalis pristatė jo filmų retrospektyvą) šiemet vėl skirtas ypatingas dėmesys. Kaune Tarras jauniesiems kūrėjams surengė meistriškumo kursus – darbo objektu pasirinkta autobusų stotis. Kaip pasakojo kursų dalyviai, jiems nepaprastai pravertė profesionalios Tarro, šiaip jau neigiančio bet kokius mokytojo titulus, pastabos ir įžvalgos.

Meistras pasirodė vėlai naktį Kauno viešosios bibliotekos kino salėje, kur ką tik buvo pasibaigęs beveik 8 valandas trukęs „Šėtono tango“ seansas – prie kėdžių prilipusi saujelė žiūrovų turėjo galimybę sužinoti apie filme panaudotą lietaus mašiną, scenarijaus, lokacijos pasirinkimą, filme vaidinančius aktorius. Trečdalis paros, praleistos šiame kino seanse, nusitęsė iki kitos dienos: atrodė, esu „Šėtono tango“ mergaitė (mažoji aktorė Erika Bok, po kelių parų jau suaugusios moters pavidalu pasirodžiusi „Turino arklyje“), kankinančiai besigrumianti su kate. Tik mano katė buvo filmo vaizdai, kurių negalėjau nurungti. „Šėtono tango“, kaip tie žiurknuodžiai, pribaigę mergaitę ir katę, liūliavo, sukėlė apdujimą visai savaitei.

Kadras iš filmo "Šėtono tango"

Kino teoretiko Luko Brašiškio vedamoje diskusijoje „Žmogus priešais kamerą: ilgas planas“ Tarras kalbėjo tiksliai ir lakoniškai. Burnos neaušino, nes „viską galite rasti internete“. Internetas neatstotų Tarro sąmojo: „Jeanas-Lucas Godard’as yra pasakęs, kad tikras režisierius montuoja kamera, o ne montažinėje. Ir aš esu tas vienintelis juo patikėjęs kvailys: pats Godard’as to nedarė.“ Tarro filmų ir paties režisieriaus sekiojimas (diskusijų lankymas, jo žodžių tykojimas) man asmeniškai buvo vienos ryškiausių festivalio akimirkų.

„Turino arklio“ veikėjai – senis ir jo dukra – kas dieną išsiverda po dvi bulves, jas lupa, valgo, eina gultis, tada vėl keliasi. Kas dieną aplankomas tvarte uždarytas arklys – vienintelis šeimos pajamų šaltinis ir darbo jėga – kaskart atsisako gerti ir ėsti. Už lango siaučia audra: stipraus vėjo švilpimas, kaip ir kompozitoriaus Mihály Vigo nuolat skambanti muzika, paryškina lėtą laiko slinkimą, monotonišką dienų eigą. Bandymas pabėgti, išsigelbėti nuo artėjančios baigties (apsilankius čigonams šulinyje nelieka vandens) – neįmanomas. Tuščiame horizonte su vienišu medžiu centre išnyra namo sugrįžtančių veikėjų siluetai. Kamera, iš lauko pusės nukreipta į namo langą, rodo: už grotų (tai tėra lango rėmas) sėdi mergina. Šeštoji diena – pati trumpiausia: bulvių nebėra, veikėjai sėdi prie tuščių lėkščių. Septintoji diena neišaušta.

Mano bičiulis Y., pirmiau už mane pažiūrėjęs „Turino arklį“, smarkiai pasipiktino tokiu Tarro apverstu pasaulio sukūrimo mitu. „Labai blogas filmas. Patiko nufilmavimo būdas, bet esmė suvimdė [...]. Rodyti absoliučią tamsą ir beprasmybę yra greičiau paaugliška nei genialu – tiesiog lengviau“, – cituoju išsaugotą trumpąją žinutę (autorius leido).

Po filmo režisierius ironiškai ir nyčiškai šypsodamasis patvirtino „paaugliškas“ tiesas: Dievas miręs, gyvename šūdiname pasaulyje, kas dieną silpstame ir gęstame. Tai, kad gęstame ir silpstame, kad gyvenimas yra kentėjimas, mano galva, savaime suprantama. Tarro mintys apie „šūdiną pasaulį“ ir „mirusį Dievą“ manęs nepiktina, man visiškai nesvarbu, ar jos sutampa su manosiomis: sakyčiau, už bet kokio kūrinio idėją visada svarbiau, kaip tai pasakyta (kas – antroje vietoje). „Turino arklys“ – estetiškai tobula, todėl graži artėjimo link mirties meditacija.

Iš filmo aptarimo paskubėję išeiti žiūrovai nesužinojo, kad džiaugsmingą pasaulio sukūrimą neigiantis filmas pats yra ta septintoji diena: nušiurusi, turguje pirkta kumelė (filme veikiantis arklys) jaučiasi puikiai, yra sveika ir kumelinga. „Ir aš tuo didžiuojuosi labiau nei šiuo suknistu filmu“, – baigia diskusiją Tarras.

Po „Turino arklio“ leisdamasi eskalatoriumi, už nugaros palikdama išjungtus kukurūzų skrudintuvus ir šaldytuvuose turbūt gražiai sudėtus neiškeptus picų pagrindus (kino seansas vyko prekybos centre „Mega“), renku SMS draugui Y.: „Tai „Mega“, o ne „Turino arklys“, yra labai blogas filmas.“