Sapnų anatomija, arba Utopinis miestas Sapnorado

ERNESTAS NOREIKA

Visai netyčia pagavau save mąstantį apie sapno begalines erdves. Smilkalas dega… Nors ne, meluoju, neturiu jokio smilkalo, dega tik keliasdešimties vatų lemputė ant rašomojo stalo. Tiesiog taip kartais nutinka. Nereikia daiktiškai ypatingos aplinkos, jokių kvapniųjų žvakelių varinėse žvakidėse ir rytietiško smilkalo šmėklų, kad imtum apie ką nors mąstyti, šiuo atveju apie sapno anatomiją, ar, pavartokime tą skambiai protingą žodį, kontempliuoti.

Įdomu, ar mūsų protėviai, kurie buvo įvairiausio plauko mafiozai (kalbininkai siūlytų keisti į mafininkus), besidaužantys didelio kalibro vėzdais, apsitaisę kailiais, sapnuodavo mamutus, visokiausias priešistorines raguotas ir naguotas būtybes, o gal sapnuodavo mus? Ar jie susimąstydavo, kas yra sapnas, ar jį traktuodavo kaip pranašišką regėjimą? Tiesa, jie tik ūkaudavo kaip pelėdos ir leisdavo begalę kitų keistų garsų, neturėjo kalbos, tad greičiausiai pirmykščius filosofinius traktatus apie sapnavimo galimybę ir jos dėsnius iššifruotų tik kūdikis, kuris pradėjęs kalbėti viską užmirštų.

Neretai pamąstau, kuri tikrovė iš tikrųjų yra ta tikroji tikrovė. Gyvename kvazirealybėje, tačiau mūsų organizmas be miego negali egzistuoti kaip troškulys be ištroškimo. Kūnui reikia poilsio, tačiau paniręs į ramybės būseną jis nebedalyvauja kitame – sapno pasaulio gyvenime. Dingsta visi fiziniai matai, imame gyventi tuo, ką vadiname tikrąja žmogaus esme – siela.

Sapnuojame begalę sapnų, bet dažniausiai jų pabudę neprisimename. O jei pavyktų savo sapno pagrindiniam veikėjui (sau pačiam) suteikti tokį sąmoningumą, kad pramerkus akis vis dar eitų sapno juosta ir viskas dėliotųsi į savo vietas pagal žemiškąją, kvazirealiąją tikrovę? Pvz., sapnuotos meškos nulipa nuo dviračių ir kėblina į miškų tankmę, žirnis, naudotas vietoj oro baliono, grįžta atgal į savo lukštą, besisupę ant lempų liūtai nušoka žemyn ir dingsta džiunglėse etc.

Jeigu pavyktų sapno aloginį chaosą paversti mums priimtina tvarka, kurioje galėtume gyventi taip, kaip gyvename fizinėje, materialioje tikrovėje, galėtume viską apsukti 180 laipsnių kampu. Žemiškąjį gyvenimą imtume suvokti tik kaip reikalingą tam, kad galėtume gyventi tikrąjį gyvenimą sapnų realybėje.

Pažaboję sapno logiką, tiksliau – ją perpratę ir sureguliavę pagal sau suprantamus ir priimtinus tvarkos modelius, galėtume kurtis savo idealųjį pasaulio modelį. Savo individualią planetą, kurioje kiekvienas augintume ne po mažojo princo rožę, o viską, kas tik suteiktų mums pilnatvės, džiaugsmo ar kitų fizinėje tikrovėje trūkstamų ir galbūt nepasiekiamų dalykų.

Kad nesijaustume vieniši, prisigalvotume draugų, o gal net lieptų į kaimynų sapnų planetas. Statytume miestus sekundės greičiu, tokiu pačiu greičiu juos ir sugriautume. Kiekvienas sau būtume karaliai, valdiniai ir arlekinai. Negaliotų jokie gravitacijos dėsniai.

Tokioje realybėje niekada nereikėtų baimintis, kad numirsi, nes sapnuojame ir jaučiame tai, ką esame patyrę, matę ar fantazavę. Net jausmą galima susikurti, tapti empatiškam. Tačiau mirtis, kaip baigtinis tavo realybės taškas, neįmanoma. Juk niekada nesi miręs, tad negali jausti tos būsenos. Žinoma, gali mėginti numanyti, įsivaizduoti, kiekvienas mąstome apie tokius dalykus, tačiau tie pamąstymai, ypač kas bus po mirties, negali trukti tiek, kiek iš tikrųjų po mirties kažkas trunka, nes neįmanoma mąstyti begalybėmis.

Jei sugebėtume sapno laiką suvokti kaip žemiškąjį laiką, greičiausiai gyventume kažką panašaus į begalybę, gal tik po tiek laiko ir suvoktume bent mažą skiautę, nuplyšusią nuo horizontalaus aštuoneto rūbelio.

Tačiau vienokioje ar kitokioje begalybės apraiškoje klaidžiojame gan dažnai. Kartais vos tik pabudę griebiam sapnininkus ir ieškome galimų reikšmių. Bet kodėl ne visada. Kodėl tik po tam tikrų sapnuotų dalykų? Dažniausiai po keistų kombinacijų, pvz., jei susapnuočiau moterį, kurios galva apaugusi adatom, greičiausiai ir aš nelikčiau abejingas sapnininkui ir mėginčiau ieškoti reikšmės. Tačiau čia ir iškyla klausimas, ką aš sureikšminu – adatas ar moterį. Jei tokį vaizdą susapnuotų siuvėja, tai gal kreiptų dėmesį į moterį, o aš tikriausiai ieškočiau adatos sapnininko kupetoj.

Bet jei priimtume sapno realybę kaip tikrąją, kurioje gyventume, reikėtų kažkam sukurti išorinės tikrovės reikšmių knygutę, kurioje būtų aprašyti, pvz., tokie dalykai: jei matai tamsius debesis – greičiausiai gali lyti; jei graži moteris tau merkia akį – miegosi šią naktį ne vienas; jei sugedo automobilis – važiuosi troleibusu; jei danguje gražios žvaigždės – užplūs romantiški jausmai arba tu tokios pačios spalvos kaip žvaigždės.

Galbūt prisijungtume prie technologinių naujovių, nereikėtų nei valgyti, nei gerti, išvis nereikėtų jokių dalykų, kuriuos naudojame ar propaguojame, kad patenkintume savo gyvuliškumą, kurį užpildę paradoksaliai jaučiamės visaverčiais žmonėmis.

Gal net kažkas suskirstytų bendrą sapnavimo erdvę į dalis, pristatytų namų ir juos pardavinėtų sapnuojantiems. Ne visiems, o tiems, kurie neturi fantazijos ir negali įsivaizduoti gražaus balto namo su mėlynomis langinėmis, nemoka susigalvoti savo rožynų ir tulpių vagų, juosiančių nediduką tvenkinėlį. Tokiems būtų galima pardavinėti daug ką – nuo įstabaus turinio knygų iki spalvotų akmenukų. Tik ką veikti su akmenukais, turėtų susigalvoti tie, kurie juos pirktų.

Ilgainiui visa žmonijos pasąmonė taptų sąmoninga. Visi persikeltų į neribotų galimybių, aukso vertės miestą, pasaulį, visatą, kuri vadintųsi Sapnorado. Erdvė be fizinio skausmo, be senėjimo proceso, be to, ko norėtume atsikratyti, ir to, kas yra tarsi inkaras, išmestas dykumos jūrose.

Kartais žmonės sako, kad jis ar ji per anksti mirė. Sako, kad trumpai gyveno. Dar visas gyvenimas buvo priešaky. Būtų pasiekęs ar pasiekusi tą ar aną. Buvo gražus ar graži. Tačiau jie net nepagalvoja, kad tie, kas suvokė sapno galimybių begalybę, miego minutes verčia metais ar dešimtmečiais. Nesuvokia, kad egzistuoja ne tik materialus pasaulis. Ir tie, kas sako, kad jis ar ji per anksti išėjo, klysta. Jie tiesiog pasirinko gyventi daug gražiau ir prasmingiau. Be karo, maro ir bado. Be prievartavimų ir įžeidinėjimų. Be politinio šlamšto ir tolerancijos. Be santykio religija–tikėjimas. Jie vis dar čia. Jaučiu, kaip šnopuoja, matau jų veidus aprasojusiame mažame veidrodėlyje. Jie tapo Sapnorado gyventojais. Tik mes čia paviršutiniškai gyvenam. Jie senų seniausiai prasmingai miega.