Svajonių aikštelė
DŽIUGAS JUODKAZIS
Pavasarį apie pietus sargas, – savo geografinėmis mintimis būdamas kažkur vidurio Italijoje, tarp Florencijos ir Romos, – pamatė atvažiuojantį automobilį, o kai šis sustojo prie aikštelės, iš jo išlipo pats šeimininkas ir daili porelė – aukštas kostiumu vilkintis vyras ir jauna spalvingai apsirengusi moteris. Sargas pasikišo kelių atlasą po pažastim ir susijaudinęs užsisegė marškinių apykaklę. Vyras įdėmiai klausėsi šeimininko apie aikštelės ribas, o moteris žvalgėsi aplink ir balsu žavėjosi, kaip čia, šioje vietoje, gražu. Sargas norėjo šeimininko pasiteirauti apie vėluojantį atlyginimą, bet nedrįso svetimų žmonių draugijoje ir nutarė tai padaryti, kai liks su šeimininku dviese. Šeimininkas liepė eiti kartu ir ėmė svečiams rodyti, kas kam skirta, kur sudėta.
Mindaugo Lukošaičio piešinys
Sargas įdėmiai apžiūrėjo moterį – tokių patrauklių, gražiai apsirengusių moterų šiame automobilių sąvartyne jis nebuvo sutikęs. Vyras į ją kreipėsi „mieloji“, o šeimininkas – tiesiog „ponia“. Jie vaikščiojo po aikštelę, užsuko į angarą, kur gulėjo sudėtos automobilių detalės, o ponia vis dar džiaugėsi, kaip čia gražu. Baltame popieriaus lape ji piešė kažką panašaus į brėžinį su užrašais ir strėlytėmis, susikaupusi užkliūdavo už besimėtančių gelžgalių, todėl sargas visada buvo šalia. Vyrai kalbėjosi apie kanalizaciją, elektrą, stogo dangą, todėl moteris bendravo su sargu.
Ji sakė, kad netrukus čia bus įkurta alternatyvaus meno galerija, demonstruojami kino filmai, rengiamos parodos ir instaliacijos iš užsienio. Sargas ją patikino, kad, radęs laisvą minutę, būtinai aplankys galeriją, pritariamai linkčiojo ir jau savo suvokimu smarkiai atsiliko nuo moters fantazijų, bet išgirdo ją sakant, kad angaro kertėje, ten, kur dabar sargų buveinė, bus nedidelė kavinukė, o joje čia dirbantys įvairių šalių menininkai galės ramiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą ir kūrybą. Dabar sargas suprato, kad darosi rimti dalykai, kurių jis pats vienas niekada neperpras, ir ėmė ieškoti šeimininko, kuris kitame angaro gale vaizdžiai išsirietęs bandė pademonstruoti svečiui, kaip atrodo šio pastato pamatai.
Tuo tarpu moteris jau žvalgėsi sargų patalpoje, nurinko nuo stalo maisto likučius, susirado juodą žymeklį, kuriuo sargas žymėdavo po avarijos atvežtus automobilius, liepė jam pristumti stalą prie plikos sienos ir šelmiškai kilstelėjusi sijoną užsilipo ant stalo, o tada ramiai, keliais prisilietimais, tiesiai ant sienos nupiešė tris kavos pupeles, užrašė „Art Coffee“, o nulipusi liepė sargui sėstis prie stalo ir apie ką nors galvoti.
Sargas galvojo, kodėl neateina šeimininkas, kodėl jis balažin ką taip ilgai pasakoja apie pamatus tada, kai ši moteris čia nori padaryti restoraną, kuriame bus išpaišytos sienos ir pavargę menininkai, galvojo – kaip tokios fantazijos rado kelią iki jo saugomos aikštelės. Sekundę pasikuitusi savo didelėje rankinėje, ji išsitraukė mažiuką aparatą, nufotografavo nustebusį sargą – su stalu, prie sienos su užrašu, su kelių atlasu po pažastim – nusišypsojo ir pabučiavo į žandą. Svečiai padėkojo, kartu su šeimininku susėdo į automobilį ir išvažiavo, palikę sargą be atlyginimo prie atidarytų vartų.
Apžiūrėjęs saugomą aikštelę ir įsitikinęs, kad niekas čia nepasikeitė, sargas vėl atsivertė kelių žemėlapį – tokių yra visuose automobiliuose, tokių niekam nebereikia po avarijos, tokių žemėlapių sargas visada galėjo rasti bet kuriame į jo saugomą sąvartyną atvežtame automobilyje – atsekė kelią iš Florencijos į Romą ir ėmėsi ieškoti artimiausio motelio, nes buvo pavargęs ir nemiegojęs.
