Trupiniai

GILBONĖ

Sapnavau trupinius. Sapnininkas sako: sapnuoti trupinius reiškia, kad niekada netapsi turtingas, bet visada turėsi tiek, kiek reikia. Kad niekada netapsiu turtinga, žinojau ir be sapno, bet žinia, kad visada turėsiu tiek, kiek reikia, pradžiugino, nes labai nesmagu būtų prašyti išmaldos, net tokios, kuri man gal ir priklausytų. Anksčiau apie tai negalvojau, bet dabar, kada vertybės, BVP ir visokios kitokios kategorijos visaip vartosi, ką gali žinoti, ką gali žinoti… Ir ne tik dėl to. Nuvalkiotos metaforos gyvenimas banguoja iš tiesų nereikėtų laikyti nuvalkiota, nes laikas tikrai keliauja bangomis, na, kartais bangelėmis, tada viskas paprasčiau: šilta, gera, ramu. Bet užeina audros, užklumpa tave bežiopsantį į saulę ir visiškai nepasiruošusį kapstytis. Banga gena bangą, anot poeto, ir visaip gali atsitikti. Geriausia, aišku, būtų, jei paskandintų, bet tai – išrinktųjų privilegija. Tau greičiausiai tik kelnes numaus ir viską, kas tavo gležną kūną dengia. O tada…

Gatvelėje, vedančioje į turgų, vieną šaltą rudens dieną išvydau žmogų, klūpantį prie seno namo. Šalia tupi šuo, priekyje padėta skardinė. Pinigams. Gyvenimo audros nepagailėjo, pagalvojau. Grįždama atgal, atsistojau į eilę paduoti smulkiųjų, bet priekyje stovinti moteris pradėjo bartis: kaip tu taip gali, ne tik pats savęs negerbi, bet ir šunį šaldai. Supratau, kad ta moteris su tuo vyriškiu kažkokiais giminystės, svainystės ryšiais susijusi, tai pasitraukiau į šoną nenorėdama matyti tokios gana liūdnos dramos. Paskui kiekvienąkart eidama įmesdavau pinigėlį, juk ne iš gero gyvenimo žmogus šąla. Šiandien vėl ėjau į turgų. Prie seno namo – tik šuo ir skardinė.

– O kur tas vyras? – klausiu šalia einančio savo žmogaus.

– Alinėje sėdi, – paaiškina.

– Dar ir taip būna? – nesuprantu.

– Amerikoje taip dažnai būna, tik ten prie šuns būtinai turi būti padėta lentelė, kurioje būtų aprašyta sunki išmaldos prašančiojo būklė, mat šuo tik tarnauja, – dar pagilina mano žinias tuo klausimu.

Mat kaip, galvoju, šuo gelbsti žmogų, o žmonės? O aš? Pinigėlį įmesti labai paprasta, jeigu jį turi, o padėti atsikelti? O jeigu man taip atsitiktų? Aš net šuns neturiu. Prisiminusi sapną, apsidžiaugiau.

Žiūriu pro langą į staiga užklupusią žiemą. Prisnigo, pripustė. Per pusnis klampoja Janytė iš mano kaimo su savo Antaniuku. Nešioja skrajutes. Prieš metus susitikau juos prie savo namų. Sušalę, sužvarbę. Pakviečiau užeiti, sušilti. Išviriau arbatos, blynų iškepiau. Janytė kaip Janytė. Nelabai išmintinga trijų brolių jaunėlė sesuo. Bet Antaniukas… Lyg koks šiukšlyno žmogus būtų. Mažutis, susitraukęs į kamuoliuką. Rodo man savo žaizdotas kojas, skundžiasi, kad jokio darbo negali gauti, nes sveikatos neturi.

– O pas daktarus neini? – klausiu.

– Neinu. Nežinočiau nė kur eiti, – atsako.

– Taigi į polikliniką, va čia, šitoj gatvėj. Nueik, pasirink gydytoją, papasakok apie savo negalią, gal pašalpą kokią skirs.

Ilgai aiškinau, kaip jis galėtų socializuotis, tapti visaverčiu žmogumi. Klausė, linksėjo galva. Nežinau, ar suprato. Paskui su Janyte išsikalbėjom. Abu tėvai mirė. Broliai visą turtą išsidalijo, jai nieko neskyrė.

– Kaip neskyrė? – nesupratau. – Taigi tavo teisės tokios pat kaip jų?

– Ai, pasakė, kad duotų dalį, jeigu Antaniuką palikčiau. Bet kaip aš galiu jį palikti?

Taigi žiūriu į juos, brendančius per sniegą su skrajutėmis rankose, ir galvoju, kad ne tik šuo, bet ir žmogus gali padėti. Net savo dalies, dėl kurios neretai brolis brolį prakeikia, jeigu ne dar baisiau, atsisakydamas. Ir turi tiek, kiek reikia. Aš gal galėčiau pašaukti juos, vėl išvirti arbatos, iškepti blynų… Vienąkart atvėriau duris, žino, kad jos neužrakintos, bet, matyt, jiems ir taip šilta. Įdomu, kokius sapnus sapnuoja Janytės broliai.