Froilen Kavka pažeidžia įstatymus

ELIZABETH FISCHER

Vengrų kilmės Kanados dainininkė, poetė ir rašytoja Elizabeth Fischer yra muzikos grupės „DarkBlueWorld“ vokalistė, kurianti tekstus savo dainoms ir jas geriau įprasminti padedantį vizualinį meną. Gimusi Vengrijoje, vaikystę Elizabeth praleido kaip pabėgėlė, kartu su tėvais keliaudama po daugelį pasaulio šalių. Šeimai pagaliau įsikūrus Monrealyje, Kanadoje, ji studijavo L’Ecole Des Beaux-Arts de Montreal. Jausdama nuotykių ir klajonių troškulį, su savo šuniu autostopu nukeliavo į kitą Amerikos žemyno pakraštį – Vankuverį, ten gyvena iki šiol. Jos kūriniai publikuoti įvairiuose meno ir literatūros žurnaluose, surengta nemažai tapybos parodų. Elizabeth – savamokslė dainininkė – su grupe „DarkBlueWorld“ dažnai gastroliuoja įvairiose pasaulio šalyse. 2010 metais grupė dalyvavo Vilniaus džiazo festivalyje.

„Džozefinos, Pelės Dainininkės“ veiksmas vyksta pelių bendruomenėje. Atrodo, kad ši tirtanti padermė, pasiklydusi priešiškame pasaulyje, kartu ir garbina, ir nekenčia Džozefinos, kuri, nepaisant nieko, iš tiesų nesugeba dainuoti, o tik cypti, kaip bet kuri kita pelė.

www.themodernworld.com

(Ištrauka)

1.

ji pasitikinti savimi. aukštai iškelta galva, žvilgsnis nukreiptas į priekį, pirmyn, visada pirmyn, ji sako. pro duris, žemyn gatve, aukštyn keliu, sudie, puiku, tuomet aš iškeliauju, iškeliauju. tada ji pagalvoja, aš kalbu su savimi. ji pagauna save kalbančią su savimi. atsargiai, tyliau dabar, galvoja ji eidama. nes žmonės pamanys, kad aš pamišusi. ar aš pamišusi. tada ji nusijuokia iš savęs, aš to neturiu omenyje.

ta apgailėtina drąsa, įžūlumas to ilgastiebio virpančio kaklo, kurį ji mėgina sutramdyti.

2.

būdama pokštininkė, ji ramina savo protą maloniomis šmaikštybėmis, mėgaudamasi cigaretėmis ir pašaipiomis gižiomis epigramomis ir spjaudydama jas. ji taiklių posakių, žodžių žaismo, poližaismo virtuozė. komiškų nesąmonių apstu, ji sako ir kimiai nusijuokia. aš viską galiu iškęsti galų gale, galų gale, ji sako, hahaha.

man ji taip pat patinka. man taip pat atrodo jaudinantys šie labai linksminantys šaižūs garsai.

3.

ji įsivaizduoja esanti maloni, geraširdė, absurdiškai užjaučianti nelaimėlius, visuomenės atstumtuosius, patyrusius daug blogio. aš jaučiu tą skausmą, tą pažeminimą, kaip galiu to nejausti, ji sako. bet kai susiduria su tuo, kas iš tiesų sunku, iš tiesų nemalonu, kai girti sverdėdami prisiartina tikro siaubo apimtieji, tada, negrabiai ištiestomis rankomis, į šoną pakreipta galva, ji sako, liaukitės. užteks. to per daug, ji sako, aš negaliu to pakelti, išveskite mane iš šios vietos, ji bąla, ji gūžiasi, ji maldauja, ji bėga.

ką ji mato, aš kartais klausiu savęs. galbūt kas nors žino kažką.

4.

ji sapnuoja kambarį, pilną nepažįstamųjų. kad stovi suakmenėjusi vienoje vietoje, tuo tarpu kambarys sukasi, atsiveria, užsidaro vėl. daugybė nepažįstamųjų atsisuka vienas į kitą, kuždasi ir tada pereina į naujas kombinacijas. ir štai ji ten stovi, nesugebėdama pajudėti. taigi ji bando kažką pasakyti, patraukti kieno nors dėmesį. ei, ar žinojote, ji mėgina pasakyti, aš esu ta ir aš esu ana, ar pažįstate mane, ji sako. ji reikalauja dėmesio, tačiau niekas nesiklauso. tada ji pabunda. visada tas pats sapnas. kartą mylimasis jos paklausė, kas atsitiko, kodėl tu verki. todėl, kad aš tave išduosiu, ji pasakė, ir tu man niekada neatleisi.

ji mano numylėtinė. galbūt todėl, kad beveik visai kaip aš, ji yra svetima tarp svetimų ir visuomet tokia liks.

5.

žvėriškai atvira, ji sako, ką galvoja, sako, kad drįsta pasakyti viską, savo mintyse, vartai plačiai atverti, tvanas plūsta, kas bebūtų, pasakyti viską, ir velniop pasekmes, bet kas, kas yra mažiau, yra melas, ji atkakliai tvirtina, bet pažvelkite, kaip ji mirkčioja, kaip ji gūžiasi nuo menkiausio skausmo ar šalto atstūmimo. ne ne, ji rauda, atleiskite man, aš nenoriu įskaudinti, atleiskite man, maldauja žiaurioji savo pūslėtų šarvų viduje.

aš ją gerai pažįstu, kokia žiauri ji yra, kokia žiauri ir melagė.

6.

ji nusprendžia nesišukuoti plaukų. ji sako, kad jai patinka, kai jie susivėlę į mazgus, kad kasos, susinarpliojusios kaip išdžiūvę, pilkšvi, druskėti į krantą išmestų medžių gumbai, dera prie jos lygiai taip pat nesušukuoto gyvenimo. tuštybė, ji džiūgauja, aš netikiu tuštybe, po velnių tuštybę. šis išorinis kiautas atliepia vidų, turinys lygiai toks pats susinarpliojęs. ir su dygliais taip pat, atkakliai tvirtina ji.

jos pernelyg dideli drabužiai, jos bloga laikysena. bet aš mačiau jos vogčiomis metamus žvilgsnius į veidrodžius, ieškant to, ką ji įsivaizduoja, kuo žavisi.

7.

ji dažnai svarsto, gal pasikeisti vardą, gimimo datą, mirties datą. šis pilkas egzistavimas tampa našta, jis neturi jokios prasmės, aš esu nesąmonė. tai, kas aš esu ar kuo tapau, neturi jokios prasmės. jai atrodo, kad tai, ką ji daro, yra pastangos, kad tai neišnyktų, mano silpnas ryšys su genetine maišatimi, kuri supa mane, sako ji. graudu, ar ne taip, sako ji. bet tada ji sako, galbūt man nelabai tai rūpi, tik kartais, kai aš noriu, kad tai būtų kaip nors kitaip. kažkas, kas mane nustebintų, kažkas, kas mane užmigdytų. aš taip mėgstu staigmenas. vaistus, sako ji, nuo varginančios ligos.

galbūt jai tai nėra taip svarbu. paskutinėje jos darytoje nuotraukoje yra ji pati su juodu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, užtempta ant veido. ji žvelgia tiesiai priešais save arba į šoną.

8.

itin naivi inženiu nesąmoningai užsitraukusi gličius ir supuvusius rudeniškus šašus, kuriuos ji paskui krapšto, norėdama kruopščiai ištyrinėti, visą laiką garsiai (garsiai!) inkšdama, skauda, skauda. tada ji pagalvoja, tiesą sakant, visa tai taip pat yra gana juokinga.

ne, tai ne tiesa, ji to visai negalvoja arba ji nori tai galvoti ir taip labai nori, kad viskas, apie ką ji galvoja, tai norai. vis dėlto štai plonos kaip oda ant storo pūvančio dugno jos vos girdimos melodramiškos aimanos.

9.

ji žaibiškai susižavi, susijaudina ir puola į ekstazę, ji tiki akla meile, dievina nuotykius, lėktuvų bilietus, ilgus važiavimus traukiniu, ryja knygas. kitąmet barselona arba paryžius, arba budapeštas, arba namas saloje. bet aš negaliu pakęsti rutinos, sako ji, kai yra susitarusi su kuo nors susitikti, kai susiduria su galutiniais terminais, tvarkaraščiais, pusryčiais, vakarienėmis, skalbiniais ir langų valymu. aš jau geriau atvyksiu, nei pasiliksiu, ji žada, laukite manęs. tada, tik nekalbėkite man apie grafikus.

ji vis žada, bet niekuomet neatvyksta. aš skaitau laiškus, daugybę laiškų, kurių ji neišsiųs.

10.

žodžiai keri, tvirtina ji, žodžiai yra muzika, žodžiai gundo kaip ir muzika, nesąmoningai nuneša mane kitur, aiškina ji nuodugniai, antakiai mąsliai suraukti. aš turiu žodžius arti savęs, sako ji, ir vis paskęstu užmaršty. ir, žinoma, tai niekada nėra apie pabaigą, sako ji, iš tikrųjų pabaigos būna pirmos, bet vis dėlto kaip norėčiau, kad tai greičiau baigtųsi, kad būtų galima iš tiesų pajusti tos patirties skonį, mėgautis ja. kaip aš norėčiau mokėti gerai rašyti, na, gal moku, galvoja ji, bet kaip norėčiau, kad ir rašyčiau gerai.

melagingas šlamštas, štai šis. aš skaitau tuos žodžius, pabertus tam, kad padarytų įspūdį, tiesa, ji labai stengiasi, bet kai kurių žodžių ji visai nepaliečia, visai negali paliesti, slapčia žinodama esanti apsimetėlė, pernelyg kvaila, kad visiškai atsivertų, jai reikia jos iliuzijų. bet turiu pasakyti, kad man ji beveik patinka dėl savo rėksmingų kvailybių, yra kažkas žaviai trapaus jos plepaluose, jos prasimanymuose, jos apgailėtinoje nesėkmėje papasakoti taip, kaip yra.

11.

ji grakščiai juda, kantriai pakeldama virpančius gyvenimų atodūsius knygose nuplyšusiomis nugarėlėmis. paveiksliukų knygose, kuriose vaizduojami žmonės su kabliukais akių vietoje.

aš pavydžiu jai jos tremties, jos nuavėtų batų kirminėlių išėstom skylutėm.

Vertė Daina Miniotaitė