Sandalai ir dienoraštis

RAMUNĖ BALČIŪNAITĖ

Kertam Lenkijos sieną. Laukiu, kol kas nors nutiks. Varšuvoj kelias valandas iki Krokuvos traukinio stumiam laiką didžiuliam prekybcentry. Daug kelionės laiko tenka praleisti ne itin malonioj aplinkoj, bet nepasakysi, kad veltui. Tas diskomfortas lauktas. Procesas prasideda. Dunda po manim bėgiais, lėtai, bet atkakliai tempiasi ir mane kartu. Vos kiek patogiau įsitaisau keleivių prigrūstoj kupė, pasirodo konduktorius ir pradeda aiškinti, kad mano ir mano draugų bilietai blogi. Žaviu žodžius kapojančiu akcentu angliškai kalbanti mergina padeda susivokti. Ramiai, su šypsena pasitinkam slenksčio sergėtoją ir pasiduodam kelionės tėkmei. Nesutariam, dalintis šokoladu su bendrakeleiviais ar ne. Kažkas mus sieja, bet justi barjeras, kurį kelionės pradžioje dar sunku įveikti. Išlipant pagyvenęs vyras padeda man užsidėti kuprinę.

Krokuvos stotis trečią ryto labai nejauki. Juokiamės iš kičinių reklamų, bet geriau pasijusti tai nepadeda. Vėl tas netikrumo pojūtis, pažįstamas iš ankstesnių kelionių. Čia ir dabar mūsų nėra. Ieškom, kur prisišlieti, kaip įsiterpti į šitą erdvę ir laiką. Mažytėj patalpoj šalia uždarytos autobusų stoties stirkso keli nusmurgėliai. Ir mes, ne ką geriau atrodantys, jau kuriamės šalia, bet iš stovinčio prie durų užvesto taksi automobilio į patalpą plūsta dujos ir vėl tariamės, kur traukti toliau. Raštelis ant sienos skelbia, kad čia galima įsigyti bilietą į Aušvicą, nors jis visai čia pat. Nieko neperkam ir slenkam ieškoti suoliuko. Prisnūdusius stoties budėtojus sugrąžinam į darbą. Kokie vyrai! Ką tik miegoję kaip kūdikiai, dabar jie it geležiniai su savo uniformomis šaltai duodami nurodymus kartkartėmis praveria ir užveria įstiklintos patalpos langelį. Palengva švinta. Matyt, vidinis kritikas nesulaukė ryto, nes mintys kaip reta natūraliai ir be vargo dėstosi dienoraštyje. Šitaip natūraliai, be jokios pozos kioskininkai dėlioja bandeles iš dėžių, o aplink juos ima rinktis balandžių kariaunos.

Įžengiam į Krokuvos senamiestį pro vartus kaip mandri bajoraičiai. Bundantis miestas atsidavusiam stebėtojui tikra sėkmė. Vaiski ryto saulė daro pastatus ir žmones malonius akiai. Stebiu ankstyvus darbininkus ir svarstau, kodėl Vilniaus fontanų ir gatvių valytojai įprastai nesulaukia tiek mano dėmesio. Arba architektūrinės pastatų detalės – metalinės galvos ant Krokuvos katedros durų šnabždasi man už nugaros, bet vos tik į jas atsisuku, staigiai sustingsta ir nutyla. Visai šalia dvi pusamžės šlavėjos rūko atsisėdusios restorano nišoj ir stebi besifotografuojančius jaunavedžius. Jeigu jos netyčia ir pateks į kadrą, bus ištrintos su fotošopu, nes jaunavedžiai nori gražių nuotraukų, visą rytą paskyrė tam ir kantriai pozuoja fotografui. Kažkoks varguolis pasirodo šitoj scenoj iš užkulisių, prieina prie mūsų ir linksmai kalbina savo kalba. Rankoj juodas maišas su užrašu BOSS. Šypsosi nuoširdžiai, bet matau, kad tikisi gauti ką nors iš mūsų, vertėjo nereikia, kad tai suprastum. Duodu jam maisto ir draugiškai išsiskiriam su šituo personažu. Prisėdam prie staliuko dar neatidarytoj kavinėj ir traukiam sumuštinius. Iš kažkur mus pasiekia duslus saksofono garsas. Per ryškią saulės šviesą nematau iš kur ir tai suteikia dar daugiau malonumo. Papusryčiavę išsiruošiam apžiūrėti lankytinų objektų. Matyt, artėjam prie labai turistinės vietos, nes tautiškai apsirengęs muzikantas mus pamatęs pradeda groti armonika, bet vos praėjus pro jį liaujasi. Neįmetėm pinigų ir nebegroja. Kaip aparatas.

Stebėti nevertinant gera, džiaugiuosi tokia būsena, bet žinau, kad vis vien kažkas šitam mieste man patiks labiau už visa kita. Išskirtinumu mane patraukia žydų rajonas. Pamatyti senas kapines galima tik pro menką plyšį mūrinėje tvoroje – jokių piknikų šalia kapų, jokių sodininkystės įmantrybių. Amžinojo poilsio vieta rami ir mums, gyviesiems, neprieinama. Užtat sendaikčių turguje vietiniai išparduoda savo asmeninius gyvenimus be jokių sentimentų. Čia jau kita atmosfera, nebėra tos sterilios senamiesčio didybės, kurią galima parsivežti sumažintą iki suvenyro iš eilinės turistinės parduotuvės. Atsilikusi nuo draugų įsuku į kažkokį kiemą. Matyt, dar noriu pabūti šitam keistam rajone, noriu geriau jį suprasti. Aptinku užsislėpusį knygyną ir užeinu pasidairyti, bet pasijuntu nejaukiai tarp knygų apie holokaustą ir religinių atributų, lyg kiščiau nosį kur nereikia, todėl greitai čiumpu atviruką, galvodama, kad vėliau pasiskaitysiu, kas jame pavaizduota, bet knygyno pardavėjas nepaleidžia manęs taip greit, kaip norėčiau, ir ima pasakoti Galicijos istoriją. Maždaug, mergaite, čia ne šiaip gražus paveiksliukas, jis dar ir šį tą reiškia. Senas žydas vešliais antakiais, kur tau nenorės toksai pamokyti manęs. Visgi išsiskiriam maloniai ir paskutinis nutikimas prieš paliekant miestą tampa suvenyru, kurį dar norėsiu „pavartyti rankose“.

Magiškosios kelionės valandos lekia kaip vaizdai pro traukinio langą. Bandau pagauti gerą kadrą, bet nesiseka. Čikšt ir jau nebėra to, ką mačiau, jau tik buvo. Fotografijos… Saldi iliuzija, kad gali valdyti laiką, pojūčius, prisiminimus. Kad gali visa tai turėti. O įamžintuose vaizduose iš tikrųjų tokia migla. Miglų migla, kaip pasakytų Mokytojas.

Mes, lygumų gyventojai, ropščiamės į kalnus prieš savo prigimtį. Kaži ko? Apačioj už nugarų paliekam ūžiantį miestą. Tylos ieškom, to giliai paslėpto, brangiojo Habsburgo aukso.

Jau kažkelinta kelionės diena. Artėja pasimatymo su šešėliu laikas. Saulė čia vakarais labai greitai pasislepia už kalnų. Kojos linksta, bet dvasia budri, ji žino, kada kam laikas. Kad jau paskirtas pasimatymas, tenka eiti ir tiek.

Apsistojam kalnuose tarp žemų pušelių. Per viršukalnes tolumoje slenka debesys, kurdami fantaziją žadinančias formas. Iš debesų miglos pasirodo draugiškai nusiteikęs Roberto Benigni. It’s a sad and beautiful world, – ištaria pusbalsiu taip, kad paskutinio žodžio aiškiai ir nebegirdėti, užsimeta kuprinę ir ima leistis taku žemyn. Vienas.

Po keturių parų, praleistų laukinėje gamtoje, įžengiam į kalnų namelį. Mus pasitinka kolos aparatas. Išsirenkam atokiausią stalą, atribotą nuo didžiojo kambario šurmulio. Susimokam už nakvynę. Pinigai mus vėl įtraukia į rinką. Iškrentam iš konteksto kavinės pakampėse džiovindami palapines, bet niekur toli nuo civilizacijos nepabėgam. Mes, niekam tikę turistai, šiąnakt jau nebežaisim gamtos vaikų, įsikursim patogiai ir ryte pro pravirą langą rangysis keptų dešrelių kvapas, kad kiek pailsėję keliautojai žinotų, kur ir už ką dar galima palikti čia savo pinigų. Laikini kaimyninių lovų savininkai kelsis anksti ir trauks toliau, jų dar laukia nutikimai ir išbandymai, o mūsų kelionė dabar jau nebekeldama didelio entuziazmo artės prie pabaigos.

Zakopanės gatvės kvepia rudeniu. Rašytojai turbūt jau rašo apie tai, bet kas mums, mes šiandien paliekam ir kalnus, ir miestą su visais jo rašytojais. Traukiam į Vilnių, tokį, koks jis yra, tik į savo gyvenimus, tokius, kokie jie yra, dar nenorim sugrįžti. Čia mus pasitinka viltingas rugsėjis, kuriam praėjus vėl meluosim vieni kitiems, kad sekasi gerai, o gyvensim taip, kaip išeina.