Anapus tylių žodžių

ARVYDAS GENYS

Alfonsas Bukontas. Pirštų atspaudai. Šimtas eilėraščių. V.: Tyto alba, 2011. 143 p.

Reikšmingo poeto ir išrankaus vertėjo Alfonso Bukonto poezijos knyga „Pirštų atspaudai“ – itin retas, taurus eilėraščių rinktinės pavyzdys. Turiningos formos ir darnios, polifoniškos visumos požiūriu gretintinas su pirmosiomis V. Šimkaus, V. P. Bložės, J. Juškaičio, taip pat G. Patacko ar A. A. Jonyno rinktinėmis. Nes jos nėra tik „patobulinta“ kelių kūrybos dešimtmečių ataskaita, savaip nužyminti jau įveikto etapo ribas, kad šios nebeslėgtų nei širdies, nei galvos. Ar tokioms „biblijoms“ lengva rasti patvarias svarstykles? Tokios pūstažandės rinktinės praverčia nebent kaip enciklopedijos ir žinynai. Pavyzdžiui, ieškant citatų ir datų. Dar ir kaip senamadiški žadintuvai. Taip apie naują Biblijos leidimą yra pajuokavęs vienas kunigas: skaitai, užmiegi – krinta iš rankų ir… pabudina.

A. Bukonto rinktinė – viso labo 100 eilėraščių knyga, liudijanti poeto sąmoningą, reiklią sau, bet ir programiškai kūrybingą individualybę, savitą ir ryškią tarp kitų įtaigių individualybių. Todėl… ir ji pabudina, tik visiškai kitaip:

– taikliais ir tikrais žodžiais. Ir kaip šios knygos dalys, ir kaip polifoniška formaliųjų bei semantinių kiekvieno eilėraščio ryšių struktūra. Tai būtų idilė, impresija, baladiškas eilėraštis ir baladė ar psichologinis meditacinis monologas ir dialogiškų sonetų ciklas – visa jungiasi į vienį, į visumą, kuri išties kažkas daugiau negu

– tų formaliųjų ir semantinių dalių suma. Ir tik todėl, kad poetas tikrai pasižymi įdėmia lyrikos tradicijų ir žanrų atmintimi, poetine klausa ir pastabumu.

Tik tame eilėraščių šimtuke nėra jokios skaičių magijos ar numerologijos stebuklų. Čia tiek eilėraščių ir jie atsidūrę ten, kur būtinai reikėjo, nei patrauksi, nei pastumsi – telieka jau skaitytojo sielos judesiais, kaip atoliepiais, judėti jų išminties ir tiesos link.

Manau, kad kitų – svarbesnių – intencijų poetas gal ir neturėjo, labiau intuityviai darydamas tai, ko niekas kitas už jį nepadarys. Svetimų pirštų atspaudų man rasti nepavyko, nors A. Bukonto eilėraščius ir tas andainykštes tris mielas, plonytes, bet šiuolaikinei lyrikai ir šiandien reikšmingas knygeles skaitau lyg gerai pamirštas ir vėl lyg naujas jau gerus keturis dešimtmečius.

Vadinasi, ši dvasinė apykaita yra intensyvi, nes mąsli, tikra ir gyva lyrika – pats intensyviausias vertinimas.

Užsiminęs apie universalią A. Bukonto poezijos programą, čia pat patikinu: be patirtimi grįstos gyvenimo išminties ir tiesos siekinio – tai ir policentriško žmonių pasaulio, ir gamtos ar būties priešybių ir jų įvairovės Vienovės, kurios dalis esame kiekvienas, siekis. Čia einama tikrai nelinijiniu keliu, „amžinai kylant ir amžinai krintant“. Taip, kaip banguoja jūra ar moters plaukai, kaip atsiveria vis naujos meditacinės situacijos, rugių laukas ar išdžiūvusios upės vaga… Galbūt nerealiai, bet suvokiant: gal ir nepasieksi meno ir gyvenimo – taip pat dialogiško ir paradoksalaus – adekvatumo. Tačiau „išnirs didžioji realybė, / kurią kuri“ (p. 88). Nes „tu viduje, / o ne šalia / regėjimo“ – šiek tiek pakilęs virš savęs. Todėl ir įsitikini pasaulio policentriškumu, kurį įprasmina net šios rinktinės meninė struktūra. Bet juk tu esi ir dar kitoks: „po ironiškom žvaigždėm“, „aky griežlės, aky mėnulio“ ar jau išeikvotų dievų „statulų plyšiuose“… O viršum šios įvairovės vis tiek pastebi plonytes, į vieną besivejančias dar regimo ir jau neberegimo pasaulių nytis. Todėl:

Negriauk pasaulio į dalis,

Bejėgis ir stiprus budėk.

O ta pusiausvyra ir liks

Kaip žalias lapas, kaip žvaigždė…

(p. 81)

Tai skamba kaip programinis jau ir filosofinės lyrikos atstovo credo…

A. Bukontas itin subtiliai derina konkretybę ir bendrybę. Tai jį ryškiau atskiria nuo taip pat intelektualinės meditacijos lyrikos atstovo A. Maldonio, nors, kaip yra taikliai pasakęs literatūrologas V. Areška, poetas A. Bukontas labiau linkęs į minties elipses (deja, nevienodai savaime suprantamų dalykų praleidimus). Taip, nors šitaip ryškiai įterptas tarp A. Maldonio ir A. Masionio ar G. Jokimaičio, poetas jaučiasi žvaliai, išvengia retorikos, patetikos, patoso, taip pat medituoja taupiau, apibendrina aforistiškiau, giliau – iki pat mitologinių lyrikos šaknų.

Gal menas ir negali identifikuoti realybės, bet meninė kūryba, meditacinė lyrika gali padaryti kitaip, daugiau ir psichologiškai tikslingiau. „Pirštų atspaudų“ autorius sugeba net minčių punktyrais, tarsi lengvais pirštų atspaudais, subtiliai priminti kiekvienam mokslininkui, filosofui ar teurgui:

Aš – jūsų akys

Juodame nakties veidrodyje.

Aš – vėsūs pirštai

Ant jūsų pulso.

[...]

Ar galit manęs nepažinti.

(p. 67)

Šito poetas klausia amžinai skubančio miesto žmogaus, o gal kokio vietinio valdininko. Primenama, kad tai, kas gal svarbiausia įvyko – „tai tik dabar, / kad galbūt per vėlai tai įvyko“ (p. 54).

Ar šių dviejų psichologiškai individualizuotų realybių – pirminės ir antrinės – neįmanoma kaip nors sujungti – bent akistatai, juntant jų kontrastą ir junglumą?

Kiek žinau, A. Bukontas savaip pritaria nesenstančiai, bet dažnai pamirštamai V. Briusovo minčiai, kad reikia kurti didžiąsias ilgalaikes kūrybines programas. Juk moksluose, filosofijoje, fizikoje ar astronomijoje šitiek naujų atradimų, o poetai tebegieda įsimylėjimų ilgesius ir atodūsius. Ir jiems net nesidingoja, kad ne tik talentas ir gabumai čia viską lemia. Be kūrybinės programos, be atkaklaus darbo su savimi, siekiant gilesnio savęs, gamtos ir dvasinių dėsnių bei paslapčių pažinimo, neįmanoma teisingiau paaiškinti nei Dantės, nei Goethės fenomenų: jie pirmiausia tapo savo epochų šviesuliais, o todėl ir sukūrė nemirtingus poezijos šedevrus. Taigi jie ne tik mylėjo, ilgėjosi, žmogiškai dūsavo, bet ir labiau už kitus pažino ir gamtą, ir žmogų, ir žvaigždynus, dvasinius žmonijos ieškojimus ir atradimus, tradicijas ir naujausias savo laiko idėjas. Prisiminkim ne tik E. Verhaereną, E. Poundą, bet ir S. Gedą, V. P. Bložę ir jų bent jau „idėjinį meninį“ poetinės rutinos ledlaužį – E. Mieželaitį.

Tik šitaip mąstant ir įdėmiai skaitant, medituojant tyloje ir vienatvėje, skubos ir triukšmo nuošalėje man ir pavyko rasti raktą į šią rinktinę – tarsi jos vartų nebėra, nors už atrakintų vartų laukia ir kiti – neatrakinti. Tokį kelią liudija ir šios knygos lyrinis subjektas – jos naratorius ir mediatorius, prabylantis ir pirmuoju, ir antruoju, ir trečiuoju asmeniu (taip pat ir daugiskaita).

A. Bukontas nekomentuoja savo poezijos, tik vieno pokalbio metu yra užsiminęs, kad nuo daugumos šiuolaikinių poetų jis esmingiau skiriasi tuo, kuo skiriasi J. Juškaičio natūrfilosofinė lyrika nuo T. Venclovos kultūrinės, nors šie poetai savo pilietiniais užmojais turi nemažai pozityvios sankirtos taškų. Todėl „Pirštų atspauduose“ nerasime kultūrinių citatų, emblemų, tik vos kelis – Pompėjos, Buchenvaldo ar Hirosimos tragedijos – ženklus, užtat čia neberasime ir peizažinės lyrikos, bet gamta čia – ir natūraliai modernaus žmogaus svarbiausia mokytoja, ir net vydūniškoji „dvasios tėvynė“. Nes itin intensyvūs, nors dažniau lakoniški, aforistiniai gamtos vaizdai, kurie yra ir mediatoriaus sielos veidrodis, ir akistata, prisimenant ir mąstant – impresijose, baladėse ir sonetuose. Šiuose eilėraščiuose itin intensyvūs, permainingi ugnies ir vandens semantikos brūkšniai, jų kontūrais nepavadinsi: saulėtekio ir rūko, saulėlydžio ir jūros bangų, drėgnos miesto tamsos ir žiburių… O gamtos ir žmogaus egzistencijos slėpinius dar labiau intensyvina tas „nežinau“ – primenantis J. Strielkūną, O. Baliukonę – dažniau iš dramatiško, net paradoksalaus žinojimo tos tiesos, teisybės, kurios negali pasakyti net labai artimam žmogui lyg kokios mirtinos ligos diagnozės. Kitur tas „nežinau“ – lyg stabtelėjimas meditacijos sūkuriui, vingiui. Kartais – tik tylėjimui „be judesio“, nes kam čia reikalingas tas judesys ar veiksmas miesto triukšme, smagiame užmaršties atokvėpyje, kur jautiesi amžinai blaivas liudininkas:

Aš žiūrėsiu

Ir viską atminsiu,

Nors patys jie viską užmirš.

(„Liudininkas“, p. 52)

Nors egzistuoja toks poetinis siekinys – sujungti priešybes (p. 69), poetas daug ir vaizdžiai prisimena, bet ir suvokia, kad net psichologiškai atsparus žmogus galop nuo to gali išprotėti. Todėl knygos gale – dėsningai nuosekliai ir kartu netikėtai – išgirstame įsakmų balsą:

Išrauk nuodingą atminimų tulpę,

Kur alindama smegenis tau čiulpia –

Užmiršk išaugtus rūbus ir namus.

(„Nuo namo prie namo“, p. 136)

Taip įvyksta sintetinant priešybes, darniai jungiant mintį ir vaizdą. Pavyzdžiui, į vieną skyrių sujungus žanriškai ryškias balades ir sonetų ciklą, kuris kažkuo primena R. M. Rilkės „Valandų knygą“ – čia sonetų, valandų, skaičius primena paros trukmę nuo aušros iki aušros.

Kaip ir J. Strielkūno meditacijose, čia nuolat juntamas ir tas „kažkas“, kas gal nesiduoda išreiškiamas – kaip nuostaba, abejonė, pasiekianti pačią siaubo – buvimo šerdį. Kartais tai netikėtai savo vaizdais išmintingai prabilusi pati gamta ar prigimtis. A. Bukontas tą „kažką“ nuolat stengiasi ir įvardyti, ir pavaizduoti, suteikia žodį jo monologui – dar vienam vidiniam, gal užsąmoniniam balsui eilėraščiuose „Dvynys“, „Sniego žmogus“, „Liudininkas“, „Sfinksas“ ir kt.

A. Bukonto miestas – išdžiūvusi upės vaga – bevardis, melancholiškas tiek, kiek to reikia mediatoriui ar naratoriui, nes kalbama skubos išvarginto, vienišo, daug praradusio žmogaus balsu. Suvokusio baisų lemties paradoksą, kad galėjo įvykti atvirkščiai: „Mes – išėję, jie gyvi.“ Todėl šioje knygoje dažni veidrodžio, atspindžio, Mėnulio tako, lango, net paveikslo įvaizdžiai.

Jau minėjome ugnies ir vandens semantinę porą. Todėl tiesiog stulbina poeto, Vilniuje išgyvenusio kone pusę amžiaus, vykusiai motyvuota žemės atvaizdų slinktis. Ji persmelkia visą rinktinę: Terra incognita – žadėtoji žemė – laimėtoji žemė – sukurtoji žemė, o joje – gyvi ir žuvusieji… Tuomet netikėtai ir prisimeni, kad gimtoji V. Mačernio Šarnelė įteka į gimtąją A. Bukonto Varduvą, kaip ir jo gimtieji Dapšiai atsidūrusią po „Mažeikių naftos“ kaminais…

O jei meilę suprasime ne tik taip, kaip apie ją gieda „užsimerkę paukščiai“, teks paliudyti, kad rinktinėje nemažai ir meilės lyrikos šedevrų (sonetai „Moteris prie jūros“, „Skridimas ratu“, „Buvo vakaras ilgas“, „Druskos stulpai“, „Ugniaveidė moteris“, „Mergaitė“, „Viena naktis“ ir kt.).

O svarbiausia, kad „Pirštų atspaudų“ autorius sukuria įspūdingą visumą, kurią jaučiame net anapus tylių žodžių, kur skleidžiasi netikėtos prasmės, o virš jų dvelkia tikra, vyriškai santūri (niekaip nepasakysi – beaistrė) būties poezija.