Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Tai, ką buvau pražiopsojęs

A. ir V. Sakalauskų bibliotekoje radau knygą, apie kurią dažnai pagalvodavau. Tai Eugenijos Ulčinaitės ir Albino Jovaišo parašyta „Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžiai“. Išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 m.

Svarbiausia, kad čia bene pirmą kartą taip išsamiai nagrinėjamas įvairiakalbis LDK literatūrinis palikimas. Nuo Lietuvos vardo paminėjimo, Mindaugo krikšto ir karūnacijos iki K. Donelaičio. Ką iki šiolei žinojome apie literatūrą rusėnų kalba? Nebent Bychovco kroniką… Apie stačiatikių, unitų, žydų, karaimų raštus? Iš smulkmenų:

Lietuvos totoriai buvo vadinami „lipkomis“, totorių k. tai – „lietuvis“.

Taigi tikėtina, kad net pavardė Lipskis, visi Lipskiai yra totorių kilmės…

Seniausias tekstas karaimų kalba yra paskelbtas Venecijoje 1528 m. Krymo totorių tarme. Trakuose – kita tarmė, sen. tekstas – ištrauka iš Senojo Testamento. Saliamas Trakietis (iš Trakų) buvo pakviestas dėstyti net į Upsalą.

1585 m. Italijoje išėjo G. Peringerio veikalas „Tikėjimo atrama“ (po autoriaus mirties). 1681 m. paskelbtas antikrikščioniškų tekstų rinktinėje „Liepsnojantis šėtono durklas“. Išverstas į anglų ir prancūzų kalbas.

„Žinios apie karaimus“ – apie jų kilmę, kalbą, tikėjimą – išėjo XVIII a. pr. lotyniškai Hamburge, iš Trakų kilusio Mordechajaus Nisanovičiaus veikale.

Jų tikėjimas yra judaizmo atšaka (remiasi Senuoju Testamentu) – karaizmas, bet ne judaizmas. Rašmenys perimti iš judėjų. Talmudo mokymo jie nepripažino, Karolis XI buvo pasiuntęs į Trakus orientalistą G. Peringerį, kad išaiškintų, „kas tie karaimai“. Šis ir parašė pirmąją studiją.

Koranas Lietuvoje

Į lenkų kalbą pirmą kartą buvo išverstas dar XVII a. Manoma, kad galėjo būti išverstas dar anksčiau – XVI a. gale, plintant Reformacijai.

Aktuali Lietuvos totoriams buvo turkų kalba. Mat klestėjo galinga Osmanų imperija. Manoma, kad būta ir Lietuvoje žmonių, rašiusių šia kalba.

Remdamiesi Senuoju Testamentu (be Korano) totoriai daug ką perėmė iš krikščionių ir žydų (plg. garsią Simono Budno Nesvyžiaus Bibliją). Taip pat Mikalojaus Rėjaus postilė, kurią XVI a. gale į lietuvių kalbą išvertė Jokūbas Morkūnas (jeigu jis…).

Kitabai – knygos, moraliniai ir šviečiamieji pamokymai, chamailai – maldaknygės, tedžvidai – Korano skaitymo vadovėliai.

Dvasininkų hierarchija: ajatolos, mufčiai, imamai, mulos, muedzinai.

P. S. Ir ši fundamentali knyga, ir dar kelios, apimančios Didžiosios ir Mažosios Lietuvos arealą, kultūrinę sąmonę, ir istorijos veikalai, išleisti Nepriklausomybės metais, bet parašyti „tarybinių lietuvių mokslininkų“, ir dar daugybė dalykų iš esmės paneigia dvi tezes, neapdairiai paskelbtas pačios Nepriklausomybės priešaušry: gyvename kultūros griuvėsiuose (V. L.); lietuvių kultūra sovietmečiu „gyveno savo aukso amžių“ (A. J.).

Jonas Mačys-Kėkštas (1867–1902)

Jo eilėse radau primirštą vėliavos sinonimą.

Papartis mūs pirmyn

Į kovą mus vadin…

Tai kas, kad eilės šiaip sau, bet tasai žodis – sakramentalus! Gaila, kad dabar visai nesuprantamas žmonėms.

Štai, dienai prabrėkštant, Aušrinė pakirdus

Raudonu kyrėju pasaulį apsiaučia:

– Tai jūsų papartis! – tą šauksmą išgirdus

Baltmarė banguoja, riaumodama siaučia…

Kyrėjas, kyras – skraistė, šydas. Man regis, į slavų kalbą atėjęs iš Bizantijos.

J. M.-K. gimęs Ingavangio kaime (dabar Prienų r.), tarmė – kaip V. Mykolaičio-Putino. Ir tam tikra prozodijos giminystė. O vis dėlto! Kaip toli ir sparčiai turėjo bėgti V. M.-P., kad atsiplėštų nuo šitos „proletariškos stichijos“! Visi mūsų seneliai priklausė anuometinei Suvalkų gubernijai.

J. Mačio-Kėkšto amžininkai, užsikrėtę Voltaire’o, Proudhono, Fourier ir vokiečių socialdemokratų idėjomis, netruko pulti prie Nekrasovo, Petöfi, Heinės, V. Hugo eilėraščių, kuriems, regis, absoliučiai abejingas liko V. Mykolaitis-Putinas. O galėjo! Jei ne kunigų seminarija Seinuose.

Po rusų poetų ėjo rusų revoliucionieriai… Rašau visa tai vien dėl to, kad prisimintume, kokiais keliais keliavo andainykštės „bacilos“.

Tai traukia

Daugis pulkų darbininkų narsių;

Traukia kerštinčiai ant jūs, o virš jų

Kruvins vėliukas plasnodamas plaukia…

Žmogus, suvokęs kontekstą, supras geriau, kokį žygdarbį teko atlikti J. Mačiuliui-Maironiui. Kieto kunigo būta! Visomis prasmėmis (dėl to neišlipo į vyskupus!).

Nenoriu supeikt Kėkšto, jis savo irgi atliko… Neveltui su visais raštininkavimo dokumentais 1900 m. turėjo bėgti nuo caro į Ameriką! Ten ir mirė.

Variacijos – iš Šimelpenigio, Papelkių klebono

1.

Vilks veda kerdžių pas avis,

O avys nori atsiginti.

Husarai turi šoblėmis

Jam avinyčią atrakinti.

2.

O žmonės didelių ausų,

Ar norite išgirsti:

Pyragų pilna ir mėsų,

O tas iš bado nori mirti!

(Čia apie piligrimą.)

Rugpjūčio 24, sekmadienis

Stanislovui Žemaičiui –

užrašas ant medalio, kurį baigia raižyti Petras. Šį žmogų nedaugelis beprisimena. O vertėtų! Aš neatsimenu tiksliai metų (sovietų laikais): jis nuvažiavo traukiniu į Maskvą, Raudonojoje aikštėje apsipylė benzinu ir susidegino, protestuodamas prieš okupaciją…

Petras pasigavo mane vos grįžusį iš Klaipėdos (pats sėdi Telšiuos prie ežero) ir privertė „ką nors sugalvoti“.

Turėjau pasukti galvą, įsiutau ir parašiau:

„Ugnies kamuoliu virtęs, aš priminsiu, kas yra mano tauta.“

Petras išvadino mane (…).

Bet užrašas bus!

Rugpjūčio 25, pirmadienis

Calamunis

Šiandien po pietų paskambino, prisistatė.

– Labai džiaugiuosi jūsų Koranu…

– Malonu.

– Tai aš prieš dvejus metus jus keikiau telefonu…

– Atsimenu.

– Mano tėvas jums duos limoną…

– Už ką?

– Už vertimą. Kiek rašytojų premija?

– Trys ar keturi tūkstančiai.

– Juokaujat. Maniau, trisdešimt ar keturiasdešimt…

– Bent honorarą gaučiau!

– Mes išmušim! Pažiūrėkit mano internetinį puslapį.

Taigi – lauksiu „limono“!

Dievo vietininkas žemėj.

Rugpjūčio 26, antradienis

Įstabiosios nakties kodas

J. paragino mane perskaityti tokiu pavadinimu „Metuose“ pasirodžiusį Herkaus Kunčiaus apsakymą. Žinoma, kad jis „pobjauris“, ta prasme, kad nieko čia gražaus nelikę… Bjaurastis kaip realybė. Arba atvirkščiai: realybė kaip bjaurastis. Ir – jokio šventumo. Netgi Jėzaus giminė (lytis) neaiški. Čia H. K. ne pirmas. Emigracijoj viena poetė buvo andai parašiusi eilėraštį, kur vietoj Kristaus – nukryžiuota moteris. Katalikai l. piktinosi. Mes perspausdinom jį „Š. Atėnuose“ – jokio aido!

Užtektų prisiminti A. Bloko poemos „Dvylika“ pabaigą, kur baltrožių vainiku ant kryžiaus išnyra moteris, tarkim, Katia ar Katiuša… Krikščionims tai erezija, literatūra – ne istorija ir ne teologija. Tačiau H. K. kritikuojamas be reikalo. Čia vaizduotės centre ne Prakartėlė, o jos išniekinimas mūsų laikais ir – gana efektingai papasakotas.

Ir – jokių baltrožių.

Medalis R. Kalantos atminimui

Pasirodo, buvau sugalvojęs:

„Lietuva ugnies debesiu apdengė tavo kūną…“

Petras klausia, kaip geriau – „uždengė“ ar „apdengė“. Palikom „apdengė“…

Vos neišsigyniau pats savo tekstelio. Tasai „rupūžė“ ir sako:

– Kaipgi ne tavo? Aš iš apstulbimo dar degtinės taurę išverčiau…

Tada jau prisipažinau.

Pavydžiu tam žmogui. Sako:

– Sėdžiu per dienas ant Masčio kranto. Prieš akis visas ežeras. Raižau, iš ryto atplaukia žmogus, sėdi ir meškerioja vienoj vietoj lig vakaro. Net nenujaučia, kad kažkas jį nuolat stebi…

Teisuoliai!

1968 m., kai rusai okupavo Čekoslovakiją, juos labiausiai papiktino tai, kad gyventojai buvo sunaikinę visus kelio ženklus, t. y. tankai ir daliniai, naudodamiesi išankstiniais žemėlapiais, nuolat pasiklysdavo… Vyresnybė keikė žmones, kad šie „klastingi niekšai“.

Mat savo niekšybių niekas nenori matyti. Beje, kare su suomiais (1939) jie paklojo apie 300 000 savo kareivių. Karas (jų akimis) buvo teisingas. Propagandinė spauda ir radijas šaukė visam pasauly, kad suomiai – fašistai.

Tuo tarpu slapta SSRS buvo sutarusi dėl šio karo su naciais. Kad vieni kitiems netrukdytų… Savo ruožtu naciai ėmėsi okupuoti Lenkiją (1939), Prancūziją (1940).

Bombarduojant Varšuvą, nacių lėktuvams talkino Minske veikiančios sovietų telegrafo stotys – nurodydavo taikinių koordinates.

Ir t. t., ir t. t. Išlikę dokumentai, kur Berijos parašas dėl NKVD pagalbos gestapui (NKVD turėjo 20 metų patirtį).

Ir tie, ir tie turėjo vieną idėją – Naujas Žmogus. Tai, beje, kažkas panašaus į tikėjimuose minimą „perkeistą žmogų“.

Ir bolševikai, ir naciai buvo apsėsti Marxo idėjų (genocido tėvas!). Tiesa, Marxas neminėjo žydų, o rimtai svarstė apie baskų, bretonų, škotų, vengrų išnaikinimą. Jam jie buvo tautos, atsilikusios „per du žingsnius nuo civilizacijos“. Tai kokia jų „egzistavimo prasmė“.

Naciai kūrė naująją žmoniją po nacionalsocializmo vėliava, rusai – internacionaliniu mastu.

Bėda, kad žmogaus prigimtis čia paminama, dėl to viskas baigėsi fiasko.

Apie viltį

Man patiko kaži kur nugirsta mintis, kad viltis negimsta iš žmogiškųjų dorybių, jinai ateina iš Dievo. Galima sakyti, kad joje Viešpats gyvas arba aukštesniosios galios.

Rugpjūčio 27, trečiadienis

Dar apie „Anykščių šilelį“

Kalnai kalnuoti… Tarmėje „kolnai“.

Nėr abejonės, kad čia vėlyvojo romantizmo kūrinys, tik vietoj graikiškų akropolių – pačios gamtos prapuolusi didybė („lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė“).

O kur realybė, gyvenimas? Jis yra, jis pačiam dugne, o pats požiūris (senovės didingumas ir tikrovės skurdumas) sukuria pačią poeziją. Atsiranda perspektyva, priešingu atveju reikėtų rašyti kokią nors prozą. Kitaip tariant, poezijos nebūtų.

Žmonės, tyrėjai, ypač sociologai, dažnai užmiršta, kad poeziją atspindi tikrovę labai savotiškai. Šitas veidrodis ypatingas. Jis rodo ir tai, kas buvę (dažnai fantazuoja), ir tai, kas yra. Toks begalinis kontrastas! Mes patys amžinybės ir istorijos fone, sunykę ir mažučiai. Tiesa, E. Mieželaitis elgėsi visai kitaip ir, regis, jam nelabai kas išėjo. Beje, P. R., nemėgęs S. Krasausko graviūrų, jaunas sakydavo, kad jis piešia tokius žmones, kuriems „pažastyse nė vieno plauko“… Žodžiu, sterilizacija. Visi naujojo žmogaus variantai kilę iš socializmo ideologijos.

Grūto parkas – Anykščių šilelis… Tokia atvirkščia paralelė.